Liepos 23–rugpjūčio 6 d. įvairiose sostinės vietose vykusi Vilniaus performanso meno bienalė (VB23), organizuota Vilniaus miesto galerijos „Meno niša“, šįsyk buvo oficiali Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis. Pagrindinė renginio tema – Vilniaus miestas ir tiesiog miestas kaip kategorija. Antra vertus, net ir atsisakius akcentuoti temą būtų aišku, kad performansas, kaip meninės kūrybos žanras, negalėjo gimti niekur kitur, tik mieste. Iš labai prieštaringų elementų – miesto tirštumos, perteklinių santykių, negrynumo, trauminių patirčių, efektyvios komunikacijos, jai skirtos erdvės stygiaus, vienatvės ir pan. Sekuliarizuotoje aplinkoje performansas gali pakeisti religinį ritualą, o į lentynėles sudėliotos kultūros ir meninės kūrybos sąlygomis performansas gali reikšti sugrįžimą į negrynumą, neapibrėžtumą, netgi mėgėjiškumą (nepaisant dalies performanso menininkų profesionalaus pasirengimo ir požiūrio). 

Kol performansas – vis dar jauniausias meninės kūrybos žanras, apie jį galima galvoti ir kalbėti kuo laisviausiai bei subjektyviausiai ir nelabai gailėtis, jei nepamatei kažko, kas buvo įvardijama kaip svarbiausias programos akcentas (juo šįsyk turėjo būti Liamo Gillicko ir Antono Vidokle’s performanso „Kelrodė šviesa. 2 dalis“ premjera; mačiau tik filmuotus kūrinio fragmentus ir manau, kad netrūko nei vizualumo, nei kokybės, nei patoso). 

Ką buvo galima pamatyti ar įsivaizduoti pamačius 70–80 proc. bienalės?  

 

1. Imperatyvai, nurodymai, raginimai keistis (ir keisti?), įsitraukti. E. Budvytytės ir M. Olšauskaitės „Song Sing Soil“, „Eye Gymnastics“ performansas „Apie ką svajoja betonas?“, Kris Lemsalu „Geismo šventė“ (kviečiama irkluoti ir rasti meilę, laisvę, nurodoma grimzti į žemę). Laimos Kreivytės, Eileen Myles ir Justės Kostikovaitės performanse „Gimbutas Street Band“ skanduojama „Gatvė, gatvė, gatvė“ ir kvietimas keisti gatvės pavadinimą. 

2. Merdėjimo, pasyvumo, bejėgiškumo, riboto gyvybingumo ir funkcionavimo vaizdavimas. Tai buvo galima pamatyti E. Budvytytės ir M. Olšauskaitės „Song Sing Soil“, Aleksandros Janus, Weronikos Pelczyńskos, Monikos Szpunar performanse „Tebestovinti“ (Piromonto senųjų žydų kapinių vietoje surengto performanso atlikėjų kartojami judesiai – vis apmirštant, nešiojant vienai kitą tarsi stabą – pateikiami kaip gyva skulptūra, kuri vis dėlto nėra tokia gyva; aiškinama, kad tuo tarsi norima pažadinti dėmesį skaudžiai praeičiai ar empatiją kadaise gyvenusiems; kai kuriais atvejais tai galbūt pavyksta, o galbūt bent pavyksta pajusti empatiją tikrai nelengvą fizinį krūvį nešančioms atlikėjoms), Teo Alos-Ruonos „Enter Exude“ (tariamai nuodijamasi automobilio funkcionavimui reikalingais toksiškais skysčiais, teršalais). 

 

Aleksandra Janus, Weronika Pelczyńska, Monika Szpunar. „Tebestovinti“

 

3. Protesto atšvaitai. Pvz., 1994 m. lapkričio 24 d. studentų demonstracija prie Portugalijos parlamento Lisabonoje, virtusi plataus masto protestais, kuriuose dalyvavo 20 tūkst. žmonių visoje šalyje. (Pedro Barateiro „Mano kūnas, šis popierius, ta ugnis“). Feministiškai angažuotas L. Kreivytės, E. Myles ir J. Kostikovaitės performansas „Gimbutas Street Band“ bene labiausiai orientuotas į santykį su konkrečiu miestu – Vilniumi – ir konkrečia jo gatve. Sumanytas jis tarsi įsivaizduojamas pokalbis su lietuvių archeologe ir antropologe, feminizmo ikona Marija Gimbutiene (1921–1994), kadaise gyvenusia būtent Jogailos gatvėje – kviečiama gatvę pervadinti į Gimbutienės – bent laikinai pertraukiant įsisenėjusią tradiciją pavadinti gatves vyriškos lyties istorinių veikėjų vardais. 

4. Sukeistintos būtybės iš kito pasaulio ar paralelinių socialinių realybių. E. Škarnulytės „Aphotia“ (vandens ir (pa)sąmonės gilumų nematomi ar įsivaizduojami, kerintys pasauliai), K. Lemsalu „Geismo šventė“ (valtyje sėdi moterys baltomis barzdomis?), T. Alos-Ruonos „Enter Exude“, A. Janus, W. Pelczyńskos, M. Szpunar „Tebestovinti“ (atlikėjai primena lėles-marionetes ar iš kapų prisikėlusius, su aplinka nelinkusius komunikuoti vaiduoklius, jų pačių tarpusavio komunikacija sąmoningai sukeistinta, nužmoginta).

5. Žaidimai (dažniausiai nelabai jaukūs, provokuojantys, išmušantys iš saugios pusiausvyros ar net pavojingi) su medžiagomis ar substancijomis (vandeniu, ugnimi, popieriumi, gipskartoniu ir pan.) už jų funkcio­nalumo ar paskirties ribų. T. Alo-Ruonos performanse „Enter Exude“ pilstomasi vandeniu, voliojamasi po jį (aikštelėje po atviru dangumi netikėtai prasidėjo liūtis), geriama iš degalams papildyti skirtos žarnos, pritvirtintos prie cisternos, po to spjaudomasi juodu skysčiu ar po gurkštelėjimo dalijamasi kažin kuo iš burnos į burną. Keithy Kuusspu „Netikrame krytyje“ performanso atlikėjos laistomos vandeniu iš žarnos, šokdamos sutrypia į gabaliukus plokštes, panašias į gipskartonio, betono maišyklėje tarsi skalbyklėje sukasi drabužiai. 

6. Erotizmo motyvai. Performanse „Enter Exude“ seksualinės sueities judesiai imituojami, vienam iš performanso veikėjų palindus po mašina, plaunant (bemaž glamonėjant), laižant kėbulą ar drauge ritmiškai judinant visą automobilį. Adamas Christensenas performanse „Damaskas, Kopenhaga, erotinių prekių parduotuvė“ tiesiog išdainuoja eiles, pasidabinęs ekstravagantiškais drag rūbais. K. Lemsalu „Geismo šventėje“, be vandens, kaip vaisingumą palaikančios terpės, ir merginų, kaip geismo elemento, naudojami lūpų formos balionai, valtyje plukdomi ne išsyk identifikuojami didžiuliai butaforiniai liežuviai.

7. Rituališkumas, pseudoreliginis vyksmas neva gelbstintis nuo absurdo, vienatvės, beprasmybės, chaoso pajautos, bėgant nuo jų, tačiau pasitelkiant ne ką kita, bet absurdą, tik kitokį, sukeistintą. „Apie ką svajoja betonas?“ vadovaujant atlikėjams, pavadintiems vedliais, kartu šūkaujama, dainuojama, „Geismo šventėje“ – linijiniai choreografiniai judesiai ir figūros vandenyje, „Netikrame krytyje“ cikliškumas ir ritmiškai auginama įtampa bei maginius veiksmus primenantys judesiai atrodo kaip maginiai užkeikimai gelbstintis nuo pražūties, „Tebestovinti“ perdėm ritualinė. 

8. Vaikystėje patirtos, persekiojančios ar esamos socialinės, politinių konfliktų sukeltos traumos. Rūtos Junevičiūtės „Solar“, kuriame atlikėja deklaratyviai kariauja su savo narcisistiškos, savaip mylinčios motinos šmėkla ir lydyto cukraus plytos pavidalo vaiduok­liu ar vaikystėje sukrėtusiu nutikimu – koma apsivalgius cukraus. T. Alos-Ruonos „Enter Exude“ susipina erotizuotas, kūniškas santykis su automobiliu, prisiminimai apie tėvą kaip bemaž suaugusį su automobiliu: nors performansas neva kviečia žiūrovus patirti susijaudinimą, tačiau tai gali būti ir pasibjaurėjimas, pereinantis į gailestį, ypač dėl to, kad vienas iš atlikėjų akivaizdžiai demonstruoja ar imituoja savo liguistumą (kūną krečia virpulys, kimus balsas skamba agresyviai, apleistumo, liguistumo įspūdį sustiprina po atviru dangumi vykusio pasirodymo metu prasidėjusi liūtis). A. Janus, W. Pelczyńskos, M. Szpunar performanso „Tebestovinti“ atlikėjos ritmiškais judesiais ar pasikartojančiomis figūromis bei apmirimu budina istorinę atmintį, o dėl atlikėjų patiriamo choreografijos sąlygoto fizinio krūvio galime įžvelgti užuominą apie kūno aukojimą, pasiaukojimą, atgailą, su(si)varžymą. P. Barateiro „Mano kūnas, šis popierius, ta ugnis“ traumą leidžia patirti per intymų pasakojimą. 

9. Nematom, negirdim, nesuprantam, bet tai nereiškia, kad nėra. Šią formulę galėtume priskirti bet kuriam performansui – apibrėžiant šį žanrą, žiūrovo individua­laus kodo bei rakto galimas pritaikymas ypač akcentuojamas. Kaip kraštutinis formulės pavyzdys šioje bienalėje buvo „Brud“ preformansas „Tautologinis kongresas“, skirtas, pasirodo, ne visai Žemės gyventojams. Kūrinio pagrindas – iš Vilniaus TV bokšto Morzės abėcėle į kosmosą transliuojamas tekstas ir garsai – poe­zija, muzika, balsai, visokie garso įrašai. Tiesa, kažkas galbūt klausėsi transliacijos FM radijo imtuvais 1 km spinduliu ar internetu, bet kaip tai galėjo atrodyti, jei viskas buvo išversta į Morzės kalbą? Galima įtarti, kad viena iš performanso misijų buvo (tyčia ar netyčia) pademonstruoti begalinį komunikacijos ilgesį ir triūsą siekiant ryšio, tačiau jo grįžtančio taip ir nesulaukiama – tai lieka klasikiniu šauksmu tyruose. Kai kuriais atvejais, pvz., matant, kad performanso „Netikras krytis“ erdvę buvusio „Lelijos“ fabriko salėje žiūrovai palieka vienas po kito, vis kildavo minčių apie itin ribotą tokio neva laisvo meno žanro komunikabilumą. Teko netgi matyti, kaip vienas „Song Sing Soil“ žiūrovų iš pasibjaurėjimo net nusipurtė (prieš tai galėjai matyti sugižusį jo veidą). 

 

Keithy Kuupsu. „Netikras krytis“. Andrejaus Vasilenko nuotraukos

 

10. Įvertinimų lenta ar gynybinė nuopelnų tvora. Po vieno iš performansų teko kalbėtis su profesionalia, daugelį kartų apdovanota menininke iš VDA akademinės bendruomenės. Jos žodžiais tariant, maždaug: „Gal ko nebesuprantu, einu jau į nebe pirmą pasirodymą... bet ar tai nėra meno devalvacija?“ Po keleto tokių performansų panašiai būčiau galėjusi paklausti ir aš: ar kiekviename meno žanrui priskiriamame performanse vis dar turėtume ieškoti tokio meno, kokį buvome įpratę matyti, ar vis dėlto reikėtų keisti supratimą, kas šiandien yra menas? Laimei ar nelaimei, abejotino meniškumo ar tiesiog nuobodžius performansus dangstė jų autoriams skirtų įvertinimų lentos ar gynybinės nuopelnų ir prestižinių pasirodymų (pvz., Venecijos meno bienalėje) tvoros. Ar iš kitos, „išvirkščiosios“ tokių lentų ar tvorų pusės neturėtume įžvelgti savo subjektyvaus nepasirengimo, nesupratingumo, o gal ir kultūrinio persisotinimo? 

 

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.