Vytautas Girdzijauskas. Velykinė investicija

Džojos Barysaitės nuotrauka„Palangos dienoraščio" trupinys (2012 04 05 – 2012 04 10). Knyga „Palangos dienoraštis" išėjo 2004 m., bet svarbesnieji manojo būvio įvykiai fiksuojami ir toliau. Čia vienas iš jų.

Kur tik aš nebuvau...

Nebuvau Čikagoje, nebuvau Berlyne, Londone, Madride, Pa­ry­žiuje, Romoje. Vadinas, nebuvau ne tik Amerikoje ar Afrikoje, bet ir Europoje. Visus tuos metus gyvenau kažkur šalia Europos, šalia jos kultūros, beveik Azijoje. Na, ten tai aš pabuvojau sočiai: ir Krasnojarske, ir Taišete, ir Taškente, ir Baku, ir Delyje, ir Kolombe. Nors negalėčiau girtis, jog visai viską išnarsčiau ir pačiupinėjau. Reikėję būtų kur kas daugiau: ir Baikalą, ir Pamyrą, ir Sachaliną... Apmaudu, kad jo didybė Protas apsilanko po laiko. Pateisinimas nebent toks: Išmintis aplenkia ne vien mano namus, ji apskritai nenoriai apsibūna mūsuose. Kartais net pamanau, kad mes ne tik neartėjame, o tolstame nuo Europos, grimzdami į pseudomodernios barbarybės klampynę. Baisoka darosi, kai imi svarstyti, lyginti. Ir ne tiek dėl savęs, kiek dėl jo, manojo Jaunėlio. Tad kol dar nesuskambo varpas, kol norisi ir galisi, derėtų paskubėti atsilaužti gabalą to europinio sūrio, viliantis, kad jis padėtas ne spąstuose. Ir puiki proga pasitaiko – Velykos. Geresnio laiko nesulauksi, ryždamasis įteikti sau nejubiliejinę dovanėlę. Žinoma, ir Jam – andai vis priekaištavusiam, jog nėra iš arti matęs lėktuvo, pajėgiančio pakelti žmogų virš debesies. Tiesa, dabar jis pritilo ir aprimo, pakeitė taktiką, užtat man susopo, kad nepamesčiau atsirandančio šanso.

Taigi – Briuselis. Parodysiu jam (žinoma, ir sau) ne bet ką – ES sostinę. Trinktelsiu europine kultūra per sunkiai bręstančias smegenėles, kad greičiau susitupėtų, kitaip tarus, mėginsiu padaryti pradinę investiciją ateičiai. Nesu tikras, kad šį sumanymą lydės sėkmė, nes žinią jis sutinka be didelio entuziazmo ir į skraidyklę ropščiasi abejingai. Bet aš šiuokart esu atkaklus ir nepalaužiamas – skrendam. Iškart imu rodyti Europą ir iš penketo, ir iš septyneto tūkstančių metrų aukščio, tik tie debesys vis pridengia ir pridengia vaizdus. O kai aš, lyg juos paneigdamas, pradedu aiškinti fiziką bei aerodinamiką, išgirstu:

– Nusišneki, tėvai.

Užsičiaupiu. Ta frazė, suprantama, ne nauja, beveik tipinė – dabar jau retai kada pavyksta pataikyti į dešimtuką, vis pro šalį ir pro šalį... Jis daugiau žino, geriau išmano, greičiau susivokia, nemėgink kišti nosies, nudegsi. Ech, pedagogika, pedagogika. Tai ne mokslas, ne teorija ir ne praktika, tai menų menas, tai talentas, genialumas ir dar bala žino kas. Bet ir jam sunkiai sekasi konkuruoti su televizijos serialais ir išmoningais kompiuteriniais žaidimais – modernioji technika ima viršų, lengvai nurungia tėvų autoritetą. Prievartos naudoti nesinori, ir Europa nepataria, vadinas, nieko kita nelieka, tik laukti, kol ateis branda, jei apskritai ateis. Kažkada daug vilčių dėjome į knygas –­ paauglystėje nuo mūsų jas net slėpdavo –­ negalima būdavo atsiplėšti nuo puslapio. Skaitymai per naktis slapčiomis, prie mėnulio ir žvakės šviesos, net po antklode palindus – daugiau žinių, daugiau šviesos ir gėrio...

– Praskydai, tėvai, verčiau patylėtum.

Memuarai ir patarimai atmetami. Visokiausi. Gali juos atidėti į šoną ir apskritai pamiršti. Nebent susidomėtų jais kokia iškasena, reliktas. Bet aš jau nuklystu į šoną, primirštu misiją – rodyti Europą. Mat beregint atsiduriame pačiame jos centre, apsupti senosios ir visokios kitokios kultūros –­ katedros, citadelės, atomiumai. Ir ne tik sostinėje, bet ir už jos. Ne tik vienoje šalyje – keliose iš karto: Belgija, Olandija, Prancūzija, Liuksemburgas, Vokietija... Viskas čia greta, susiję, susipynę – istorija, kultūra, net teritorijos. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Kai sienų nebeliko, gali ranka pasiekti, paliesti, pamatyti bet ką ir bet kur. Užuosti taip pat – visos juslės įsijungia, visi receptoriai pakinkomi. Nepakartojamas Europos kvapas. Gėrio, Grožio, Jėgos ir Gerovės dvelksmas. Nuo senų senovės, nuo antikos, iki šios dienos, šios valandos. Archeologija, architektūra, dailė, istorija –­ kautynių vietos ir memorialai. Inžinerija ir kibernetika, kelių statyba ir parkų bei muziejų menas... Bet kas jam tas Rubensas, Rodenas, Tuluz-Lotrekas ar Van Deikas? Niekas. Neegzistuoja, nes tų vardų ir pavardžių nėra girdėjęs. O girdėti ar nori? Atrodo, kad ne, nelabai... Kas jam tie Monė ar Mane? Tas antrasis pagal svarbą muziejus Prancūzijoje? Kas jam Napoleonas, Vaterlo ar Šarlis de Golis, prie kurio gimtavietės Lilyje jis nė iš automobilio išlipti nesiteikia. Skuodžiam su žentu dvie­se į Princesės gatvelę, fotografuojamės, skubame atgal, kad prancūzų policininkas neišrašytų pabaudos, nes automobilio parkavimas Europos miestuose taip pat problema – neįkiši nosies, kur užsigeidęs –­ suk ratą po ratą, kol aptiksi požeminį garažą, o ten jau eurai, eurai, eurai. Na, šį kartą man jų skaičiuoti neleidžia Vyresnėlė, tarnaujanti Europos Komisijoje, vadinas, diplomatė, viską kompensuoja. Galiu pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad ankstesnė investicija pasiteisino – byra į delnus dividendai. Dar maloniau, kad ne eurais, o muziejais, parodomis, peizažais. Jai įdomus ir devynioliktasis, ir septynioliktasis ir net dvyliktasis amžius su savo abatijomis, citadelėmis, katedromis, vitražais. Todėl vaikštome pėsčiomis, važinėjame automobiliu – Belgiją skersai ir išilgai išraižome –­ nuo Antverpeno iki Bokrijk (analogija mūsų Rumšiškėms), nuo Charleroi iki Lilio (kraštelis Prancūzijos). Kopiame įvijais laiptais, dairomės po katedrų erdves, kylame eskalatoriais ir liftais („MAS museum aan de stroom" Antverpene), žvalgomės nuo dešimtaukščio pastato po miestą, akimis ieškodami laivų stiebų, nes tai antrasis pagal dydį uostas Europoje. Sunkiai įžiūrime dunksinčius siluetus, nors velykinio savaitgalio diena saulėta, skaidri. Tik tas Šiaurinis aštrokai badosi, o pavasaris ir čia vos vos žvilgčioja pro gležnus lapelius, pro magnolijų besičiaupiančius žiedlapius. Ir lietučio negaili debesėliai. Tai jau kitą ir dar kitą dieną, kai mėginame apeiti karaliaus Leopoldo dvarą Briuselyje. Per mūro tvorą ir spygliuotos vielos užtvarą ropštis nė nebandome, bet ir vartų atvirų aptikti nepasiseka. Gal todėl, kad Velykos. Pažingsniavę pasieniu gerą valandą, nusprendžiame grįžti, kad neįstrigtume Briuselio gatvių džiunglėse, o tai būtų ne itin malonus nuotykis –­ provincijos naivuoliui sunku įsivaizduoti didmiesčio mastus ir juose slypinčius spąstus, tad verčiau pasidairyti pro automobilio langus, o ir čia žvilgsniui yra kas veikti, nors jį greit praryja tunelių kiaurymės, o kai išnyri iš jų, pasitinka viadukų ir pervažų pynės – gatvės ir keliai čia lenda į požemius, kyla į viršų, kryžiuojasi jų betoninės juostos virš galvų, sklinda į visas keturias pasaulio šalis. O jomis greta vienas kito lekia ir lekia automobiliai – dviem, trim, keturiom eilėm, todėl elektroninis gidas, įtaisytas ant priekinio stiklo, vis perspėja: „Laikykitės kairės, už keturių šimtų metrų persirikiuokite, sukite į dešinę, išvažiuokite iš automagistralės..." Man, žinoma, ir elektronika nepagelbėtų, nes nesuskubčiau suskaičiuoti pirmo, antro ar trečio išvažiavimo iš transporto žiedo. Ne kartą krūpčiojau ir kandžiojau lūpas, kai, man regis, buvo sukama ne ten, kur nurodinėjo gidas. Laimė, mano nuogąstavimai nepasitvirtindavo, o mūsų įgulos vadas nė karto neapsiriko. Per visą tą velykinį vuajažą, taigi anoji investicija...

Vakarojant Woluvė rajono Robert Thoreau gatvelės jaukiame butelyje prie arbatos ar kavos puodelio, peržiūrėję dienos nuotraukas kompiuterio ekrane, užkliūdavome už literatūros. Mat kaip vieną iš suvenyrų atvežiau Andriaus Jakučiūno „Lalagę". Knieti pasigirti ryškiausiu lietuviško meninio kūrybiškumo klyksmu. Pats šio autoriaus veikalus esu perkrimtęs anksčiau, o vietos skaitytojų būrelis įstringa prie pirmojo sakinio. Tada ir iškyla klausimas, kam tokios knygos yra rašomos, kokia tokio darbo prasmė, jei gerbėjus galima skaičiuoti net ne tūkstančiais ir ne šimtais, o dešimtimis. Ir apskritai, kas per užsiėmimas literatūros darymas? Kaip sukurpti veikalą, kuris būtų reikalingas ne vienetams, o milijonams? Pramoga tai ar šis tas daugiau? Profesija ar pomėgis? Verslas ar žmogiškojo intelekto pastanga įveikti patį save ir nebūtį? Pablogėjo ar pagerėjo žmonija nuo to rašymo ir skaitymo? Klausimų dešimtys, o atsakymo beveik nė vieno. Gal tik toks: rašyti, jei rašosi, skaityti, jei skaitosi, o jei ne – nesikankinti, ieškoti kito užsiėmimo. Rašančiųjų visada atsiras ir net gerai rašančiųjų. Bent iki šiol taip buvo. Matyt, ta tradicija nenutrūks, nes kuriasi naujo tipo raštija ir rašantieji – internetinė literatūra. Ir ten jau vyksta ginčai, skelbiami konkursai, renkami nugalėtojai, tai yra, geriausieji. Ir aistros kyla ne mažesnės, vadinas, verčiamas naujas ne tik literatūros, bet ir žmonijos veiklos puslapis. Tikėtina, kad jis nebus toks purvinai kruvinas.

Kai laiko limitas baigiasi, kai nieko labai nauja nesitikime nuveikti ir pamatyti, nebent tramvajų ir metro vagonėlius (Jaunėlis ir juose nėra buvęs), kai susiskaičiuojame likusius eurus, pasitikriname lėktuvo bilietus ir kitus dokumentus, staiga mums skersai kelio stoja Streikas. Antradienio rytą paaiškėja, kad trečia diena neveikia Briuselio transportas. Mes, užsiėmę menais ir mokslais, įsigilinę į buvusių amžių architektūrą ir dailę, literatūrą bei istoriją, nė nepastebėjome, kad nekursuoja tramvajai, metro traukiniai, nevažinėja maršrutiniai autobusai, mat turėjome savąjį gidą su personalia transporto priemone. Šiandien gi jį išleidome į tarnybą, į posėdžius spręsti svarbių europinių, o gal ir pasaulinės reikšmės reikalų. Nė neįtardami, kad liekame ant slidaus, šalto ir klastingo ledo. Nuo mūsų gatvelės iki autobusų stoties gera dešimtis kilometrų, o dar nežinia, ar važinės oro uosto autobusai, į kuriuos buvo sudėtos mūsų viltys. Telefonai neatsiliepia – taksi taip pat streikuoja. Laimė, žentas šiandien nedirba, todėl mūsų nervams smūgį atlaikyti darosi šiek tiek lengviau. O kas būtų, jeigu būtume likę vieni du su Jaunėliu... Abu sunkiai grabaliojamės angliškai ir prancūziškai, neimant domėn flamandų kalbos, kuri čia dominuoja. Automobilių pilni šaligatviai, o važiuoti nėra su kuo. Pagaliau atsiliepia dukters telefonas, nes baigėsi pirmasis posėdis, vadinas, mes išgelbėti – neteks peradresuoti bilietų, keisti išvykimo laiko. Streikas mums lyg ir nutolo. Jo lyg ir nebeliko, nors jaučiame, kad jis tebeegzistuoja, kad viską apima ir sujungia – paralyžiuoja miestą. Paliečia visus bendrai ir kiekvieną atskirai. Net mano Jaunėlis jį pradeda suvokti. Ir jam tai pasidaro aktualu. Matau, kad jo ne tik žvilgsnis, bet ir judesiai šiek tiek kinta. Na, gal aš apsirinku, gal tik toks įspūdis, bet tas įvykis mums tampa ne abstrakti sąvoka, ne televizijos reginys, bet savas rūpestis bei problema. Laisvės apraiška, darbo žmogaus pasiekimas, o kartu ir pralaimėjimas, nes užkliudo ir tuos, kurie niekuo dėti. Pasirodo, kad niekuo dėtų apskritai nėra – esame susiję, suraišioti egzistenciniais saitais, tik ne dažnai apie tai susimąstome, o ir susimąstę, ne ką nuveikiame...Šį kartą streiko priežastis šiurpi – nužudytas transporto kontrolierius arabiška pavarde, o dauguma šio miesto vairuotojų rytiečiai, vadinas, nuo konflikto dvelkteli rasinis bei religinis kvapelis. O tai jau nieko gero nežada. Tuoj šmėsteli nelabai tolimos praeities šešėlis –­ Kongas, Alžyras, kitos kolonijos, kurios už dominijas buvo keliolika ar keliasdešimt kartų didesnės. Jose už nukankintų ir į tikrąjį tikėjimą atverstų autochtonų šimtus šeimininkams būdavo suteikiami palaimintųjų ir šventųjų titulai. Todėl dabar tie rytiečiai ir pietiečiai, tie spalvotieji, Europos centre į savo rankas ima ne tik automobilio vairą, bet drąsiai sėdasi į kavinės, restorano ar net banko valdytojo kėdę. Ne, ne, jie dar nedominuoja arba ne visose srityse dominuoja, bet jų čia aps­tu ir nė kiek nesidrovi reikalauti ne tik pilietybės, bet ir šio to daugiau – tiesos ir teisingumo. Istorinio. Ir ne tik. Kartais net politinio. Tada senuosius europiečius apima šventas pyktis, pasireiškiantis miloševičiais, breivikais ir visokiais kitokiais...Galėtume pasidžiaugti, kad mums tai nėra labai aktualu, kad nuo mūsų krašto šioji problema dar per gerą tūkstantį kilometrų, nors mudviem...

Džojos Barysaitės nuotrauka

Grįžome laimingai, likome sveiki, nors dar šiek tiek apkvaitę. Apmaudauti asmeniškai derėtų gal dėl vieno dalyko – Velykų rytmetį atsisakiau nueiti į Prisikėlimą –­ šį kartą mano laisvamanystė prašovė pro šikšnelę – praleidau progą pasiklausyti švarios ir raiškios prancūzų kalbos ir dar labiau priartėti prie europinės visuomenės –­ religinė kultūra mūsų tautas turbūt labiausiai sieja. Nors tų riterių su kryžiais ant nugarų andai, sako, yra buvę net iš Belgijos... Bet gana, nereikia, visko neiškalbėsi, nesuskaičiuosi, neišbalansuosi. Nebent galima būtų pridurti, kad modernioji laisvamanybė Europai taip pat nėra svetima. Ji čia, regis, ir gimė. Dargi drįstama teigti, kad tik joje ir galėtų išsiskleisti tikrasis žmogiškumas, arba humaniškumas, kurio ima pristigti tam senajam, kultūringajam ir turtingajam kontinentui. Šmėsteli prieš akis užslėptos neapykantos šešėlis ir nutolsta... O gal priartėja...

2012 04 12, ketvirtadienio vakaras

– Tėt, a tėt...
– Ką pasakysi, vaike?
– Ten buvo okay...
– Kur ten, ką turi galvoje?
– Toje tavo Europoje... Galima sakyti, charmant... Ypač tas streikas.
– Kodėl mano, o ne tavo, ne mūsų?
– Gerai jau gerai – mūsų...
– Supratau, ačiū. – Buvau betiesiąs ranką, bet susilaikau.
Suokalbiškai nutylame. Jaučiu: investicija kimba.

Draugai