Lapkričio 1–2 d.

Aš priėjau taip arti, kad net nakties tamsoje matau, koks jis apšiuręs, kaip nuo betoninių pinučių tvoros, tik­riausiai pastatytos sovietmečiu, lupasi purvinai balti dažai. Mūsų čia gal dvidešimt, stovinčių už tos tvoros, po vienišu gatvės žibintu. Stoviniuojame, vaikštome, kalbamės, tyliai laukiame prie savo automobilių, norime išgirsti bent žodį, bent ženklą iš mūsų brangiųjų ir artimųjų, laikomų šiame bjauriame pastate už tvoros: Baraulianų milicijos skyriuje. Mes, artimieji ir giminės tų, kuriuos šiandien suėmė. Sulaikė ir mano brolį su jo skardiniu būgneliu.

/ / /

Šiandienos maršas buvo skirtas Vėlinėms (Protėvių, Mirusiųjų diena), kurios švenčiamos lapkričio antrąją, taip pat skirtas vieniems kruviniausių įvykių Baltarusijos istorijoje – „Sušaudytų poetų nakčiai“. Vieną 1937 m. naktį, iš spalio 29-osios į 30-ąją, 130 baltarusių intelektualų sovietų valdžios buvo sušaudyti ir užkasti Kuropatų miške, netoli Minsko. Tiesa apie masines kapavietes buvo atskleista tik 9 dešimtmečio pabaigoje, o pirmąjį ten įvykusį mitingą išvaikė sovietų valdžia. Dabar ten stovi memorialas Stalino režimo aukoms: šimtai medinių kryžių primena apie šimtus tūkstančių 1937–1941 m. ten nužudytų žmonių. Todėl maršo idėja buvo paprasta: nužygiuoti iki Kuropatų ir pagerbti nužudytųjų atminimą.

 

 

Kartą rugpjūtį, kai dar nebuvo taip pavojinga rodyti pergalės ženklus pravažiuojantiems automobiliams, mes dalyvavome baltarusių krikščionių akcijoje. Ji vadinosi „Atgailos grandinė“. Mintis buvo paprasta: sustoti palei kelią žmonių grandine – nuo Kuropatų, stalinizmo aukų memorialo, iki Akrescino, kur Lukašenkos režimas kalino, mušė ir kankino taikius protestuotojus. Ištisinė žmonių grandinė tęsėsi 13 kilometrų.

Šį kartą protestuojančiųjų susitikimo vieta tapo ne Stela, o metro stotelė „Čeliuskiniečių parkas“. Ji Nepriklausomybės prospekte, gana toli nuo mūsų namų. Trys mums artimiausios metro stotys buvo uždarytos, nutarėme palaukti, pažiūrėti, kaip klostysis situacija, ir tada nuspręsti, ką darysime... Nuo pat pradžių žmonės, kurie bandė ten susirinkti, buvo vaikomi, mušami, sulaikomi, naudotos garso granatos ir guminės kulkos, ir mes nusprendėme neiti... Bet abu negalėjome nei dirbti, nei kalbėtis. Sėdėjome skirtinguose kambario kampuose su telefonais rankose, it paklaikę sukome žinių, kurių buvo neįmanoma nei skaityti, nei žiūrėti, juostą ir dūsavome.

 

Julijos Cimafejevos nuotraukos

 

O mano brolis su drauge buvo kažkur ten.

Tu nusprendei padaryti ką nors protinga ir naudinga, nuėjai apsipirkti į artimiausią parduotuvę. Aš likau viena su internetu ir milicijos smurtu „Telegram“ juostoje. Naršiau ir naršiau.

 

Susėmė. Mane.

Staiga 16:13 gavau šias dvi brolio žinutes. O tada, po minutės, iš jo draugės: Pecią suėmė. Pašiurpau įsivaizdavusi jį kruviną ant milicijos autozako grindų.

Bet mes apsikeitėme keliomis žinutėmis:

 

16:26 Kažkur veža (Pecia)

16:27 Ar tave sumušė? (Aš)

16:28 Dar ne (Pecia)

Jo draugė Julia buvo kartu su juo kažkokiame lauke netoli Kuropatų memorialo, kai juodai ir žaliai apsirengusi milicija atlėkė mikroautobusais per pievą ir pradėjo medžioti žmones. Kaip tik spoksojau į tas siurrealistines medžioklės nuotraukas žinių juostoje, kai gavau Pecios žinutę.

Julia telefonu man papasakojo, kad tokios smulkios merginos kaip ji jų nedomino, bet štai tokių kaip Pecia kaip tik jiems ir reikėjo. Laimė, vėliava buvo jos rankinėje, bet Pecia laikė skardinį būgnelį.

 

17:03 Tu kuriame milicijos skyriuje? (Aš)

Kol Julią kažkoks nepažįstamasis vežė automobiliu iš Kuropatų namo, ėmiausi veiklos. Baltarusijoje turi mintinai žinoti „Ką daryti, jei tavo artimąjį sulaikė“. Visų pirma, apie sulaikymą reikia informuoti žmogaus teisių organizaciją arba sulaikytųjų likimu besirūpinančius savanorius (pranešti vardą, pavardę, gimimo datą, kur sulaikytas) ir prisijungti prie „Telegram“ kanalo „Sulaikytųjų sąrašai Akrecinas, Žodzinas, Baranovičiai“. Ten gali atsirasti tavo artimojo vardas, kurį praneštų su savanoriais bend­radarbiaujantys milicijos pareigūnai. Kai maršas baigiasi, baltarusiai visada peržiūri tuos ilgus sulaikytųjų sąrašus. Ir tikrai randa bent tuziną pažįstamų pavardžių...

O tada reikia skambinti į milicijos skyrių, kur jis arba ji gali būti laikomi (dažniausiai tau ten nieko nepasako). Kai galiausiai sužinai, kur tavo giminaitis, gali pabandyti perduoti jam siuntinį (reikalingi vaistai, šilti drabužiai, truputis maisto), tačiau dažniausiai to padaryti tau neleis.

Ir mes turime dėkoti Dievui, kad mūsų brangieji nepapuolė į Saveckij milicijos skyrių, kur suimtieji turi valandų valandas stovėti vidiniame kieme prie sienos, iškeltomis rankomis, net gilią naktį, net šaltyje.

Pecios nebuvo Gegužės pirmosios, Frunzės ir Saveckij skyrių sąrašuose...

 

19:55 Baraulianų (Pecia)

19:56 Atvažiuosime pas tave su Julia (Aš)

19:58 Bet nežinau, ar mus čia laikys (Pecia)

19:59 Gerai, supratom (Aš)

/ / /

Ir štai mes čia, šalia Baraulianų skyriaus, esančio už Minsko. Iharis nuvežė mus su Julia automobiliu. Džiaugiamės, kad iš Pecios neatėmė telefono, nes tai nėra labai populiarus skyrius suimtiesiems vežti, ir niekaip nebūtume atspėję.

Automobilyje Julia parodė mums baltą plastikinį maišą – siuntinį Peciai. Ji paaiškino, kad siuntinys buvo paruoštas jų draugui, bet jiems nepavyko jo perduoti. Taigi ji įdėjo šiek tiek apatinių ir jis buvo tinkamas Peciai. Tualetinio popieriaus ritinėlis, trys dantų šepetukai (pasidalinti su kameros draugais), keletas šokolado plytelių ir javainių batonėlių, kitko neįžiūrėjau...

Perduoti siuntinius sulaikytiesiems leidžiama tik giminaičiams. Todėl prieinu prie baltų vartų ir paspaudžiu mygtuką. Jauno vyro balsas iš šio bjauraus pastato gelmių praneša, kad taip, Pecia čia, ir ne, siuntinių jie nepriima.

Mums telieka laukti, kalbėtis ir stebėti, kas dedasi už tos betoninės tvoros. Milicijos skyriaus kieme stovi vyro biustas. Matau jį tik iš profilio, neatpažįstu. Ar ten Feliksas Dzeržinskis? Pasuku už tvoros kampo ir vėl apžiūriu biustą, bet jau per tamsu, kad įskaityčiau įrašą ant lentelės.

Stengiuosi neįsivaizduoti, kas šią akimirką milicijos skyriuje daroma su Pecia ir kitais sulaikytaisiais. Matėme, kaip pro skyriaus vartus įvažiavo didelis raudonas autobusas. Pasak Julios, tai tas pats autobusas, į kurį nuvedė Pecią. Mes žiūrime į jo langus, norime pamatyti, ar viduje yra „kosmonautų“, bet autobuso užuolaidėlės aklinai užtrauktos.

Apie 23:00 pro vartus išeina milicijos skyriaus pareigūnas, rankoje laiko popieriaus lapą. Tai sulaikytųjų sąrašas. Jis paklausia mūsų, ko mes čia stovime, ir patikina, kad mūsų artimieji milicijos skyriuje nebuvo mušami ar kankinami. Nors buvo iškviestos net trys „greitosios“ ir vieną vyrą dėl patirtų sužeidimų teko išvežti. Bet jis mus įtikinėja, kad milicijos skyriuje niekas nebuvo mušamas. Pareigūnas mums paaiškina, kad merginos byla dar svarstoma, jos artimieji gali pasilikti. Likusieji bus perkelti į Žodziną. O mes, čia stovėdami, „lėtiname milicijos darbą“. Kai visi pasitraukiame ir paliekame jį vienišą stovėti po gatvės žibintu, jis leidžia savanorei nufotografuoti sulaikytųjų sąrašą.

Per tvorą matome prie milicijos skyriaus įėjimo laukiantį baltą mikroautobusiuką. Jo durys praviros, kviečiančios. Stebime, kaip pro šalį nerūpestingai praeina keletas sargų. Stebime, kaip pro vartus įleidžiama greitoji ir iš jos išlipa gydytojai. Stebime, kaip juoda sulaikytojo figūra už nugaros surakintomis rankomis įstumiama į autobusiuką. Tai ne Pecia, niekas iš čia stovinčiųjų ir laukiančiųjų jo nepažįsta. Ir vėl tylu.

O tada pro vartus išeina mergina, ji šlubuoja, jos draugai pribėga prie jos, apkabina. Jos veidas raudonas nuo ašarų, ji, regis, susižeidė koją, džiaugiasi ištrūkusi ir, nors vis dar verkia, noriai pasakoja apie likusius viduje. Julia klausia jos apie Pecią, muzikantą ilgais plaukais ir su būgneliu.

– A, jis sėdi ten, kampe. Jam viskas gerai, jo niekas nemušė.

Apie vidurnaktį visi artimieji ir draugai, kurie laukė su mumis, sulipa į automobilius ir išsivažinėja. Keturiese liekame prie skyriaus. Iharis automobilyje žiūri vaizdo įrašus, jis po operacijos, jam negalima peršalti. Tu rūkai. Julia stovi prie baltos betoninės tvoros. „Palaukime dar keletą minučių, – prašo ji. – Gal mes jį pamatysim? Gal jau greitai?“ Laukiame dar pusvalandį, bet į autobusiuką daugiau nieko neįstumia. Ar tas sulaikytasis sėdi ten vienas tamsoje? Apie pusę pirmos Julia sutinka važiuoti namo.

Kitą dieną, pirmadienį, keletą kartų nesėkmingai skambinus į miliciją ir ieškojus, mes pagaliau pamatome Pecios vardą Žodzino sulaikytųjų sąrašuose. Tavo brolis maloniai sutinka mus tris ten nuvežti, tai daugiau nei 50 kilometrų nuo Minsko.

Netoli Žodzino sulaikytųjų centro mus pasitinka savanoriai. Jie iš karto paklausia mūsų sulaikytojo vardo, ar galėsime atvažiuoti jo pasiimti, ir paprašo kontaktinio telefono. O tada turime laukti.

Teismo posėdžiai uždari, juos organizuoja čia pat, centre, jokių advokatų, jokio tvarkaraščio, teisėjų pavardės neskelbiamos, jie visi atvykę iš mažų miestelių, nes Minske jų jau trūksta: per daug „nusikaltėlių“ suimama kiekvieną sekmadienį. Yra vilties, kad Pecia gaus tik baudą (nė neabejojame, kad jį pripažins kaltu), nes sulaikymo centre yra apie 500 žmonių, gerokai daugiau, nei telpa. Milicija turės atlaisvinti vietos.

Kol laukiame, apeiname kitoje gatvės pusėje esančias krautuvėles. Jose gali rasti visko, ko prireiks sulaikytajam: paprasto maisto, dantų pastos, šampūno, muilo, kortų kaladę... Gali netgi perskaityti sąrašą daiktų, kuriuos leidžiama dėti į siuntinį ir tų daiktų pakavimo taisykles – jos iškabintos ant krautuvėlės lango. Artimieji čia gali išgerti kavos, suvalgyti karštą sumuštinį ir net paskaityti knygą, paimtą iš ten esančios knygų mainų lentynos: XX a. klasiką ar detektyvą.Valgome, juokiamės iš keistų sumuštinių pavadinimų, kalbamės. Staiga paleistųjų sąrašuose, skelbiamuose „Telegram“ kanale, pastebime Pecios draugo, kuris taip pat buvo perkeltas į Žodziną, pavardę. Su Julia perbėgame kelią, norėdami jį pasitikti, bet paaiškėja, kad jį jau paėmė pavežti vairuotojas savanoris.

Laukiame ir laukiame, skaitome „Telegram“, žiūrime į vietinius gyventojus, kurie neatrodo labai draugiški atvykėliams iš Minsko, šildomės automobilyje, vėl šąlame lauke, iš toli apžiūrinėjame paleistuosius ir jų laimingus gimines ir artimuosius...

O tada tu su Julia staiga puolate bėgti prie centro vartų: „Pecia!“ Ir štai jis čia, mano ilgaplaukis ir ilgabarzdis brolis su būgneliu rankoje. Jis šypsosi, kaip visada, jo kelyje – skylė po žiauraus sulaikymo, bet apskritai jis sveikas ir gyvas. Jį pripažino kaltu ir skyrė baudą.

Kol tvarkome Pecios sužeistą kelį, pasakoja, kaip jį sulaikė. Šešiems asmenims skirtoje kameroje jų buvo keturiolika. Jie miegojo ant geležinių gultų, be jokių čiužinių ir patalynės, kiaurą naktį degė šviesa. Po rytinio kėlimosi jiems buvo draudžiama išsitiesti ant gultų, jie turėjo tik šalto vandens ir kiek atitvertą tualetą – skylę grindyse. Pusryčiams gavo tik truputį keistos košės ir saldžios arbatos...

Mums sulipus į automobilį, jis išdidžiai pareiškia, kad jo būgnu spėjo pagroti visi sutikti milicininkai. Staiga suprantame, kad vienintelis mūsų turimas maistas Peciai – batonėliai baltame siuntinio maiše. Jis patenkintas, nepaleisdamas Julios rankos ima juos valgyti.

Važiuoti namo dar negalime. Pecios išmanusis guli Baraulianų milicijos skyriuje, jį atiduos, kai sumokės baudą. Taigi grįžtame į tą baugią vietą jau dieną. Kol Pecia bando atgauti telefoną, per tvoros virbus pagaliau perskaitau, kas užrašyta ant lentelės: „Michailas Frunzė (1885–1925)“, Baltarusijos milicijos tėvas.

Įvažiuojame į Minską jau temstant, niūrų dangų kiek nušviečia oranžiniai gatvių žibintai. Automobilyje sėdime tylūs ir susikaupę. Tiesą sakant, Peciai labai pasisekė, mums visiems pasisekė, belieka pabelsti į medį. Jis buvo vienas iš daugiau nei tūkstančio sulaikytų tą sekmadienį. Ir šimtai iš jų vis dar sėdi perpildytose kamerose, siaubingomis sąlygomis, galbūt mušami, be jokios medicininės pagalbos. Kai kurie jų užsikrės COVID-19. Maždaug 250 iš jų bus iškeltos kriminalinės bylos nežinia už ką, vien už tai, kad išėjo į gatves.

O jų artimieji su 5 kg neviršijančiais siuntiniais stovės ilgų ilgiausiose eilėse Minske, Žodzinoje, Baranavičiuose ir Mahiliove...

Kai abu vėlų vakarą pagaliau grįžtame namo, atsikvepiame, apsikabiname, vis dar turime tikėjimo ir vilties.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas