2017 m. rugsėjo 14 d. – Stepono Kolupailos 125-osios gimimo metinės

 

Straipsniai apie mokslininkus ne humanitarus kultūros link orientuotuose leidiniuose vis dar neįprasti: savitas skaitytojų ratas, žinomų autorių būrys, ribotas apžvelgiamų temų arealas... Bet šią asmenybę knietėjo pristatyti nestandartiškai, pradreskiant tradicinių minėjimų nuobodybės valktį, neapsiribojant nuopelnų priminimu siaurai specialistų auditorijai (kai viskas visiems girdėta, o kalbų patosas primena sveikinimų koncertą). Tad labiau taikysiu ne į profesionalams rūpimas erdves, bet į paribius, takoskyras: Stepono Kolupailos (1892–1964) kelyje šie žodžiai buvo itin svarbūs. Jis vadinamas vienu moderniosios hidrometrijos pionierių, žymiausiu Lietuvos hidrologu, mūsų upių ir ežerų tyrimų pradininku ir tikrai to nusipelno (detalius mokslinių pasiekimų aprašymus galima rasti biografijose: storesnė¹ veik prieš pusę amžiaus išleista Čikagoje, kompaktiškesnė ir lengviau prieinama² prieš 15 metų pasirodė Vilniuje). Bet prisimindami šį vyrą, turime retą progą pakalbėti ne tik apie mokslą, užgriebti plačiau, pažvelgti į multikultūrinių tradicijų poveikį asmenybei ir jos santykių su gimtine raidai.

S. Kolupailos tėviškė – Tuminiškių palivarkas Agluonos apylinkėse, keliasdešimt kilometrų į šiaurės rytus nuo Daugpilio – tipiškas paribio sodžius. Katalikiškas kraštas, įsispraudęs tarp germanizuotų protestantų žemių vakaruose ir stačiatikiškojo Polocko tradicijų zonos rytuose, nuolat juto įvairių kultūrų sąlytį. Nors tarpukariu nepriklausė Lenkijai, šios šalies istorikai regioną laiko šiauriausia jų taip poe­tizuojamų kresų³ dalimi. Mūsų tautiečiai pabrėžia iš Lietuvos kilusių kunigų rezidavimą Agluonos bazilikoje ir šią šventovę gaubiančias legendas. Pasak vienos jų, bažnyčios sienas puošiantis paveikslas yra tikroji Trakų Dievo motinos ikona, kurią vienuoliai XVII a. sukeitę su čia buvusia kopija, kita sieja Agluoną su menama karalienės Mortos gimimo bei karaliaus Mindaugo žūties vieta (2015 m. šventoriuje atidengtas paminklas karališkajai šeimai⁴). Krašte susikirsdavo ir latvių, baltarusių, rusų, vokiečių interesai (juokaujant galima teigti, kad jau S. Kolupailos vaikystėje šiose vietose buvo aktuali „dvigubos w“ rašymo problema).

Būsimas vandens mokslų korifėjus anksti susidūrė su įvairialypėmis patirtimis: tėvų namuose šnekėta lenkiškai (nors tėvas – lietuvis nuo Vabalninko, šlėktiškos iš gretimo dvaro kilusios mamos tradicijos paėmė viršų), Mintaujos gimnazijoje ir Maskvos matavimų institute (Московский межевой институт) mokytasi rusiškai. Tai pravertė prisitaikant prie kintančių XX a. sąlygų: per 71 metus S. Kolupaila gyveno carinėje ir sovietinėje Rusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, JAV. Pratęs prisiderinti, perimti skirtingas manieras, į gyvenimo pabaigą jis laisvai šnekėjo bent 6 (lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų), o straipsnius rašė 8 kalbomis. Multikultūriškumo mastą atspindi žinomiausias jo veikalas „Biblio­graphy of Hydrometry“⁵: čia angliškai anotuoti 36 kalbomis skelbti mokslo darbai (daugelį recenzentų stebino ne tik leidinio apimtis, detalumas, bet ir autoriaus gebėjimas suprasti egzotiškus mažesnių tautų tekstus).

Tai, jog S. Kolupaila nebuvo saistomas griežtų kalbos ir kultūros limitų, prisidėjo prie sėkmingos profesinės karjeros. Gebėjimas greitai adaptuotis (1921 m. su šeima parvykęs į Dotnuvą, lietuviškai mokėjo vos kelis žodžius, o po metų rašė straipsnius Lietuvos spaudoje ir dėstė Kauno universitete; 1948 m. sulaukęs kvietimo profesoriauti Notre Dame universitete JAV, per kelis mėnesius išmoko angliškai dipukų stovykloje) leido ištverti karus ir neramumus, o kartu lėmė veiklų plotį: nuo jaunų dienų jis – aktyvus keliolikos draugijų, klubų, komitetų narys, dažnai jų vadovas. Mėgo keliones, rengė skautų ir studentų baidarių žygius, daugiadienes išvykas į užsienį, iškylas po Lietuvą su draugais ir kolegomis – menininkais, mokslininkais, dvasininkais (tarp dažnesnių palydovų – A. Žmuidzinavičius, J. Gruodis, A. Sabaliauskas, J. Tumas-Vaižgantas, K. Pakštas, I. Končius, A. Žukauskas-Vienuolis). Kita aist­ra – fotografija. Nors pabrėžė nesąs šios srities profesionalas, fotomeno istorijos žinovai laiko jį spalvotosios fotografijos pradininku Lietuvoje⁶ (išsaugota daugiau kaip tūkstantis diapozityvų), „Leica“ įamžinusiu daugelį svarbių to meto objektų ir įvykių.

Daugumai jo pavardė asocijavosi su populiariais straipsniais dienraščiuose ir žurnaluose: „Kosmose“, „Naujojoje Romuvoje“, „XX amžiuje“, „Židinyje“, „Lietuvoje“, „Atspindžiuose“, „Gimtajame krašte“. Žavi ir publikacijų temų įvairovė: nuo pasisakymų apie vandens energiją ir melioraciją iki vietinių bei užsienio kelionių aprašymų (čia ir nurodymai ežerais plaukti susiruošusiems baidarininkams, ir reportažai iš bulių kautynių Sevilijoje); nuo sukaktims skirtų žinučių ir rašinių politinėmis temomis iki kalbos patarimų ar operos spektaklių recenzijų. Išgarsėti ypač padėjo „Lietuviškoji enciklopedija“, kurią pats vadino epochiniu darbu: tiek kauniškėje, tiek bostoniškėje jam priklauso daugelis straipsnių apie vandenis, kraštovaizdį, energetiką. Aktyvus gyvenimo būdas neretai vertė veltis ir į politines batalijas (paminėtina keliolika metų trukusi kova dėl šalies elektrifikacijos: nuolat rašė apie jos būtinybę, turimus išteklius, šio tikslo vedamas 1931–1933 m. tapo Kauno miesto tarybos nariu, Lietuvos energijos komiteto steigėju, o kaip vienas visuotinio elekt­ros vartotojų streiko organizatorių net nubaustas savaite arešto⁷). Dėl „amžino nenuoramos“ komplekso nesyk pašieptas spaudoje, mėgtas to meto karikatūros ir šaržo meistrų, o pats juokavo: „Karikatūristai parinko mane pamėgtu taikiniu (jie nepamiršo manęs ir Amerikoje). Gal jie prisidėjo prie to, kad pasidariau populiarus Lietuvoje, gal dėl to išėjau gyvas iš kelių tragiškų įvykių.“⁸

Beje, pomėgiai ir darbai retai buvo atskiriami – kelionės kartu buvo žinių apie krašto vandenis šaltinis, o mokslo tyrimai pristatinėti ne vien konferencijose, bet ir plačiajai publikai. S. Kolupai­la ypač prisidėjo prie šiandien gerokai primiršto žanro – mokslinės publicistikos plėtros Lietuvoje. Štai gabaliukas straipsnio apie Jeros ežero reguliavimo darbus, kurių vykdymą jis vyriausybės pavedimu filmavo: „Krioklys krinta ūždamas, plauna ir neša visą, ką pasitinka, vanduo pradeda semti kanalo šlaitus. Didingo įvykio ir vandens galingumo sujaudintas, stoviu pasirinktoje vietoje ir neatleidžiu nuo akies kino kameros. (...) Potvyniui įsigalėjus nuėjome (...) 3 km iki Čiukų tilto, kur p. Matulionis, atskaitydamas vandens horizontą matuoklėje... išsimaudė su visais rūbais šaltame ir juodame vandeny. O mano kino kamera, baigdama paskutinį filmos metrą, užsikirto ir apsaugojo nuo ekrano tragikomiškąją sceną.“⁹ Kažin, ar dažnas tyrėjas šiandien gebėtų taip vaizdingai aprašyti savo darbus. Vien todėl S. Kolupailos veikla verta priminimo ne tik siauro profilio mokslo žurnale.

Teisybės dėlei dera pripažinti: šios jo savybės nebuvo išskirtinės. Panašiai savo vietą visuomenėje tuomet suvokė dauguma Lietuvos inteligentų. Erudicija, patriotizmas, tikėjimas idėjomis, įprotis už jas kovoti formavo asmenybes, laikiusias visuomeninę veiklą (šiandien dažnam atsiduodančią bodėjimosi prieskoniu) įprasto gyvenimo dalimi. Mokslas, kaip ir menas, dar nebuvo praradęs apaštališkos misijos, tad šia veikla užsiimančio žmogaus statusas įpareigojo būti lyderiu. Prisidėjo ir tai, jog daugelį senojo kirpimo profesorių gyvenimo pradžioje supo bajoriškos Lietuvos tradicijų persmelkta terpė: net nedažnai tiesiogiai susiduriant su šios kultūros ženklais, buvimas mitais apipintame energiniame lauke formavo būdo savybes, leidusias sugyventi su skirtingų pažiūrų kaimynais ir nepri­stigti atkaklumo ginant savo tikslus. Tad kokie bruožai išskyrė S. Kolupailą laikotarpio fone, kas leido jam nuolat būti populiariam, gerbiamam, kodėl būtent jis pakliuvo tarp negausaus būrio tų, kurių darbai ligi šiol neužkloti užmaršties? Gal daugelį nustebinsiu, bet, manau, jo iškilimas netraktuotinas kaip specifinis unikumas. S. Kolupai­lą veikiau galime laikyti savotišku epo­chos žymeniu, žmogumi, kurio biografija atspindi konteksto poveikį kog­nityvinei schemai: vyksmas buvo tarsi užkoduotas tuometės pasaulio sampratos rėmuose, aplinkybės, suteikusios galimybę pasireikšti jo talentui, kone privalėjo susiklostyti konkrečiu metu gyvenant apibrėžtoje teritorijoje.

Tačiau laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjome, – takoskyrų. Hidrologijoje šiuo terminu apibūdinama upių baseinus skirianti riba. Nubrėžę žemėlapyje liniją, manomės žiną, kad į vieną pusę nuo jos vanduo tekės kairėn, į kitą – dešinėn. Bet ar nors vienas esate matę vietą (išskyrus stogo kraigą), nuo kurios į šonus, priešingomis kryptimis tekėtų du skirtingi upeliai? Ir nepamatysite, nes dauguma takoskyrų – ne linijos. Dažniausiai tai nemaži arealai, banguojantys plokščiomis kalvomis, nusėti protakomis sujungtų ežerų užutėkių ir pelkėtų lomų; zonos, kuriose vanduo pradinėje tekėjimo stadijoje laisvas rinktis. Galutinė, tikroji kryptis susiformuoja gerokai vėliau, veikiama bend­ro nuolydžio.

Prie vandens mokslų terminologijos peršokau ne šiaip sau. Nors hidrologo akimis žiūrint S. Kolupaila gimė bemaž pačiam Dauguvos baseino vidury, jo pasirinkimus, veiklos kryptį formavo platus papročių, kalbų, religijų takosky­ros regionas. Naujovių paiešką skatino vaikystėje patirti kultūrų skirtumai, nesyk įveikti komunikaciniai barjerai (kaip neprisiminsi semiotikų teorijų apie daugiakalbystės poveikį žmogaus požiūriui į pasaulį), todėl kalba netapo kliuviniu apibrėžiant tapatybę ir netrukdė globaliau – tiek erdvėje, tiek laike – suvokti tėvynės ribas. Tai padėjo įveikti susiraizgiusias protakas, atsidurti deramoje vietoje. Ten, kur vedė prigimtinė takoskyros linkmė.

 

¹ Jurgis Gimbutas, Juozas V. Danys. „Steponas Kolupaila“. – Čikaga: Akademinės skautijos leidykla, 1974.
² Kęstutis Kilkus. „Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui“. – V.: Lietuvos geografų draugija; Vilniaus universitetas, 2002.
³ Kresy (lenk. ribos, pakraščiai, pasienio regionai) – terminas, skirtas tarpukario Lenkijos rytinio pakraščio sritims (dabar daugiausia priklausančioms Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai) apibūdinti. Paprastai naudojamas siekiant pabrėžti aptariamų teritorijų etnosociokultūrinę įvairovę.
⁴ lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/latvijoje-atidengtas-paminklas-karaliui-mindaugui.htm
⁵ Steponas Kolupaila. „Bibliography of Hydrometry“. – Notre Dame (Ind.): University of Notre Dame Press, 1961.
⁶ Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas. „Fotografijos slėpiniai“. – V.: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002.
⁷ Stasys Bilys. „Hidroelektrinių miražai Lietuvoje 1909–2009“. – V.: „Trys žvaigždutės“, 2010.
⁸ Steponas Kolupaila. „Mano idealai“, Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisakymų rinkinys (red. Juozas Prunskis). – Chicago (Ill.): Lietuviškos knygos klubas, 1958.
⁹ S. Kolupaila. „Jeros ežero reguliavimas“, Žemėtvarka ir melioracija, 1935, Nr. 1, p. 11–20.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1542421902517700.1073742037.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="850" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}