Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Autoriaus nuotrauka

 

Skubriu žingsniu pėdinu pro vilą „Ilsėkis ramybėje“, sustabdo amžinas indėnas, pajūrio architektas itališka pavarde Benetis, aptariam būgnininkų likimą roko ir metalo grupėse, antram plane legendinis (be kabučių) barmenas Arvydas Samukas aiškina damai su šuneliais Visatos paslaptis, ir staiga iš už dekoratyvinių pušelių pasigirsta aksominis balsas: „Noriu pasisveikinti su tuo žmogum!“ Tas žmogus – tai aš. Tas balsas – miniatiūrinės moters su gyvom duobutėm skruostuose. Bučiavau juos per vieną Jūros šventę Klaipėdoje laikais dar prieš mobiliuosius. Ji buvo iš tos uostamiesčio gražuolių „kohortos“, kurios pirmūnes italai (kas gi daugiau?) tuoj po Nepriklausomybės išsivežė, deja, nebūtinai į antikinio paveldo zonas. Ji nusėdo Riminyje, nepagimdė išsvajotų vaikų, greit guoliai atšalo – klasika. Ir kai mes su Eimio Nekrošiaus „Otelu“ ėmėm Veneciją, svajojau kuo greičiau išgirsti jos balsą ragelyje. Tiesa, prieš tai buvo įvykęs mistinis kazusas: ji trumpam parkako namopi, susiskambinom, sutarėm susitikti Baročių galerijoje (kur daugiau?), bet ji – valandos tekėjo kaip tepaluota Danė – taip ir neatvažiavo. Ir aš daugiau, Dievas mato, nebeskambinau – tokių lemties klaidų apstu kiekvieno kovotojo su likimo banalybe biografijoje. Tad dabar, t. y. tada, 2001-ųjų kovą, Venecijoje, iš „Hotel la Fenice et Des Artistes“, pro neužsidarantį balkono langą prilyto kambario, sunkiu it dramblys telefonu bandau nesėkmingai prisiskambinti į Riminį – tasai esamasis laikas, neslėpsiu, truko ilgai, nes svaigesnių lūpų gyvenime nesutikau. Net užkietėję medinukai tokių ištikti pajunta savo gyvatiškąjį liežuvį! Bučiuok­lio prigimtį!

Prieš dvylika metų ji sugrįžo į tėvynę. Regis, kažkoks Tarantino djudas atsibeldė iš paskos. O štai ašen vėl skrendu į Veneciją paneigti Brodskio dėsnio esą sugrįžtama tik į nusikaltimų vietas: o meilė tada kas?! Ir svajoju nukakti į Riminį, padėti gėlių ant Fellini’o kapo. Nes mūsų iš piršto laužta istorija – iš jo „operos“. Ji gyva tik kine. Konsumacija celiuliozėje. Prieš skaitmeną – kaip prieš Kristų. Teisybės dėlei ji vis dėlto (po ketvirčio amžiaus!) ištarė: „Turbūt blogai tada užrašiau telefoną.“ Tą, Riminio.