Grand Tour 1939 – nepaprasta ekscentriško monarcho iš erelių šalies kelionė. 

 

Zogo I ir Geraldine Apponyi vestuvės

 

 

Ak, kokios buvo vestuvės!

1938 m. pavasarį romantiškas valdovas vėl atsidūrė ant Europos žurnalų viršelių ir net kino teatrų kino kronikose. Reikia pažymėti, kad 1938 m. pavasaris Europoje iš esmės buvo nepaprastai turtingas įvairių politinių įvykių. Kovo 12 d. Vermachtas įžengė į Austriją – įvyko anšliusas. Vienoje Hitlerį pasitiko minios žmonių. Kovo 17 d. Lenkijos vyriausybė pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Kaunas priėmė ultimatumą kovo 19-ąją. Ispanijoje tebeliepsnojo pilietinis karas – balandžio 5 d. generolas Franco panaikino nuo 1932 m. galiojusią Katalonijos autonomiją, o tai dar labiau apsunkino padėtį šalyje. Balandžio 10 d. nacistinėje Vokietijoje buvo surengti visuotiniai rinkimai, kuriuose Nacionalsocialistų partija laimėjo surinkusi 99 proc. balsų. Tuo pat metu vyko referendumas dėl Austrijos prijungimo prie Reicho. „Už“ pasisakė 99,73  proc. balsavusiųjų. Balandžio 20 d. įvyko garsiosios Leni Riefenstahl režisuoto filmo „Olimpija“ premjera – šis filmas tapo savotišku himnu Trečiajam reichui. Balandžio 21 d. naciai konfiskavo Habsburgų – vienos seniausių ir garsiausių Europos dinastijų – valdas ir turtą aneksuotoje Aust­rijoje. Balandžio 24 d. Konstantinas Pätsas, jau daugelį metų autoritariškai valdęs Estiją, tapo pirmuoju šalies prezidentu – įvedė šią iki tol respublikoje neegzistavusią pareigybę. Tą pačią dieną Sudetų vokiečių lyderis Konradas Henleinas kalbėdamas Karlsbade pateikė reikalavimų Prahai sąrašą. Pagrindinis reikalavimas – sukurti autonominę vokiečių valstybę Čekoslovakijoje – pirmą kartą nuskambėjo garsiai tarptautinėje arenoje. O balandžio 27 d. įvyko Zogo I vestuvės su Geraldine Apponyi de Nagy-Apony, dar vadinama Baltąja rože.
Rasti tinkamą žmoną karaliui buvo išties sunku – Zogas I negalėjo vesti albanės iš turtingos šeimos, nes neketino teikti pirmenybės kuriam nors iš nesutariančių klanų, o kartu norėjo, kad jo žmona būtų krikščionė (nes pats buvo auklėjamas pagal islamo tradicijas). Karaliaus žmona taip pat turėjo turėti kilmingo kraujo. Į žmonos karaliui paieškas įsitraukė garsiausios Vienos santuokų agentūros, kurios, be kita ko, skatino potencialias kandidates atvykti į Albaniją nemokamų atostogų.
Galiausiai pasirinkta jauna, neturtinga, bet kilusi iš kadaise garsios ir svarbios giminės – vengrų didikė G. Apponyi, išskirtinai patikusi Zogui I. Vestuvių data, žinoma, irgi išrinkta neatsitiktinai – ji sutapo su 487-osiomis Skënderbeu vestuvių metinėmis.
Zogo I ir gražuolės Geraldine vestuvės (kuriose dalyvavo daugybė Europos aristokratijos atstovų) turėjo nemažą atgarsį Europoje – ne rečiau nei apie karališkąją porą (abu atrodė tarsi kino žvaigždės) buvo kalbama ir rašoma apie prabangų raudoną mersedesą, kurį kaip dovaną jaunavedžiams kartu su laimės linkėjimais atsiuntė... Adolfas Hitleris.
Praėjus mažiau nei metams po šių dešimtmečio vestuvių, taip jas pavadino vienas Europos žurnalas, – įvyko Miuncheno konferencija ir Sudetų krašto aneksija, – Hitleris galutinai sugriovė Čekoslovakiją.
1939 m. kovo 14 d. įkurta „nepriklausoma“ Slovakija, kuriai vadovavo kunigas Jozefas Tiso, tam tikra prasme kaip buvęs Šv. Stepono karūnos žemių pavaldinys – Albanijos karalienės Geraldinos tėvynainis. Beje, ji vaikystę praleido Oponicės pilyje, Vakarų Slovakijoje, maždaug už 120 km nuo Bytčos, t. y. nuo Tiso gimtojo kaimo. Po dviejų dienų – kovo 16 d. – iš Čekoslovakijos likučių sukurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas – valdymo forma, kurią Benito Mussolini buvo numatęs Albanijai.
Kovo 20 d. Trečiajam reichui paskelbus ultimatumą Lietuva neteko Klaipėdos krašto. Kovo 23-iosios rytą į Klaipėdos uostą įplaukė net pora dešimčių reicho karinių laivų. Vienu iš modernių kreiserių atvyko ir pats A. Hitleris. Išlipęs į krantą fiureris apžvelgė karių rikiuotę ir aikštėje susirinkusiai miniai iš vietinio teatro balkono pasakė entuziastingą kalbą apie „sugrįžimą į amžinąją vokišką tėvynę“.
1939 m. balandžio 5 d. Tiranoje gimė karališkasis palikuonis – Zogo I ir Geraldinos sūnus, kuriam suteiktas princo titulas ir Lekos vardas. Po dviejų dienų, Didįjį penktadienį, Italijos kariuomenė okupavo Albaniją.

 

Iš provincijos į karaliaus vestuves atvykę albanai. Nuotraukos iš Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo (Narodowe Archiwum Cyfrowe)

 

Zogo I Grand Tour po Europą

Tarp XIX a. Europos aristokratų buvo populiarus Grand Tour – kelionė, į kurią leisdavosi tituluoti jaunuoliai (dažnai – sosto paveldėtojai), norėdami pažinti pasaulį ir kultūrą, plėsti akiratį, lavinti meninį skonį ir įgyti gerų manierų.
Atsižvelgdamas į paranoją kelionėms, ypač į užsienį, Zogas I išties nedaug kur lankėsi prieš Italijos invaziją, kuri visiškai pakeitė jo gyvenimą, ir ne tik šiuo požiūriu.
Graikijoje – kurioje pirmiausia atsiduria – Zogas I išbūna netrumpai, kol galiausiai nusprendžia išvykti į šalį, kurioje tikisi rasti ramų prieglobstį savo šeimai. Karalius leidžiasi į ilgą kelionę geležinkeliu į Europos šiaurę, jo kelias veda per Turkiją, Bulgariją, Rumuniją, Lenkiją ir Latviją. Tai anaiptol nebuvo klasikinis Europos didžiojo turo maršrutas, bet, kita vertus, ir pats karalius keliautojas buvo neįprastas.
1939 m. liepos 8 d. traukinys, riedantis iš Bukarešto į Varšuvą, 8.30 val. pravažiavo pro Karpatų miestelį Sniatyną ir 12.27 val. atvyko į tuomet Lenkijai priklausantį Lvivą. Karalius su šeima praleido čia apie 3 valandas, per kurias spėjo pamatyti garsias Lyčakivo kapines ir cik­loraminį Raclavicų mūšio paveikslą, kurį 1893–1894 m. nutapė Jano Stykos ir Wojciecho Kossako vadovaujama dailininkų grupė (po karo perkeltas iš Lvivo į Vroclavą).
Stotyje įvyko ir įdomus incidentas – asmeninės audiencijos pas monarchą pareikalavo susijaudinęs vietinis geležinkelininkas, kuris teigė tarnavęs kartu su karaliumi viename karo dalinyje per Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių jo žodžiais niekas nepatikėjo, bet kai dvaro maršalas vis dėlto pranešė apie jo prašymą monarchui, šis maloniai priėmė veteraną ir gan ilgai su juo draugiškai šnekučiavosi, mielai prisimindamas senas karo istorijas. Susitikimo pabaigoje geležinkelietis galantiškai įteikė karalienei gražią puokštę, su pasimėgavimu aprašytą vietos spaudoje.
Toliau karalius tęsė kelionę į Varšuvą, ten apsistojo „Hotel Europejski“ miesto centre ir užėmė 16 kambarių. „Šie kambariai kainavo 500 zlotų už naktį“, – atskleidė spauda, akcentuodama, jog karališkosios šeimos bagažą sudarė net „57 lagaminai, puošnus vaikiškas lopšys ir smuikas gražiame dėkle“.
Buvo spėliojama, kur karalius inkognito keliaus toliau, minimas Gdynės uosto pavadinimas, kalbėta apie Londoną, kiti laikraščiai rašė, kad karalius ketina vykti į Berlyną, o paskui – į Paryžių. Tačiau galiausiai Zogas I išvyksta į Rygą ir būtent todėl liepos 12-osios naktį jis atsidūrė Vilniaus geležinkelio stotyje.

 

Vilnius

Vilniuje, nepaisant vėlyvo laiko, karališkoji šeima taip pat sutikta aukštu lygiu. Kaip rašė „Kurier Wileński“, Vilniuje traukinio su karališkąja pora laukė seniūnas Lesmianas ir miesto policijos viršininkas, vyriausiasis komisaras Frankowskis.
Nuo pat Varšuvos karališkąją porą traukinyje lydėjo Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos patarėjas Meysztowiczius, turėjęs ją palydėti iki pat Latvijos sienos – Zemgalės persėdimo stoties, iš kurios svečiai turėjo tęsti kelionę Latvijos geležinkelio traukiniu. Lenkijos geležinkeliai karaliaus šeimai skyrė du vagonus – miegamąjį ir vagoną-restoraną.
Sustojimo, kuris truko tik 15 min., metu karalius, „apsirengęs ryškiu, elegantiškai pasiūtu šviesiu kostiu­mu, pro vagono langą stebėjo peroną“, o karalienė, „taip pat apsirengusi ryškia šviesia suknele, sėdėjo savo kupė, panirusi į prancūziškos knygos skaitymą“. Įdomu, kad ir čia – kaip ir Lvive – įvyko incidentas su puokšte karalienei.
„Pasakojama, kad tarp pasitinkančių traukinį buvo ir tikras albanas, neseniai apsigyvenęs Vilniuje, – rašė „Kurier Wileński“, – jis už paskutinius pinigus nupirko gėlių puokštę, kurią ketino įteikti karalienei Geraldinai. Tačiau kai šis pirko bilietą įėjimui į peroną ir akimirkai pasidėjo gėles į šoną, kažkoks niekšas pagriebė jas ir spruko. Nuliūdęs albanas ilgai vaikščiojo po stotį ieškodamas niekšelio ir išbėgo į peroną tik tada, kai traukinys su karališkąja pora jau pajudėjo.“
Galima tik spėlioti, ką albanas būtų papasakojęs Zogui I ir Geraldinai apie miestą, kuriame gyveno, kur karališkoji pora būtų galbūt apsilankiusi, jei būtų turėjusi bent 3 valandas pažinčiai su Vilniumi – kaip Lvive. Galbūt Zogas I ir Geraldina būtų nuėję į Rasų kapines arba į Katedros aikštę, o gal eitų pasivaikščioti tuometiniu Mickevičiaus (dabar Gedimino) prospektu miesto cent­re, ten galbūt būtų pravėrę vienos iš tuomet garsiausių miesto kavinių-cukrainių „Jugoslavija“, kuriai vadovavo makedoniečių šeima, duris...

 

Ryga

Latvijos sostinėje buvęs Albanijos karalius apsistojo ilgiausiai – nuo liepos 13 iki 17 dienos. Viešėdama karališkoji šeima apsistojo seniausiame ir reprezentatyviausiame miesto viešbutyje – „Peterburge“, – esančiame Pilies aikštėje. Įdomu, kad, pasak gandų, kuriuos vėliau platino ir vietos bulvarinė spauda, iš pradžių latviai buvusiam Albanijos karaliui siūlė nakvynę „Romos“ viešbutyje, tai jis, atsižvelgdamas į savo išvykimo iš šalies aplinkybes, palaikė akibrokštu ir paprieštaravo, taigi galiausiai pasirinktas „Peterburgas“.
Pasak spaudos pranešimų, „karališkosios šeimos laikas buvo skirtas ekskursijoms ir apsipirkimui“. Interviu Latvijos spaudai buvęs karalius pareiškė, kad ir toliau sieks, kad jo šalis atgautų nepriklausomybę. Pasak spaudos, Rygos gyventojai ne kartą rodė savo simpatijas monarchui.
Iš Rygos Zogas I tęsė kelionę laivu į Stokholmą.

 

Kaip toliau klostėsi Zogo I ir jo šeimos likimas?

Per Švediją (1939 m. liepos 18 d.), Norvegiją (liepos 23 d.), Belgiją (rugpjūčio 7 d.) jis atvyko į Paryžių (rugpjūčio 8 d.) ir apsigyveno Versalyje, Château de la Maye rūmuose.
1940 m. birželio 27 d. karališkoji šeima, likus vos 8 valandoms iki vokiečiams užimant šią Prancūzijos teritoriją, spėjo pabėgti į Angliją. Jų kelionę koordinavęs britų karininkas buvo komandoras Ianas Flemingas, vėliau sukūręs garsųjį „Džeimsą Bondą“.
Londone karalius Zogas I ir karališkoji šeima patyrė vokiečių bombardavimus, dėl kurių daug kartų teko kraustytis. Karo metais Anglijoje Zogas I toliau veikė siekdamas išlaisvinti Albaniją iš italų fašistų kontrolės ir sudarė karališkąją vyriausybę tremtyje.
Po karo 1946 m., karaliaus Faruko kvietimu, karališkoji šeima persikėlė į Egiptą ir apsigyveno rytiniame Aleksandrijos pakraštyje. 1951 m. Zogas I lankėsi JAV ir įsigijo Knollwoodo dvarą Mutontaune, Niujorko valstijoje, tačiau jame niekada neapsigyveno ir galiausiai 1955 m. jį pardavė. 1954 m. karalius, remiamas Anglijos ir JAV, organizavo slaptas operacijas prieš komunistinį Envero Hoxhos režimą Albanijoje. Deja, misijas išdavė britų šnipas Kimas Philby, dirbęs dvigubu agentu sovietams. Dėl to buvo suimta ir nužudyta daug agentų. 1955 m. liepą Zogas I su šeima grįžo į Prancūziją ir apsigyveno Kanuose. Jo sveikata ėmė blogėti, o viltys persikelti į JAV taip ir liko neįgyvendintos.
Karalius Zogas I mirė 1961 m. balandžio 9 d. Paryžiuje, sulaukęs 65 metų. Jis buvo palaidotas Thiais kapinėse Paryžiuje. 2012 m. lapkričio 15 d., dalyvaujant Albanijos vyriausybės atstovams ir Prancūzijos prezidento François Hollande’o parūpintai Prancūzijos legionierių garbės sargybai, karaliaus Zogo I palaikai buvo grąžinti į Albaniją ir perlaidoti 2012 m. lapkričio 17-ąją. Laidotuvės buvo Albanijos nepriklausomybės šimtmečio iškilmių dalis. Ceremonijoje dalyvavo Albanijos ir Kosovo prezidentai, vyriausybės ministrai, užsienio šalių aukšti pareigūnai ir visų Albanijos regionų atstovai. Pagrindinė Albanijos sostinės gatvė pervadinta Zogo I bulvaru.
2002-ųjų birželio 28 d. po 63 metų į Albaniją sugrįžo Zogo I sūnus Leka, tremtyje paskelbtas karaliumi Leka I. Grįžęs įkūrė Judėjimą už nacionalinę plėtrą (Lëvizja për Zhvillim Kombëtar) ir mirė tėvynėje 2011 m. lapkričio 30-ąją.
2002 m. birželį į Albaniją iš Pietų Afrikos Respublikos grįžo ir jo motina, karalienė Geraldina, „Albanijos karalienė motina“. Gyvenimo pabaigoje ji rašė detektyvinius romanus bei memuarus ir tvirtino, kad jos sūnus Leka yra teisėtas albanų karalius.
Karalius Zogas I visą gyvenimą nuo pabėgimo iš šalies nepripažino italų fašistų protektorato, o po karo – naujos komunistinės valstybės santvarkos Albanijoje ir iki gyvenimo pabaigos save titulavo karaliumi.
Kelionė, į kurią 1939 m. vasarą, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, leidosi Zogas I, Geraldina ir mažasis Leka, tebuvo tik trumpas epizodas jų nuotykių ir įspūdingos patirties kupiname gyvenime. Tačiau ši kelionė buvo tam tikras atskaitos taškas, riboženk­lis ir išliko laikraščių archyvuose kaip bemaž spalvingiausia paskutinių taikos savaičių akimirka Europoje, kurioje karas de facto jau buvo prasidėjęs fašistinei Italijai įsiveržus į tolimą, egzotišką šalį pietuose, kurios nuverstas monarchas 15 minučių vidury nakties nepažįstamame mieste žvelgė į geležinkelio stoties peroną, o visai šalia jo kažkur tamsoje blaškėsi jo tėvynainis, ieškodamas pavogtos gėlių puokštės karalienei.

 

 

Nikodemas Szczygłowskis – keliautojas, vertėjas, eseistas, reporteris. Lodzės universitete baigė Viduržemio jūros regiono archeo­logijos studijas, o Prahoje – Vidurio Europos vadybos institutą, slovėnų kalbos žinias tobulino Liublianos universitete, Slovėnijos kultūros žinovas.