Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Rolandas Rastauskas ir Lidija Fedosejeva-Šukšina Torūnėje. Algirdo Kumžos nuotrauka. 

 

Viena mokyklos laikų simpatija žodį rašydavo „port­velis“, kuriuo sykį neva buvau prieš ją užsimojęs. Ką gi, aistra – ypač jaunystėje – reikalauja aukų. Hamburgo blusturgyje 1994 metais už 5 doičmmarkes¹ – tiek kainavo alus bare – pirkau geltoną karvės odos „artefaktą“, jo priekis buvo apipaišytas spalvotomis širdelėmis, o kitoje pusėje puikavosi priklijuotas rūstus indėnas. Išsyk įsivaizdavau Karlo May’aus prisiskaičiusį penktokėlį širdžių ėdiką – jam klasiokės flomasteriais ir išmargino dalykiškų filisterių tėvelių dovaną.

Su tuo portfeliuku nesiskyriau naujajai Europos dramai skirtoje Bonos bienalėje, kurios sumanytojas, vienas iš trijų svarbiausiųjų Vokietijos dramaturgų Tank­redas Dorstas prisipažino jaunystėje turėjęs lygiai tokį pat. Taip daiktai netikėtai suartina žmones: juk atpažinimo džiaugsmas bendravimo šabakštynuose – pats saldžiausias! Panašų nuolat ant kelių laikė ir glostinėjo žinomas austrų leidėjas ir vertėjas Ludwigas Hartingeris, vadinęs save žodžių pasaulio valkata² ir sykį ištaręs: „Įspėk, Rolandai, kas viduj!“ – „Rank­raštis, be abejo“, – atsakiau. „Taip, ir ne bet koks – geriausiojo albanų poeto, kuris įsikūnijo po dulkėta palme Tiranos geležinkelio stoties bufete – nelaimingas mirtinai girtas apšepėlis. Išsyk supratau, kad tai, ko gero, svarbiausias mums neperregimo krašto lyrikas – mašinraštis vakarop atgulė portfelin!“

2000-aisiais vėl Bonoje susipažinau su šiųmečiu Nobelio premijos laureatu, naująja norvegų kalba rašančiu Jonu Fosse, kurį ne tik vokiečiai netrukus pavadins naujuoju Ibsenu, nors aš jo keistai intonuotose minimalistinėse dramose retsykiais regėdavau – galėjo ir pasivaidenti – Haroldo Pinterio šešėlį. Diktas, seniai nesiskutęs raudonskruostis tirtančioje rankoje laikė – na, jūs jau beveik įspėjote – rusvą odinį portfelį! Netrukus sutūpėme palapinėje prie baro – bienalės dalyviai atsiskaitydavo talonais maistui ir gėrimams. Jonas iš seno lietpalčio kišenės išsitraukė jų visą pluoštą ir paskleidė priešais – it peteliškių pulkelis tie alaus talonėliai ėmė suktis barmenei aplink veidą. Tarsi būtų padvelkęs vėjas nuo fjordų!

 

1 Lietuvoje tada tiek būtų kainavusi dėžė alaus, o viena garsi vertėja prisipažino tiek sykį uždirbusi per mėnesį. Tą epochą derėtų pavadinti „Kaip mes išgyvenome lietuvišką kapitalizmą ir netgi juokėmės!“

2 Wortlandstreicher. (Vok.)

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.