Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Marcello Mastroianni. Filmo „8 1/2“ kadras

 

Dainius Liškevičius. Roberto Daskevičiaus nuotrauka

 

Būna, pažįsti žmogų vos ne visą gyvenimą, o taip ir nepakliūvi į jo namus: nepamatai sujaukto patalo, į užuolaidas nespėtos įvynioti meilužės, savaitę neplautų indų kriauklėje. Neperbėgi periferine rega per paveikslus ant sienų ir neperskaitai knygų nugarėlių įžambiose lentynose. Gal tų knygų ten katino ašaros, ir žmogus tiesiog nenori aiškintis „rašytojui“. O gal kaip Philipas Larkinas¹ telaiko vieną – ir tą pačią dažniausiai tuščią – kėdę prie virtuvės stalo. 

Niekad nelankytus talentingojo Dainiaus Liškevičiaus namus išvydau jo ilgame kaip Vilniaus debesų panorama filme performanse „Modernus butas“², kuriame turėjau sušmėžuoti masuotėje, bet likau kovido ištrintas baigiamuosiuose titruose. Ne kartą lankiausi jo studijoje, esame basi ir pagiringi šokę ant bendrų draugų – tokiais gyva pekla – parketo, ūžavę Užupyje ir netgi Europos centre!.. Liškė – drauge su Vladu Bagdonu ir Dainiumi Gavenoniu – suvaidino tris Josifo Brodskio asmenybės aspektus mano parengtame „Meno forto“ atidaryme. Ten su vyrais viskas buvo aišku, bet trūko moters. Į atranką atėjo jauna, didelei scenos karjerai sutverta mergina. Sugalvojau reto kvailumo etiudą: „Jūs sėdit prie gretimų staliukų Venecijos kavinėje, ir mergaitė turi padaryt viską, kad atkreiptų vėsaus gražuolio dėmesį!“ Aktorė išties padarė beveik viską, tačiau Dainius L. liko aklas ir kurčias jos kerams. Taip – skirtingai nuo mergišiaus Brodskio – elgiasi tik užkietėję monogamai. Arba vėsūs gražuoliai – ne veltui, ką tik po „Makbeto“ premjeros Florencijoje sugrįžęs kitas garsus monogamas pavadino Dainių jaunuoju Mastrojaniu. Tas vardas prigijo, nors jaunuoliui seniai per penkiasdešimt. Tiesiog yra žmonių, kurie – nepaisant likimo atseikėtų išgyvenimų – išlieka laiko ir minios nepakąsti. 

 

 

1 Philipas Larkinas (1922–1985) – galbūt svarbiausias pokario ang­lų poetas.

2 Filme pagrindinius vaidmenis atlieka vieta, patirianti įvairiausias – kartais neįtikėtinas – transformacijas, ir elektrinė gitara šeimininko rankose.

 

 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.