Spalio 4 d.

Vėl sekmadienis. Kol tu ruoši pusryčius, stebiu vyriausybės Minsko gatvėse surengtą kasdienį rytinį kariuomenės „paradą“. Transportas rieda iš vieno vaizdo įrašo į kitą, jis nufilmuotas įvairiais kampais, skirtingose miesto vietose, jį lydi emocingi išmaniųjų telefonų operatorių komentarai: „Žiūrėk, štai tos vandens patrankos ir kilnojamos sienos...“ Mes jau sužinojome jų pavadinimus ir jų paskirtį, mums teko su jomis susidurti akis į akį. Žvelgiant į visa tai ekrane, nugara nubėga šiurpulys. Staiga užuodžiu iš virtuvės sklindančius kiaušinienės ir kavos kvapus. Kepti kiaušiniai pusryčiams, ypač sekmadienį, suteikia saugumo ir jėgos jausmą, kurio man trūksta. Manau, reikia laikytis įsikibus tų mažų, mūsų gyvenimus kasdieniais ir normaliais paverčiančių dalykų: mėgstamo maisto, galinčio atitraukti nuo niūrių minčių pomėgio, draugų, kuriems nereikia nieko aiškinti.

Tu šiandien nesijauti gerai, tau skauda galvą ir sąnarius, bet nekarščiuoji. COVID-19 atvejų skaičius auga, tai pažymi net oficialioji statistika, kuria vargu ar galima pasitikėti. Plitimui sustabdyti nesiimama jokių priemonių. Mes tegalime tikėtis, kad tu dar nepasigavai koronos. Tyliai papusryčiaujame ir apsikeičiame keliais žodžiais, iš kurių aišku tik viena: tu nenori, kad eitume į tradicinį sekmadienio protestą, ir nežinai, kaip atkalbėti.

Kiekvienos eitynės suplanuotos antrai valandai dienos. Bet visi žino, kad susitikimo vietoje nėra ko rodytis anksčiau nei pusę trijų. Nes labai tikėtina, kad tave gali sulaikyti, kol dar nesusirinko didelė minia. Aš sėdu dirbti, bet vis išsiblaškau, kas penkios minutės tikrindama, ar yra naujienų.

 

 

„Telegram“ programėlė tapo mums pagrindiniu informacijos šaltiniu. Ji greita, saugi ir visiems žinoma. Pirmomis dienomis po rinkimų buvo išjungtas beveik visas internetas – nepriklausomos Baltarusijos žiniasklaidos puslapiai, užsienio naujienų puslapiai, feisbukas, tviteris. Internete galėjai skaityti tik provalstybines žinias ir spoksoti į ramius ir patenkintus valdžios veidus. Štai tada „Telegram“ tapo mūsų išsigelbėjimu. Tomis dienomis dauguma baltarusių, norėdami išvengti cenzūros, išmoko naudotis VPN ir tarpiniais serveriais.

Prisimenu, kaip su tavimi rugpjūčio 9-osios naktį sugrįžę iš vietinėje mokykloje įkurtos balsavimo apylinkės sėdėjome mūsų virtuvėlėje. Kartu su kokiu šimtu žmonių laukėme, kol praneš balsavimo rezultatus, bet rinkimų komisija paspruko saugoma policijos. Mums vis dėlto pasisekė: daugybė rinkimų rezultatų prie balsavimo apylinkių laukusių žmonių buvo sulaikyti OMON’o.

Tamsa už mūsų langų vis suliepsnodavo raudonais ir rožiniais blyksniais, sprogimai riaumojo tolumoje. Laikydama rankoje telefoną atitraukiau užuolaidą ir, norėdama girdėti, matyti, užuosti orą, pravėriau langą. Nors naudojami tarpiniai serveriai, interneto ryšys buvo labai lėtas, negalėjau žiūrėti žurnalistų ir liudininkų siunčiamų vaizdo įrašų, o jei ir būčiau galėjusi, būčiau nedrįsusi, nes jie buvo pernelyg kankinantys. Garsiai it kokį gąsdinantį eilėraštį skaičiau tau žinutes iš „NEXTA Live“ pranešimų juostos, ir kiekviena žinutė skambėjo kaip atskira strofa:

23:07 [Video] Įnirtingi susirėmimai su OMON’u Minsko centre. Žmonių minios bando kovoti.

23:07 [Video] Sprogimai, pagalbos šūksmai, smarkūs susirėmimai, beprotiškai smarkūs.

23:07 Kiaurą parą veikiančių vaistinių sąrašas Minske:

Kirava 3

Taškentskaja 16/1-3n

Majakovskaha 15, pastatas 2N

Parcizanski, 62

(...)

23:08!! Autozakas įsirėžė į protestuotojų minią Niamihos gatvėje. Gali būti nukentėjusiųjų.

23:08 [Video] Slonime smarkūs susidūrimai su milicija.

23:09 [persiųsta iš „Euroradio“]. Minskas. Autozakas įvažiavo į protestuotojų minią. „Euroradio“ korespondentas pranešė, kad vairuotojas tikriausiai norėjo išgąsdinti žmones ir lėkė jų link didžiuliu greičiu.

Vienas iš protestuotojų užšoko ant automobilio buferio. Automobilis ėmė mėtytis. Žmogus nukrito po ratais, jo vos nepervažiavo.

23:10 Kobrino miestelyje žmonės taip pat išėjo į gatves, milicijos labai mažai, gal 15 milicininkų visam mieste.

23:11 [Video] Svaiginamosios granatos. Susidūrimai Gardine tęsiasi.

Tai buvo pirmoji iš tų siaubingų naktų, kai daugybė protestuojančiųjų buvo sužalota, sumušta ir sulaikyta.

23:12 Žmonės visur plūsta į gatves. Susidūrimai su milicija vyksta mažiausiai dešimtyje miestų.

57-oji protestų diena, spalio sekmadienis, po dviejų dvidešimt. Jei eisime, pats laikas ruoštis. Mobilusis internetas jau išjungtas, metro stotys centre jau uždarytos. Mes neturime automobilio, todėl sekmadieniais dažniausiai važiuojame troleibusu arba autobusu, kuris keičia maršrutą, jei kelias prie mūsų namų būna užblokuotas. Tada paeiname tris šimtus metrų nuo stotelės ir atsiduriame protestuotojų susirinkimo vietoje. Tačiau šiandien mūsų draugai rašytojai Ania ir Iharis, patys aktyvūs protestų dalyviai, pasisiūlė mus pavėžėti, kad liktume kartu. Iharis, kuris vairuoja, prie mūsų neprisijungs, nes dėl šių mėnesių streso turi bėdų su akimi. Rytoj jam operacija, todėl reikia saugotis.

 

 

Kai mūsų trijulė prisijungia prie žmonių upelių ir ateina į susitikimo vietą, protestuotojų nedaug – keletas tūkstančių. Mes žinome, kad dar keletą tūkstančių milicija užblokavo už kilometro, Niamihos gatvėje. Prieš išeidami kaip tik perskaitėme, kad Niamihoje sulaikomi žmonės, todėl pamatę mūsų link važiuojančius sunkvežimius ir autozakus, sunerimstame.

Minsko (miesto didvyrio) obeliskas Stela yra ta vieta, kur paprastai prasideda mūsų maršai, bet tai yra ir šio režimo šventovė. Memorialas, skirtas pergalei Antrajame pasauliniame kare atminti, pasak Lukašenkos, pergalė – tai svarbiausia ir švenčiausia šventė. Šiandien, kaip ir kiekvieną sekmadienį nuo pat rugpjūčio, memorialas aptvertas spygliuota viela. Obelisko fone vienišos kareivių figūros atrodo it kažkokio pamišėlio pakabinta žmonių girlianda.

Vasarą protestų spalvos buvo balta ir raudona. Ruduo pakeitė šią paletę. Spalvos patamsėjo, daug kur mirga ryškūs skėčiai ir striukės. „Leiskitės! Išeikit į kelią! – šaukia protestuotojai naujai atvykusiems. – Leiskitės!“ Kelią gali užblokuoti, kad juo pravažiuotų karinė technika. Mes nenoriai leidžiamės žemyn. Ir jau beveik nusileidę pastebime minios link greitai važiuojančią mėlyną mašiną. Tai vandens patranka. Kaip ir visi, taip ir mes, sprunkame nuo jos, imame ropštis atgal į viršų. Mes trise laikomės už rankų, kad panikos akimirką nepasimestume. Patranka ima šaudyti vandeniu. Šį kartą vanduo, regis, švarus; anksčiau jie laistydavo žmones vandeniu, sumaišytu su kažkokia oranžine medžiaga. Jos cheminę sudėtį valdžia slepia, bet aš internete jau skaičiau instrukciją, kaip išimti šios medžiagos paliktas rūdžių spalvos dėmes. Staiga kažkas pripuola prie patrankos šono, atidaro ją, kažką išplėšia ir vanduo, turėjęs šaudyti visomis kryptimis, ima trykšti į viršų, it banginio fontanas.

Bet mes neturime laiko juoktis. Šimtai „kosmonautų“, taip mes juos vadiname dėl jų dėvimų šalmų ir uniformų, laikydami skydus ir lazdas, puola per kelią ir ima bėgti kalva aukštyn. Jie išsirikiuoja ir leidžia suprasti, kad tuoj puls mus, taikius protestuotojus. Mes vis dar esame maža, kitų laukianti minia, bet nenorėdami būti sumušti ar sulaikyti nusprendžiame pakeisti vietą, o nueidami vis dairomės, ar niekas neseka iš paskos.

Šiandienos protestas vadinamas „Maršu, skirtu politiniams kaliniams paleisti“. Šiuo metu jų 74. Iš viso nuo rugpjūčio buvo pagrobta, sumušta ir suimta daugiau nei 12 000 žmonių. Triukšminga mūsų minia patraukia Akrescino link – tai liūdnai pagarsėjęs sulaikymo izoliatorius Minsko vakaruose. Per tris rugpjūčio naktis po rinkimų jo kiemas ir kameros tapo kankinimų vieta. Ten žiauriai sumušė tūkstančius žmonių.

Toks žiaurumas sukrėtė daugelį. Kai iš Akrescino ir kitų Baltarusijos kalėjimų paleido pirmuosius žmones, pamatėme sulaužytas kojas ir rankas, kruvinus veidus, kūnus nusėjusias siaubingas mėlynes. Išgirdome pasibaisėtinus, siaubo ir sielvarto kupinus pasakojimus. Negalėjau apie tai net kalbėti, trūko žodžių.

 

Julijos Cimafejevos nuotraukos

 

Ar gali žmogus taip pasielgti su kitu žmogumi? Ar gali žmogus taip pasielgti su kitu žmogumi be jokios priežasties? Ar gali žmogus taip pasielgti su kitu žmogumi be jokios priežasties čia, Baltarusijoje, šalyje, kurioje mes visi nuo pat vaikystės skaitėme pasakojimus apie nacių budelius, apie kankinimus? Kaip tai įmanoma? Gal tie kankintojai ir budeliai ne baltarusiai? Ar jie gali būti atvykę iš kitos šalies? Iš kitos planetos? Kosmonautai iš Visatos, kurioje neegzistuoja empatija, kur sukelti siaubingą skausmą beginkliams žmonėms yra malonumas? Kas jie? Atsakymų iki šiol nežinome. Nė vienas milicininkas nebuvo nubaustas už tai, ką padarė, nė viena byla nebuvo pradėta. Priešingai, aukos, kurios bandė iškelti bylas kankintojams, buvo persekiojamos už tai, kad drįso ieškoti teisybės. Bet ką galima apkaltinti dalyvavimu nesankcionuotame susirinkime ir pasodinti.

Rugpjūčio pabaigoje Lukašenka pareiškė, kad šešiasdešimt procentų tų mėlynių ir sumušimų yra netikri. Mano brolio draugas pradingo po rinkimų ir vėliau buvo rastas ligoninėje. Jam buvo stipriai sužaloti vidaus organai, sulaužyti veido kaulai. Jam reikėjo operacijos, kurių Baltarusijoje nedaro, todėl teko slapčia išvykti iš šalies ir gydytis užsienyje. Jis nėra netikras, nė vienas, išėjęs pro Akrescino pragaro vartus, nėra netikras. Kas prisiims atsakomybę už sulaužytus kaulus, sužalotas sielas ir gyvenimus?

Nepaisydami užtvarų ir vandens patrankų, mes visi esame čia, Puškino prospekte, einame gatve ir šaukiame: „Laisvę politiniams kaliniams!“ „Žiūrėk pro langą, o ne į televizoriaus ekraną!“ (Rusiškai tai skamba gerokai trumpiau.) Abipus gatvės stovi nušiurę gamyklų darbininkų bendrabučiai. Sekmadienis, todėl daugelis jų žvilgčioja pro langus. Kai kurie grupelėmis stoviniuoja plačiuose balkonuose, už vyrų, nuogų iki pusės, džiūsta spalvingi skalbiniai. Vyrai ir moterys rūko, kalbasi, žiūri į žmones apačioje, jie niekada nematė daugybės tūkstančių maršo iš taip arti. Dar neseniai buvo tikima, kad gamyklų darbininkai yra Lukašenkos elektorato dalis, bet dabar, valdžiai padarius tiek klaidų, viskas pasikeitė. Daugybė fabrikų Minske ir kituose miestuose rugpjūtį bandė streikuoti, reikalauti naujų, teisingų rinkimų, jie taip pat reikalavo nutraukti smurtą ir prievartą. Pirmosiose demonstracijose darbininkai suburdavo savas kolonas, žingsniuodavo su savo fabrikų vėliavomis. Prisimenu, kaip skandavome Baltarusijos pramonės gigantų trumpinius: „MTZ!“ „Hrod­na-Azot!“ MZKT!“ Bet patys aktyviausi darbininkai buvo atleisti arba įbauginti. Judėjimas pasitraukė į pogrindį. Bendrabučių gyventojai drąsina protestuotojus, rodo pergalės ženklus. „Prisijunkite, prisijunkite!“ – šaukia protestuojantys.

Karnavalo dvasia vis dar gyva. Žmonės iš daugiaaukščių, kuriuos praeiname, sveikina mus, mojuoja vėliavomis, kaspinais. Kartą mačiau šeimą, kuri sustojo kaip vėliava: dukra ir sūnus su baltais marškinėliais, o tarp jų – raudonai apsivilkusi, besišypsanti mama. Šiandien matėme tris močiutes su baltos, raudonos ir baltos spalvų galvos raiščiais, jos mojavo baltu pagalvės užvalkalu su raudona juosta per vidurį. Ir kikeno lyg moterys iš suomių menininkės Inge Löök iliustracijų. Džiaugsmas, kad sugebėjome susirinkti į didelę demonstraciją, suteikia mums jėgų žygiuoti ilgai ir toli.

Aš galvoju apie tavo migreną ir sąnarių skausmus, nors tu manai, kad pamiršau. Jaučiuosi šiek tiek kalta, žvilgteliu į tave bandydama suprasti, ar tau geriau, matau, kad geriau. Taip prieiname Akrescino izoliatorių. Po aukštomis tuopomis atsisuku ir matau, kad žmonių už mūsų mažėja. Kur dingo tie tūkstančiai? Sustojame už keliolikos metrų nuo šią siaubingą skausmo ir sielvarto vietą juosiančios baltos sienos. Viliuosi, kad vieną dieną Akrescinas virs Lukašenkos režimo muziejumi, nes žmonės nepamirš, kas nutinka, jei nusprendi taikstytis su diktatoriumi.

Pastebime, kad savanorių stovykla, įsikūrusi čia nuo pat pirmųjų protestų dienų, dabar tuščia. Nieko nėra palapinėse, kuriose paliestieji galėdavo gauti medicinos, psichologinę ir teisinę pagalbą, galėdavo užkąsti, atsigerti, paverkti ir pasimelsti, paskambinti artimiesiems. Savanoriai juos taip pat nemokamai paveždavo namo. Savanoriai prašydavo esančių greta izoliatoriaus žmonių labai netriukšmauti, nes, išgirdę balsus iš lauko, budeliai tapdavo dar žiauresni. Manau, budeliai norėjo girdėti tik savo aukų klyksmus. Nejaugi savanoriai pasitraukė dėl demonstracijos?

Visi trys čia, gal šimto protestuotojų būryje, jaučiamės nesaugiai. Mus gali užpulti. Paskambiname bičiuliui Ihariui, kuris sėdi namie, kur yra interneto ryšys. Jis pasako mums, kad autozakai važiuoja Akrescino link. O ir ką mums daryti prie šios sienos? Neketiname kalbėtis su kalėjimo sargais. Todėl pajutę grėsmę nusprendžiame iš čia pasitraukti.

Tūkstančiai žmonių su vėliavomis ir plakatais vis dar žygiuoja plačiu prospektu, mano brolis kažkur ten, pačiame priekyje, paskambinu jam, atmosfera džiugi. Bet mano džiugus nusiteikimas kažkur išgaravo. Nusprendžiame eiti.

Svarbiausias baltarusio protestuotojo įgūdis – ateiti ir išeiti iš mitingo taip, kad nesulaikytų. Nusprendžiame eiti aplinkui, susirasti saugų kelią ir autobusu parvažiuoti namo. Tu nusiimi kaukę ir pasiūlai man su Ania padaryti tą patį. Taip atrodysime mažiau įtartini omonininkams, kurie persirengę civiliniais drabužiais naršo apylinkes. Mes – tik grupelė draugų, sekmadienio vakarą grįžtančių namo. Matome, kad prieš mus žingsniuoja daugiau žmonių. Jie neturi vėliavų, bet jų švytinčios akys ir susijaudinę balsai sako, kad jie taip pat buvo marše.

Kai grįžtame į tą pačią gatvę, kuria neseniai ėjome su minia, matome, kad ten vėl važinėja transportas: autobusai, troleibusai ir automobiliai taikiai zuja abiem kryptimis. Maršas nužygiavo tolyn. Bet netoliese pastebime didžiulę protestuotojų koloną, ji juda iš miesto centro link Akrescino: jie sugebėjo išvengti užtvarų ir dabar bando pasivyti pagrindinę maršo koloną.

Nusprendžiame važiuoti autobusu, o Iharis parveš Anią namo, jis jau pakeliui. Tai geras planas neužkrėsti Ihario korona, jei tu sergi. Bet autobusai perpildyti: daugybė žmonių grįžta iš maršo namo. Mes pėsčiomis pėdiname iki kitos stotelės.

Pro medžius pastebiu prie parduotuvės stovinčią greitąją, o greta jos šalmuotą kosmonautą. Omonininkai dažnai naudojasi greitosiomis, kai nori išlikti nepastebėti. Mes visada turime atkreipti dėmesį į vairuotoją: jei jis užsimaukšlinęs juodą kaukę, „gydytojai“ automobilio viduje tikrai nepalengvins tau skausmo, o tik jį sukels. Mane apima panika ir grįžtame į stotelę, kur nekantriai laukiame, kol Iharis mus paims. Kai jis privažiuoja, paskubomis užsidedame kaukes, tikėdamiesi, kad tu nesergi COVID-19 ir sulipame vidun. Namuose atsikvepiame, apsikabiname. Baigėsi dar vienas protestų sekmadienis, o mes vis dar laisvi.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas