Atėjus pietų pertraukai ar kilus alkiui, pagalvojame, kurgi jį numalšinti. Šiandien rasti tokią vietą nesunku – gausu greitojo maisto restoranų, kavinių ar valgyklų. O sovietmečiu Lietuvoje, kaip ir likusioje Sovietų Sąjungoje, valgyklos ir kitos maitinimo įstaigos tik pradėjo veiklą. Dirbantys žmonės privalėjo būti pavalgydinti. Vilniuje kavinėse ir restoranuose lankydavosi didesnės pinigų sumos negailintys klientai, o paprasti žmonės,  darbininkai ar net studentai galėjo nebrangiai pavalgyti valgyklose. Per pietų pertraukas buvo populiaru tiesiog už porą kapeikų atsigerti kompoto ar suvalgyti šiltos sriubos. 1970 m. Vilniuje veikė maždaug 238 valgyklos. Šiuo metu skaičius ryškiai sumažėjęs. 

 

„Spartos“ valgykla su Leonardo Gutausko freskos kopija. Autoriaus nuotraukos

 

Sovietmečiu visos valgyklos buvo pavaldžios Vilniaus valgyklų trestui ir veikė mokyklose, technikumuose, gamyklose, fabrikuose. Kai kurios atrodė tipinės ir niekuo neišskiriančios, tačiau pasitaikė ir unikalių. Sovietmečiu Naujamiesčio rajono pietinė dalis geležinkelio link buvo pramoninė teritorija, kurioje skirtingos gamyklos bei įmonės turėjo atskiras valgyklas. Kai kurios iš jų buvo milžiniškos. Viena tokių priklausė gamyklai ELFA (Švitrigailos g. 33), joje tilpo apie 600 žmonių. Tai lengvai paaiškinama – gamyklos darbuotojų skaičius siekė 5500. Triaukščio pastato pirmajame aukšte buvo įsikūręs buitinis sektorius, o kituose – valgyklų salės. Vienoje per pusę sienos buvo nutapyta stilizuota gamtos freska, kuri, deja, iki šių dienų neišliko. 

Vilniaus radijo komponentų gamyklos valgykla galėjo aptarnauti net 1000 žmonių, tačiau šiandien stilizuotomis sienų pertvaromis bei išskirtinio interjero puošta valgykla tuščia. Kai kuriais atvejais stambios gamyklos, užuot įrengusios vieną didelę valgyklą, įkurdindavo keletą mažų. Vienas iš pavyzdžių – Vilniaus kuro apa­ratūros gamykla, kurioje veikė net 5 vidutinio dydžio bei unikalaus interjero valgyklos. 

Valgyklų interjerus neretai pagyvindavo vitražai, freskos, o indus margino užrašai „Restoran“. Vilniaus dailės kombinato valgyklos interjerą puošė vitražai, o kojinių fabriko „Sparta“ valgykla galėjo pasigirti ne tik vitražais, bet ir dailiais sienų apmušalais ir Leonardo Gutausko freskos kopija, vaizduojančia povus. Ant Vilniaus silikatinių dirbinių gamyklos valgyklos sienų buvo galima išvysti stilizuotas metalines žuvytes. Deja, visos nebeegzistuoja. Jos buvo uždarytos 1990–2000 m., kai seni sovietmečio interjerai nustoti vertinti, o maistas pradėtas laikyti prastu. Šis stereotipas gajus iki šiol. 

Dalis valgyklų turėjo slaptus kambarėlius, kuriuose pietaudavo gamyklos valdytojai ir kiti aukštas pareigas užimantys žmonės. Tokių valgyklų įkūrimas iš esmės prieštaravo sovietmečiu propaguotam modeliui, kad visi yra lygūs. Deja, aukštesnes pareigas užimantys darbuotojai nenorėjo valgyti kartu su paprastais darbininkais. 

Valgyklų pareiga – kuo greičiau pamaitinti darbuotoją, kad šis galėtų kuo skubiau grįžti prie darbo. Kad darbuotojui netektų bėgioti po miestą ir ieškoti vietos papietauti, kiekviena gamykla stengėsi turėti bent mažą valgyklą, kuri veiktų darbo dienomis nuo 8 val. iki 16 val., tačiau, priklausomai nuo įstaigos ir jos vietos, kai kurios užsidarydavo 13–14 val. Dalis valgyklų prasidėjus pietų metui pašaliečių neįsileisdavo, kad darbuotojai, negaišdami eilėse ir niekieno netrukdomi, galėtų pavalgyti. Ir šiandien tam tikrų įmonių valgyklos veikia pagal šį principą, pavyzdžiui, „Vilniaus degtinės“ valgykla.  

Viskas pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę: dalis valgyklų privatizuotos, kitos dirbo nuostolingai ir netrukus bankrutavo. Yra atvejų, kai valgyklos tęsdavo veiklą savarankiškai. Geras pavyzdys – buvusios Vilniaus taksi parko techninės bazės valgykla (Naugarduko g. 95 kieme). Iki šių dienų veikiančioje maitinimo įstaigoje išliko autentiškas interjeras, stilizuotos metalinės pertvaros, patiekalai čia skanūs ir nebrangūs. 

„Lelijos“ valgyklos virtuvėje galima išvysti įdomų vitražą, krosnį bandelėms kepti ir banguoto dizaino medines lubas, kurios, pasak gamyklos direktorės, buvo atgabentos iš vieno Trakų restorano. Deja, ši valgykla neseniai išsikraustė į gretimas patalpas. Įmonė „Montuotojas“ taip pat turi nedidelę, bet autentišką valgyklą, kurioje stovi dermantinu apmuštas baras. Vis dėlto ir ši valgykla vos išgyvena. Užsidarymo atveju visos interjero detalės sunaikinamos ar pašalinamos, pavyzdžiui, Spaudos rūmų ar Naujamiesčio „Lietuvos automatikos“ valgyklose. Pastarosios sieną puošęs didelis pano su Vilniaus vaizdu buvo išsaugotas savininkei jį perkėlus į namus. 

 

Tokie arbatinukai naudoti tiek restoranuose, tiek valgyklose

 

Dabar žmonėms gerokai patogiau nueiti į mažą kavinukę ar „McDonald’s“ restoraną. Užsieniečių nuomone, išlikusios valgyklos yra unikalios, o maistas neblogas. Kodėl verta jas išsaugoti? Kaune, Laisvės al. 23, veikia valgykla, kurios interjeras – nuo kėdžių iki šviestuvų – buvo specialiai išsaugotas. Buvusio Panevėžio mėsos kombinato administraciniame pastate nuspręsta tęsti valgyklos veiklą. Čia taip pat išsaugotas autentiškas interjeras, originalūs baldai, senos fotografijos. Šios vietos populiarios ir traukia žmones apsilankyti. Senų valgyklų entuziastams netgi sukurtas internetinis puslapis www.kompotas.lt, kuriame pateikiamas autentiškų valgyklų sąrašas, jų fotografijos.

 

 

Pavel Puzyna VU baigęs archeologiją suprato, kad labiau domina Lietuvos pramonės istorija, pramoninės vietovės, Šaltasis karas ir Vilniaus slėptuvės. Veda ekskursijas po Vilnių.

 

 

Publikaciją remia Vilniaus miesto savivaldybė