Veržliais, audringais, laukiniais ar net sprogiaisiais „devyniasdešimtaisiais“ vadinamas XX a. 10 dešimt­metis daugeliui asocijuojasi su staiga pasikeitusiu gyvenimu, į madą atėjusiais spalvingais, keistais drabužiais, importiniais, dažnai falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, neragautais maisto produktais, pirmaisiais pasipūtusiais turtuoliais ir, žinoma, monotoniškai triukšminga arba iki koktumo saldžia popmuzika.

Ne vienas, apimtas nostalgijos, mielai pasiklauso diskotekose ar dažnai vykdavusiuose popmuzikos festivaliuose skambėdavusių tuomečių šlagerių ir tik vienetai prisimena, kad keliose Vilniaus ir apskritai Lietuvos vietose pulsavo kitokie ritmai, aidėjo kitokie akordai, o nedideli būriai entuziastų klausėsi ir grojo kitokią muziką. Jiems audringas dešimtmetis pralėkė dundėdamas lygiomis, tarsi kariai rikiuotėje išsirikiavusiomis roko muzikos ketvirtinėmis, lyg serijomis šaudantys automatiniai ginklai tratančiomis džiazroko, funky ar soul muzikos šešioliktinėmis, svinguodamas bliuzinėmis triolėmis.

 

„Hilda Blues Band“ įkūrėjas Aleksas Bezginas, 1987 m. Nuotrauka iš https://www.pinterest.co.uk/pin/758715868456323778/

 

Trečias brolis

Lietuvoje groto džiazo nedrįstu įvardyti lietuvišku džiazu, kadangi didelė dalis šio žanro meistrų buvo ne lietuvių tautybės. Būrelio talentingų, o gal net genialių kūrėjų ir atlikėjų dėka Lietuvos džiazas įvykdė tai, kas populiarioje, aštraus siužeto kinematografijoje vadinama neįmanoma misija. Gūdaus brežnevinio sąstingio metais įveikus meno tarybų cenzūrą ir kitus protu nesuvokiamus apribojimus prasiveržti pro Sovietų Sąjungą nuo laisvojo pasaulio skyrusią geležinę uždangą ir parodyti Vakarų džiazo gerbėjams ir žinovams aukštą meistriškumą bei gilią muzikinę mintį buvo pati tikriausia neįmanoma misija.

Nepaisydama griežtų varžymų, prasidėjus gorbačiovinei pertvarkai, atsigavo lietuviška roko muzika. Roką jau galima vadinti ne tik Lietuvos, bet ir lietuvišku, kadangi daugelis kūrėjų ir atlikėjų buvo lietuviai, dauguma svarbiausių kūrinių skambėjo lietuvių kalba. Ne tik did­miesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose kaip grybai po lietaus pradėjo dygti savitos, įdomių idėjų ir kūrybinės energijos kupinos grupės. Į koncertus plūdo minios žmonių, o keletą metų per Lietuvą žygiavę „Roko maršai“ tapo ryškia Dainuojančios revoliucijos preliudija.

O štai bliuzas liko paraštėse. Apie lietuvišką ar Lietuvos bliuzą nieko neišgirsime nei prisimindami ankstyvojo roko arba bigbyto bangą, nei cenzūros negailestingai karpytos ir priverstinai šukuotos, tvarkingos brandaus socializmo estrados laikus. Roko atgimimo metais viename rimtų muzikos specialistų pokalbyje, bliuzas taikliai pavadintas trečiu broliu. Autoritetingi apžvalgininkai apgailestavo, kad įsitvirtinus džiazui ir atgimus rokui „trečio brolio – bliuzo“ Lietuvoje kaip nebuvo, taip nėra.

 

„Hilda Blues Band“ Vilniaus universiteto M. Sarbievijaus kieme vėlyvą 1987 m. pavasarį. Prie mušamųjų – Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952–2014). Nuotrauka iš http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-06-su-gimtadieniu-dzyza/134659

 

Pirmasis įspūdis

Kai vienas vyriokas saulėtą 1984 m. pavasarį Vilniaus Kalnų parke mums, aplipusiems tarškantį barškantį kasetinį magnetofoniūkštį „Elektronika“ ir klausantiems „AC/DC“ dainos „She’s got the jack“, pareiškė, jog tai yra bliuzas, keli patys didžiausi Aisidesų gerbėjai bei aršiausi metalistai ne juokais pasipiktino: „Koks dar tau bliuzas?! Čia gi gryniausias mètalas! – su ryškiu kairiniu kirčiu ant „e“ atrėžė vienas bičiulis, – bliuzus tik visokie ... (nevalia vartoti žodžio, kurį jis urgzdamas išraitė, o žodis „afroamerikiečiai“ iškraipo tikrovę, todėl tegul šioje vietoje lieka daugtaškis) bjauriais, kriokiančiais balsais stūgauja.“

Kurį laiką nė kiek nerūpėjo, koks kipšas yra tas bliuzas, nes įdomios muzikos ir be jo užteko. Po poros metų pradėjęs rimčiau mokytis groti gitara, mokytojo nurodymu klausydamasis dviejų bliuzo karalių – Alberto Kingo ir B. B. Kingo – garso įrašų, supratau, kad į rasizmą linkęs bičiulis turėjo supratimą apie mano ausims tada negirdėtą žodį, kuris man iki šiol asocijuojasi su vis nevartotina tarmiška svetimybe bliuznyti (blevyzgoti, pliaukšti, nešvankiai kalbėti).

Meluočiau, jeigu pradėčiau ūkčioti, kaip mane pritrenkė ir sužavėjo mokytojo rekomenduoti įrašai. Nepatiko tas sodrus baubimas, jokių jausmų nežadino ritmas, erzino kartais išlįsdavę pučiamieji instrumentai, net ir šiandien primenantys nuo mažens įkyrėjusią sovietinę estradą. Bet patikėjęs, jog tai šaknys bei pagrindas visko, ką norėjau išmokti, ne tik klausiausi, bet ir pats bandžiau virkdyti gitarą, kartais nutraukdamas deficitines plonąsias stygas.

Atrodytų keista, bet pirmą kartą gyvai atliekamą bliuzą išgirdau tik 1987-ųjų pavasarį, dalyvaudamas moksleiviškų grupių konkurse. Pirmo vakaro atlikėjų pasirodymams pasibaigus, į sceną įšoko „Hilda Blues Band“. Ir vėl nedrįsčiau rašyti, jog smarkiai susižavėjau, tačiau aiškiai pajutau, kad skamba kažkas negirdėto, visiškai kitokio, kad vyrukai groja laisvai, energingai, su ugnele, pasimėgaudami ir nė trupučio nesukdami galvų, ar patinka publikai.

 

„Hilda Blues Band“ apie 1987 m. Nuotrauka iš https://rockdinozauras.wordpress.com/fotogalerija/#jp-carousel-574

 

Šokinėjantis Aleksas

Jeigu kas nors kada nors rašys nedidukę, nestorą, bet, mano manymu, prasmingą ir reikalingą „Lietuviško bliuzo istoriją“ ar enciklopediją – tai ta mažytė knygelė-brošiūrėlė turėtų prasidėti žodžiais: „Pirmasis Lietuvoje bliuzą groti ir dainuoti pradėjo Aleksas Bezginas.“ Ankstyvojo lietuviško roko laikais, be abejo, buvo nemažai improvizuoti gebėjusių, gerų muzikantų, bliuzą išmanė Lietuvos džiazo meistrai, tačiau pirmas grynakraujis šio žanro atstovas buvo Aleksas.

Nenusakomo amžiaus, skirtingai nuo daugelio sovietmečio atėjūnų iš „plačiosios tėvynės“ neblogai kalbėjęs lietuviškai, skirtingai nuo daugelio to meto bet kurio žanro muzikos atlikėjų, neblogai dainavęs angliškai. Anglų kalba tada daug kam buvo netikėtumas, daug kas dėl to grupę kritikavo, kartais aštriai. „Jeigu jie galvoja, kad bliuzas geriau skamba lietuviškai, tai tegul patys ir dainuoja, o aš darau ir darysiu taip, kaip man atrodo geriau“, – kartą šaltai ir abejingai Aleksas pakomentavo pastabą spaudoje apie tai, kad „Hildos“ programa būtų daug įdomesnė, jeigu grupė dainuotų lietuviškai.

Kad keletą ankstyvųjų „The Rolling Stones“ kūrinių bei pluoštą bliuzo klasikos pirmą kartą išgirdau būtent iš Alekso – niekam nedrįstu sakyti, nes bijau būti išjuoktas. Senosios kartos roko muzikos gerbėjai keistai ir neadekvačiai reaguoja į tokius šventvagiškus pareiškimus ir puola nervingai spirgėti apie „Liuksemburgo radiją“, BBC, per didžiausius vargus gautas neįkainojamas plokšteles.

 

1997 m. vasaros pabaigoje Vilniaus Vingio parke vykusiame pirmojo „Roko maršo“ dešimtmečiui skirtame muzikos festivalyje. Nuotrauka iš Alekso Bezgino asmeninio archyvo.

 

Bliuzdirbiai

Šviesaus atminimo maestro Vytautas Kernagis vadindavo „Bliuzdariais“, į JAV emigravęs estrados dainininkas Žilvinas Bubelis – „Bliuzeriais“, o aš mintyse vadinau ir toliau vadinsiu „Bliuzdirbiais“, nes angliškas pavadinimas „Blues Makers“, net ir paverstas į „Bliuzmeikerius“, skamba griozdiškai.

 

1986 m. KGB įamžinti Vilniaus senamiestyje muzikuojantys jaunuoliai. Kairėje, su gitara – pirmosios lietuviškos bliuzo grupės „Hilda Blues Band“ įkūrėjas Aleksas Bezginas. Ši gitara dabar yra teksto autoriaus nuosavybė. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 2, b. 202, l. 3-8.

 

Daug metų egzistuojančio kolektyvo įkūrėjas ir lyderis Virgis, kukliai pradėjęs karjerą „Hildoje“, Aleksui emigravus subūrė komandą, kurią galima vadinti pirmuoju profesionaliu bliuzo kolektyvu Lietuvoje. Jo iniciatyva Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose prasidėjo didelio susidomėjimo sulaukę „Bliuzo vakarai“ ir faktiškai pradėjo veikti pirmasis Lietuvos muzikos klubas.

Sunku pasakyti, ar gerai, ar blogai, bet dėl pačių įvairiausių priežasčių grupės sudėtis dažnai keitėsi. Trejetą metų ir aš buvau vienu „Bliuzdirbių“. Ko gero, pačiu neprofesionaliausiu iš visų ten grojusių. Norėjau, kad grupė sukurtų lietuvišką programą, įkyriai kartodavau, kad net ir labai meistriškai atlikdami klasikines bliuzo kompozicijas būsime amžina preke iš antrų rankų. Kai kas mums pavyko, kai kas nelabai. Įrašėme neblogą lietuviškų dainų albumą, surengėme ne vieną dešimtį, o gal ir visą šimtą įvairiausių pasirodymų. Vienu metu net buvome įnėrę į lietuviškos popmuzikos rinką: išleidome albumą, nufilmavome keletą vaizdo klipų, dalyvavome televiziniuose koncertuose, pramoginėse TV laidose.

Išėjau, nes buvau šventai įsitikinęs, jog muzikuoti rokenrolinėje scenoje turi tik jauni, energingi žmonės, o ne pasenę trisdešimtmečiai. „Bliuzdirbiai“ iki šiol gražiai darbuojasi, o mano požiūris apie rokenrolinį amžiaus cenzą ilgainiui pasikeitė.

 

„Blues Makers“ 1997 m. vasaros pradžioje. Nuotrauka iš Olego Sochino asmeninio archyvo.

 

„Kelio kapela“ ir Akustinis bliuzo trio

Akivaizdu, bet neįtikėtina, kad, gūgle kabutėse suvedus labai amerikietiško sukirpimo muzikos grupės „The Road Band“ pavadinimą, iš karto iššoka informacija apie egzistuojantį nuo 1992-ųjų Lietuvos kolektyvą, ansamblio nuotraukos bei vaizdo įrašai.

Aleksandras Belkinas grojo ne vienoje įdomioje grupėje. Išskirtine būtų galima laikyti 10 dešimtmečio pirmoje pusėje populiarią „Šiaurės kryptį“. Ne ką blogesnės, tik kiek mažiau žinomos buvo anglakalbė indie stiliaus komanda „Endless Way“, ritmiška bliuzroko kompanija „Premjera“, grojusi teisingai, dainavusi lietuviškai, egzistavusi trumpai, bet spėjusi įrašyti ir išleisti vieną gerą albumą „Ką dar“¹.

Neįsivaizduoju, kaip Aleksandras gebėjo suspėti groti iš karto mažiausiai trijose grupėse ir dirbti muzikos mokytoju. Tačiau ir to jam buvo negana. 1992-ųjų vasarą jis subūrė bliuzbendą, kuriame ne mušamuosius vanojo, o grojo gitara ir dainavo. Kai pradėjau tampyti kontraboso ir bosinės gitaros stygas, atrodė, jog tai bus trumpalaikis vasaros ansambliukas. O „Kelio kapela“ – „The Road Band“, neketindama padėti šaukšto, pliekia sau bliuzą, rokenrolą, kai kada kantri bei kitą šiems žanrams artimą muziką ir šiandien.

 

Akustinio bliuzo trio, kairėje – ne vieno bliuzo projekto iniciatorius Giedrius Klimka. Nuotrauka iš Giedriaus Klimkos asmeninio archyvo.

 

Pirmosios repeticijos Vilniaus lokomotyvų remonto depe, kurio rusakalbiai darbuotojai Sašą linksmai vadino Kompozitoriumi, pralėkė linksmai ir ilgai nesiknibinėdami, tuoj pat skėlėm pirmus improvizacijų kupinus koncertus kavinės „Arka“ kieme, aplipę įvairiais kviestiniais bei savanoriškai prisijungusiais muzikantais. Šėlome kaip reikiant ir vertėme šėlti kitus. Kaip ir daugelis užaugusių sovietijoje, angliškai Saša mokėjo prastai, tačiau pasitelkdamas pagalbon truputį geriau mokėjusius, kūrė nesudėtingus autorinius bliuzus. Vieną, kurio devizas „šalyje, kurioje aš gyvenu, yra visos priežastys bliuzui“, ne tik labai mėgo, bet ir dainuodavo keletą metų Lietuvoje viešėjęs amerikietis Džeimsas. Juokaudami svarstėme, ar tik Saša nebus pirmasis postsovietinis bliuzo autorius, kurio kūrinį sudainavo JAV pilietis.²

Simpatiška „The Road Band“ atmaina, filialas arba dukterinė grupė buvo gitaristo Giedriaus ir Sašos iniciatyva įkurtas Akustinis bliuzo trio, kuriame ir man teko pasidarbuoti. Delta bliuzo stiliaus akustinė gitara, kont­rabosas, kuklūs, netriukšmingi mušamieji instrumentai kūrė malonų, senoviškai naujovišką skambesį. Lietuviškos muzikos platformoje pakartot.lt galima rasti šio kamerinio kolektyvo garso įrašų3, o atmintyje liko daug malonių prisiminimų apie jaukius koncertus bei spartietiškas gastroles elektriniu traukiniu į Kauną, o toliau pėsčiomis su kontrabosu ant peties iki „Šilelio“ kultūros namų, nedidelių kavinių ar improvizuotų vienos nakties muzikos klubų, kur vykdavo nepakartojami vakarai. Gyvai atliekamos muzikos ištroškusi Kauno publika visuomet priimdavo itin šiltai. Daug kam patiko minkštas, netriukšmingas skambesys.

Akustinio muzikavimo bandymų būta ir daugiau, tačiau tai buvo daugiausiai amatininkiški, pinigams užsidirbti skirti projektai. Pagrindinis Akustinio trio iniciatorius, bene geriausiai Lietuvoje išmanantis akustinio delta bliuzo gitaros vingrybės, Giedrius dar ilgai klajojo archajiško bliuzo labirintais.

 

Straipsnio autorius 1992–1993 m. grojęs Akustiniame bliuzo trio bei „The Road Band“. Nuotrauka iš Povilo Girdenio asmeninio archyvo.

 

Slyva, „Gatviniai“ ir kavinės „Arka“ kiemas 1992-ųjų vasarą

Noras bent paviršutiniškai susipažinti su džiazu iš karto po 1991 m. sausio įvykių atvedė mane – metalo grupės bosistą – į Žirmūnų vaikų ir jaunimo centrą, veikusį ant­rame „Minsko“ prekybos centro aukšte. Ten tuo metu plūdo pulkai jaunų muzikantų, o juos mokė nenuilstantis, visuomet draugiškai besišypsantis džiazo ir roko gitaros meistras Vladas, kurį bičiuliai familiariai vadino Slyva, o jis nė trupučio nepyko, nes, jo manymu, visi garsūs džiazmenai turėjo scenines pravardes. Man tada atrodė, kad bosine gitara grojančiam muzikantui privaloma turėti supratimą apie džiazą, kurį laikiau mokomąja-taikomąja muzika. Vladas džiazu užkrėtė rimtai, išmokė jo klausytis.

1991-ųjų pavasarį ir vasarą Vilniuje įvyko daug smagių spontaniškų gatvės muzikavimų. Jeigu per Kaziuko mugę grojome be įgarsinimo, saksofonistui mūvint pirštines ir keičiantis gitaristams, nes ilgiau pagrojus šalo pirštai, – tai vasarą, kažkokiam geradariui leidus prisijungti jo bute prie elektros lizdo, kompanija trenkė su įgarsinimu. Prie jų prisijungėme ir mes su Vladu. Džiazroką, bliuzą, nesudėtingus džiazo standartus, populiarių popdainų variacijas, trankius rokenrolus grodavę nuolat šiek tiek kitusios sudėties „Gatviniai“ surengė ne vieną improvizuotą pasirodymą Alumnato kieme, senamiesčio gatvėse, studentiškose šventėse. Planuotas pasigrojimas netoli Vilnelės ir Neries santakos įsikūrusioje lauko kavinėje neįvyko dėl nužudytų Medininkų muitininkų laidotuvių.

1992-ųjų vasarą sostinės senamiesčio gyventojai pasidarė jautresni, piktesni ir suskambus pirmiems akordams pradėjo kviesti policiją. Teko keltis į kavinės „Arka“ kiemą, kur pirmuosius pasirodymus surengė besikurianti „The Road Band“, vieną paskutinių – bliuzroko grupė „Premjera“. Muzikavo čia „Bliuzdirbiai“ ir daug kitų įdomių atlikėjų.

Triukšminga muzika, smagūs šokiai, kvapnios importinės cigaretės, kurias pamažu pradėjo įpirkti ne tik patys turtingiausi, neragauti, tik užsienietiškuose filmuose matyti gėrimai, pulkai įvairiausio plauko pub­likos ir, žinoma, būriai savimi patenkintų staiga praturtėjusių veikėjų, tarp kurių kartais įvykdavo rimtų konfliktų. Tokia buvo „Arkos“ kiemo atmosfera 1992-ųjų vasarą.

 

Koncertas galerijos ir kavinės „Arka“ kieme 1992-ųjų vasarą. Pirmas iš kairės – grupės „The Road Band“ įkūrėjas ir lyderis Aleksandras Belkinas. Nuotrauka iš Aleksandro Belkino asmeninio archyvo.

 

Gatvinis Nr. 1, ritmiškiausias lyrikas ir universalusis gitaros virtuozas

„Gatvinių“ siela buvo iš Suvalkijos kilęs, neeiliniais muzikiniais gabumais gamtos apdovanotas, kupinas energijos, nestokojęs sveiko humoro saksofonistas. Ne tik atlikėjo, bet ir muzikos žinovo A. Belkino komentaras, kad „jis jau tais laikais grojo kaip tikras firmačius“, pasako viską apie laiką pralenkusį muzikantą.

Aukštas, šviesiaplaukis, kaip man tada atrodė – gerokai pagyvenęs – pianistas Artūras buvo mano pačiu tikriausiu ritmo pagrindų mokytoju. Ilgai ir kantriai dėstė svingo esmę: „Grojame įprastą triolę: ta-ta-ta, ta-ta-ta, ta-ta-ta; tada panaikiname vidurinę natą, pirmą paliekam trumpesnę ir toliau važiuojam: ta-taa, ta-taa, ta-taa.“ Tą pavasarį, vaikščiodamas net žingsnius skaičiuodavau triolėmis, triolės kartais net prisisapnuodavo.

Bandydavome kartu muzikuoti nesudėtingus džiazo standartus. Griežto ritmo organizavimo propaguotojas improvizavo labai subtiliai, gražiai, melodingai, nors ir ritmišką bliuzą valdė puikiai. Vienas akademinis muzikantas kandžiai, ironiškai, bet tiksliai pavadino Artūrą ritmiškiausiu lyriku Lietuvoje.

Vos pradėjęs mokytis, savo mokytojo patarimu, specialiai eidavau į Sporto rūmus pasiklausyti „Oktavos“ ir pažiūrėti, kaip puikiai valdo gitarą jauniausias estradinio ansamblio muzikantas. Gali būti, būtent tada išmokau negirdėti muzikinės visumos ir klausytis vien tik man svarbaus instrumento. „Oktavos“ muzika nepatiko, bet gitaros virtuozo Gintaro grojimas atrodė ne tik idealus, bet ir nerealus. „Jis džiaze groja roką, o roke – džiazą“, – bene pati kritiškiausia jo muzikavimo stiliaus bei manieros atžvilgiu girdėta, užakinio apkalbėjimo frazė. Grojo Gintaras didelio meistriškumo reikalaujančius didžiausių ritmiško bliuzo virtuozų kūrinius, kaip riešutus gliaudė džiazo standartus, akompanavo solidžios popmuzikos artistams. Universaliam virtuozui ypač gerai sekėsi „The Rolling Stones“ kūriniai. Man atrodo, jeigu tada jis būtų netikėtai atsidūręs roko gigantų komandoje vietoj Ronnie’o Woodo – tai net ir patys ištikimiausi Rolingų gerbėjai būtų ne iš karto pastebėję pasikeitimą.

 

„The Road Band“, 1992 m. ruduo. Nuotrauka iš Aleksandro Belkino asmeninio archyvo.

 

¹ Premjera. „Ką dar? ČIA

² Bliuzo įrašas išliko! ČIA

³ „Acoustic Blues Trio“. ČIA