Dainius Gintalas. Trise per elegantišką tiltą

Isidore’o Krapo, Lilijos Puipienės ir Editos Rakauskaitės paroda „Vanduo po tiltu“ galerijoje „Arka“ gegužės 22–birželio 13 d.

Isidore Krapo. „Homunkulai“

Tada, 1997-aisiais, buvo nepapras­to grožio rugsėjis: aukštos Nidos pušys švelniai šukavo dangų, šio žydrame fone it avinėliai pūpsojo vilnoniai debesys, o saulėje besikaitinančios kopos spindėjo auksine dvasine sveikata. Tada tenai, Nidoje, dailininkas Saulius Kruopis rengė trečiąjį dailininkų plenerą, tęsiantį vokiečių grupės „Brücke“ („Tiltas“) ekspresionistines tradicijas ir menantį tarpukario menininkų kolonijos kūrybines nuotaikas. O nuotaikos buvusios neeilinės... Kaip ir pačiame plenere, kurio metu jie visi ir susitiko. Daug žavių menininkų. Mielai norėtųsi juos visus išvardyti, bet esama proga diktuoja savo sąlygas, pagal kurias iš jų visų būtiniausia tvarka turiu išskirti tris – tai svečias iš Prancūzijos, iš Bordo miesto Isidore’as Krapo beigi dvi lietuvės Edita Rakauskaitė ir Lilija Puipienė. O toji proga – jų trijų susitikimas kone po dvidešimties metų, šįkart Vilniuje, galerijoje „Arka“. Ir čia trys skirtingos stilistikos menininkai surengė savo ilgametę draugystę liudijančią pa­rodą, pavadintą „Vanduo po tiltu“, kone po arka, ir simboliškai sutampančia su 110 metų menininkų grupės „Brücke“ įkūrimo Drezdene gimtadieniu. O tuo parodos vandeniu it iriantis valtele teko paplaukioti ir man.

I. Krapo, koloristikos virtuozas, „meno bakalėjininkas“, kaip pats save pristato, be galo mėgstantis gaminti maistą, kuriantis vadinamąsias dvasios uogienes, per parodos pristatymą tarsi dalydamasis prancūziškais minčių raguoliais, tais pačiais, kuriuos jie vadina „croissant“, pasidalijo savo įspūdžiais apie kolegių ir savo paties kūrybą. Paragavau tų raguolių ir ramiai, gardžiai kramsnodamas leidžiu į eterį netrumpą, bet iškalbingą I. Krapo citatą: „Tapyba priklauso tylos menų sričiai, vis dėlto ji yra universali ir gali labai daug pasakyti (...). Edita, tavo tapybos darbuose juntu labai stiprų reikalavimą laikytis santūrumo, juntu tas magiškas akimirkas, kuriose mane ketina užklupti jausmingumu trykštanti šviesa, kai šioji ruošiasi plūsti pro durų kiaurymę ir nušviesti visus atspindžius su tokiu atsargiu švelnumu, kad šešėliai įgautų spalvas. Iš tavo darbų, iš tavo didelio kūrybingumo vilnija romumas, ir aš su didžiausiu pasigėrėjimu stebiu, kaip tu suvaldai kvėpavimą, visus atodūsius ir tai darai su neapsakoma elegancija, kurios visi taip trokštam. Tavoji tapyba, Lilija, artimesnė manajai, ji pasakojanti ir šneki. Kai žiūriu į ją, negaliu susilaikyti nepagalvojęs apie neįtikėtiną skulptūrą, kurią iš granito išskobė tavo brolis, apie skulptūrą, kuri stovi tavo sode. Ta dieviška iš granito išskobta būtybė visa supančiota. Tavo tapyboje irgi įžvelgiu formas, kurioms nėra leista užgimti, todėl spalvos su aplinka susilieja į vientisą būvį. Tavo per kraštus besiliejanti energija verčiama pasilikti drobėje, man ji be galo gyvai nusako troškimus, kuriuos gniuždo tave persekiojanti praeitis. Aš gėriuosi, kaip tu kilniadvasiškai kovoji su savo būtimi, žaviuosi tavo gestais ir tokia gražia tavo spalvų ir atspalvių derme. Kalbėdamas apie savo darbus, šalia jūsų kūrybos juos galėčiau įvardyti kaip akiplėšiškus, balansuojančius ties vulgarumo riba; mano tapybos darbai tarsi ryškiaspalviai mitiniai pasakojimai kyla iš Akvitanijos, Prancūzijos regiono, kuris niekada nepažinojo tragedijos, iš kurio aš visa gerkle plyšaudamas lieju savo entuziazmą. Tie mitiniai pasakojimai išgriebti iš kasdienybės, kelionių, iš meno istorijos ir literatūros.“

I. Krapo – aistringas skaitytojas, puikus pasaulinės literatūros žinovas. Lietuvoje jau ketvirtą kartą. Ir kiekvienąkart atvykęs šluoja ir čia pat suradęs tinkamo laiko skaito visas prancūziškai parašytas arba į prancūzų kalbą išverstas knygas apie Lietuvą, jos kultūrą, istoriją. Šį kartą Prancūzų institute įsikūrusiame knygynėlyje be kitų knygų nusipirko ir į prancūzų kalbą išverstą Tomą Venclovą. Būtų griebęs ir daugiau verstos lietuvių poezijos, deja, tokios, kaip skundėsi, daugiau nerado, tiesą sakant, nelabai jos ir yra. Užtai tapybine poezija, versta į Krapo koloristikos kalbą, su grynai lietuviškais motyvais alsuoja bent du parodoje eksponuojami darbai: „Gediminas“ ir diptikas „Lietuva“, nutapyti dar prieš gerokus penkiolika metų. Tiek šiuose, tiek kituose darbuose akivaizdu, kad I. Krapo paveikslų įstatymų leidėja ir valdytoja yra spalva, ryški, kartais netgi isteriška ir išties valdinga, kad jo kūrybinių inspiracijų šaltiniai pirmiausiai susisiekia su prancūzų fovistų (Henri Matisse’o, André Deraino ar Maurice’o de Vlamincko) laukiniu spalvų polėkiu, taip pat su primityvistine tapyba, atmiežta dekoratyvinės dailės tendencijomis ir liaudies menu ar art brut, neapdailintu, brutaliuoju menu, kurį taip įtaigiai plėtojo šiaurės šalių menininkų grupuotė „Cobra“ ir prancūzas Jeanas Dubuffet. Ypač glaudi sąsaja su art brut matoma homunkulų serijoje. O pažvelgus į paveikslą „Sukčiai“ („Les tricheurs“), į kaukes panėšėjančias personažų fizionomijas, iš tolumų ataidi „Brücke“ nario Emilio Nolde’s kūryba, tik I. Krapo fizionomijos ne tokios kraupios, žaismingesnės ir apsiribojančios vos vienu kitu taikliu grynos spalvos potėpiu, užpildančiu atitinkamą paveikslo plokštumą. Su darbu „Vestuvės Kanoje“, jei prisimintume Véronèse’s to parties pavadinimo šedevrą, I. Krapo reiškiasi ir kaip postmodernistas. O štai pabrėžtinai ryškiomis oranžine ir geltona spalvomis tvieskiantis paveikslas „Du miražai“ („Deux mirages“) su dviem lekiančiais lėktuvais iškart susisieja su popartu. Taigi, žvelgiant į dailininko iš Akvitanijos darbus niekaip nepavyksta pabėgti nuo begalės tapybinių aliuzijų, I. Krapo kaip koks nenuorama niekaip nesiduoda įspraudžiamas į bet kokius rėmus. Na, o vienas subtiliausių ir, mano galva, stipriausių darbų, išpildytų mėlynos spalvos „rėmuose“ – „Mėlynasis karvelis“ („La palombe bleu“) –­ bene vienintelis išreiškia akivaizdų autoriaus dramatiškumą, kurį paprastai jis meistriškai dangsto po spalvų virtuozo klostėmis.

I. Krapo gana subtiliai ir taikliai apibūdino E. Rakauskaitės ir L. Puipienės darbus. Jeigu prancūzo darbuose dominuoja tai, ką būtų galima pavadinti spalvų fiesta, komedija ar net farsu, E. Rakauskaitės darbuose vyrauja tapybinis misticizmas, kuriame ataidi gili Arvo Pärto muzika, kuriame subtilus moteriškų pajautų mikropasaulis pamažu, neskubriai persimaino į kosmines erdves, primenančias visatoje susiformavusį ūką. Bet drauge čia svarbus ir apibrėžties, vidinių ribų nustatymo elementas, kurį tarsi rūkuose skendinčioje paveikslo plokštumoje įkūnija ryškūs punktyrai. L. Puipienės darbai visų trijų menininkų kontekste atrodo patys dramatiškiausi, akivaizdžiausiai nubrėžiantys tai, kas tradiciškai įvardijama žodžiu „ekspresionizmas“. Gana drastiškai laužoma kompozicija, laisvi, kone nevaržomi potėpiai, nerimastingų tapybinių namų atmosfera su natiurmortų motyvais ir aliuzijomis į svajų keliones – visa tai būtų galima apibūdinti kaip geliančią ekspresionistinę moterišką kasdienybę. Nors ir čia kartais nestokojama švelnumo ir dekoratyvumo, kurie tą gana neurotišką erdvę suminkština vidiniu jaukumu, spalvų ir kontūrų elegancija („Improvizacija su Al Jarreau“ ir „Improvizacija su Bobby McFerrinu“). Taigi, sulig šia elegancija, „kurios visi taip trokštam“, kaip sakė I. Krapo, ir baigsiu. Laikas. Labai tikėtina, – taip viena ausim girdėjau, –­ kad šioji paroda, galbūt papildyta dar vieno kito autoriaus darbais, kultūriniu tiltu nukeliaus į Bordo. Neabejoju, kad trykštant tokiam trijulės entuziazmui tam tikrai ateis laikas.

Isidore Krapo. „Homunkulai“

Draugai