Aistros prasidėjo jau prie įėjimo, tiks­liau, jo dar nepasiekus. Spalio 3 d. antrą kartą surengta tarptautinė knygos menui ir tipografikai skirta konferencija „6 pt“ patraukė potencialių žiūrovų dėmesį akimirksniu. Akimirksniu, nes per pusantros valandos registraciją teko uždaryti: visos vietos Nacionalinėje dailės galerijoje buvo užpildytos ir tiems, kas tas pusantros valandos buvo pasitraukę nuo kompiuterių, beliko laukti ir tikėtis, kad kas nors negalės ateiti, mandagiai praneš organizatoriams apie savo neatvykimą ir vietos atsiras. Deja, mandagumo užteko ne visiems užsiregistravusiems, todėl tie, kas netilpo į registraciją ir tiesiog atėjo į NDG, nesunkiai pateko į renginį. Tiek pradinių aistrų – žmogiškųjų. Toliau perei­siu prie tipografinių, bet tokia teksto pradžia neatsitiktinė. Tai, kad daugiau nei 400 žmonių per porą valandų išreiškia susidomėjimą tipografikai ir knygos menui skirtu renginiu, akivaizdžiai įrodo renginio reikalingumą.

Kartoju, ką rašiau praėjusiais metais: mįslingas (nespecialistams) pavadinimas „6 pt“ nurodo į 6 punktų dydžio šriftą, kuris prancūziškai vadinamas non pareille, tai reiškia – neprilygstamas. Taigi, antri metai, šeši pranešimai, šeši neprilygstamieji. Vėl viskas knygos labui.

Lietuviškajam flangui šįkart atstovavo VDA profesorė, dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, pradėjusi konferenciją nuo istorinių ekskursų. Iš jos pranešimo sužinojome, kaip tipografika atspindi istorinį laikotarpį; ką tarptautinė publika įskaitė sovietinėse vaikų knygų iliustracijose, kodėl lietuviškos sovietinės vaikų knygos buvo populiarios… Indijoje ir ką dabar veikia indų leidykla „Tarabooks“, kurios ryšiai su Lietuva vis stiprėja. Išties tipografika bei knygų iliustracija, kaip ir bet kuris dalykas, yra epochos atspindys; vienu metu populiarūs tam tikro tipo šriftai, formos ir spalvos, kitu – kiti. Svarbus turinys, išreiškiamas tipografika, ir galimybė jį perskaityti skirtinguose kontekstuose, skirtingais laikotarpiais.

Laura Klimaitė pranešime nutolo nuo Lietuvos, pirmiausia – geografiškai. Studijavusi Norvegijoje ir Nyderlanduose, dabar Berlyne gyvenanti lietuvių kūrėja, grafikos dizainerė, kūrybinių dirbtuvių vedėja neatitrūksta ir nuo lietuviškos meno scenos: jos apipavidalinta knyga „Tarpukario Lietuvos reklama“ reklamos festivalyje „AdRenalinas“ už geriausią dizainą laimėjo aukso apdovanojimą. Autorė pristatė ne savo knygas, o interaktyvų meno projektą. Klimaitė aptarė ne įrankius ir priemones, o kritinį mąstymą ir dizainerio, kaip socialiai atsakingo asmens, vaidmenį; projekte akivaizdžiai pademonstravusi žiniasklaidos mastą mūsų gyvenime ir jos įtaką formuojant šalies įvaizdį bei veikiant gyventojų nuotaikas, autorė sąmojingai ir drauge kritiškai keitė ekrane laikraščių antraštes bei vaizdus, kvestionuodama teksto ir vaizdo santykį. Įdomioji pranešimo dalis – ganėtinai kritiški salės klausimai ir Klimaitės atsakymai: apie meno ir dizaino santykį, socialinę dizainerio atsakomybę etc. Konferencija – išties reta proga susitikti ir gyvai padiskutuoti su autoriais, neatskirtais nuo publikos kompiuterio monitoriais ar knygos puslapiais. Auditorija – gyva, reaguojanti, polemiška ir profesionali. Ne mažiau gyva, polemiška, sugebanti pagrįsti savo nuomonę ir pranešimo autorė.

Ania Nalęcka iš Varšuvos – kūrėja, kurios bendradarbiavimas su kolegomis grįstas anaiptol ne polemika, o įsiklausymu. Dizainerė specializuojasi kurdama fotoalbumus (matyt, juos galima vadinti ir fotoknygomis) ir apipavidalindama beveik vien tik juos. Nalęckai kalbant buvo akivaizdu, kiek daug gali pasakyti apie save tikras profesionalas, per daug nesistengdamas ir nesigriebdamas jokios pompastiškos retorikos. Viešnia kalbėjo apie projektus, sukurtus drauge su fo­tomenininkais. Įsiklausymas, idėjų bendrumas, būtinybė girdėti, ką sako kolega, –­ pagrindiniai sėkmingo bendradarbiavimo bruožai. „Man patinka istorijos“, – sako autorė. Istorijos, virtusios vaizdais, jaudina. Pasakojimas vaizdu susipina su pasakojimu, kurį kuria dizainas, taip suformuodamas naują naratyvą. „Aš esu tinginė, –­ sako Nalęcka, – todėl man tereikia įsiklausyti ir įsižiūrėti į vaizdus, kurie jau yra sukurti.“ 300 egzempliorių fotoknygų tiražas pasiskirsto tarp kolegų, praktiškai ne­patekdamas į plačiosios publikos rankas. „Kartais mes kalbame, kad reikėtų nustoti gyventi burbule, tačiau kol ši keista apyvarta funkcionuoja, mes ir toliau kuriame knygas mažais tiražais, jos pasiskirsto tarp mūsų pačių“, –­­ teigia pranešėja. Pavadinimas, istorija, teks­tas, biudžetas, tipografika, fotografijos, viršelis, nuotaika, įrišimas – visi šie komponentai yra neatskiriamai susiję. Ir tik iš jų visų visumos atsiranda knyga, tegul ir 300–1000 egzempliorių tiražu.

Florianas Hardwigas iš Berlyno koncentruojasi išskirtinai į šriftus. Konsultantas šriftų klausimais, dizaineris ir straipsnių apie tipografiką autorius, įvairių komisijų dalyvis būtent su šriftais susijęs daugeliu aspektų. Jo pranešimas turėjo, ko gero, išskirtinę praktinę vertę: Hardwigo profesionalūs patarimai šriftų kūrėjams, dizaineriams ir tipografams, kaip parinkti geriausią šriftą vieno ar kito tipo tekstams, kur rasti didžiausias šriftų bazes/talpyklas ir kokie pagrindiniai šriftų parinkimo kriterijai, išties labai vertingi. Svarbu, kaip šriftas atrodo ir koks jo poveikis; ar jis tinka turiniui, ar atitinka nuotaiką, vietą, laikotarpį. Be to, svarbūs ir techniniai parametrai: ekranas ar popierius? Jei popierius, tai koks? Yra iliustracijų? Daug klausimų, kurie reikalauja profesionalaus atsakymo. Šriftų bazės, šriftų šeimos ir gentys, jų tarpusavio santykiai (vos neparašiau – konfliktai), profesionalų kuriami šriftai prieš mėgėjiškus – šriftų pasaulis, kai pasitaiko proga praverti į jį duris, pasirodo, tiesiog kunkuliuoja. Verda aistros, jei grįžčiau prie teksto pavadinimo.

Tačiau taip buvo ir praeityje, o mums ji nėra itin gerai žinoma. Tipo­grafikos istorija, kuri yra kiekvieno vokiečių ar šveicarų tipografo abėcėlė, jo duona, kurią jis moka mintinai, lietuviams nėra gerai pažįstama. Tuo įdomesnis buvo šveicarų tipografikos klasiko, patriarcho, maestro ar kaip jį bevadintume – Josto Hochuli pranešimas apie Bazelio ir Ciuricho tipo­grafikos skirtumus. Hochuli – žmogus, kurio įtaką Europos tipografikai sunku pervertinti. „Vienas iš genijų“, –­ nuolat kartojo konferencijos svečias, žymusis vokiečių knygų dizaineris Friedrichas Forssmanas. Hochuli tipografikai atidavė daugiau kaip 50 metų; jis – daugybės tarptautinių premijų laureatas, ne tik apipavidalinantis knygas, bet ir pats jas rašantis. Knyga „Detalė tipografikoje“ išversta į 11 kalbų. Ciuricho ir Bazelio tipo­grafika skamba labai lokaliai; tačiau taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Dinamiškas ir nuodugnus Hochuli pranešimas leido pažvelgti į XX a. šveicarų tipografikos peripetijas; tiksliau –­­ kryžiaus karus, taip būtų galima apibūdinti polemiką, simpatijų, antipatijų ir įtakų kaitą, dvie­jų skirtingų stovyklų kovas ir neįtikėtiną centrinės kompozicijos ašies vaidmenį naujojoje šveicarų tipografikoje. Ten aist­ros virė visu rimtumu; sunku patikėti, kad tipografikos istorijoje būta tiek įtampos – įtakingi tipo­grafai kovėsi vienas su kitu kaip kryžiaus riteriai su saracėnais. Visai neseniai, XX a. pirmoje pusėje. Ir kad už vieno ar kito visai nekaltai atrodančio šrifto slypi istorija…

Friedrichas Forssmanas, vienas įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių knygos dizainerių, kalbėjo apie turinį. Turinį, kuris kaip tik ir lemia knygos ar parodos vizualinį pavidalą. Forssmanas – klasikinės tipografijos mokyklos atstovas, sugebantis dar ir diktuoti tipografikos madas visoje Europoje, keleto menininkams ir tipo­grafams skirtų knygų bei vienintelio lietuviškai išleisto tipografikos vadovo „Pirmoji pagalba tipografams“ autorius. Daugkartinis prestižinių knygos dizaino apdovanojimų laureatas. Pranešėjas, į Vilnių atvykęs su žmona ir bendradarbe Cornelia Feyll, yra lektorius, dėstytojas, tipogra­fas, dizaineris ir parodų architektas, vokiškoje spaudoje apibūdinamas kaip „šriftų dievas iš Kaselio“. Tačiau pats save jis visų pirma apibūdina Lietuvoje baigiamu išgyvendinti iš profesionaliosios dailės sferos žodžiu – amatininkas. „Knygų dizainui amato žinios yra būtinos“, –­ teigia Forssmanas. Kaip ir istorijos, kadangi pradedant dirbti su knyga būtina susitaikyti su duotybėmis, kurios nekinta nuo XV amžiaus. Kaip ir dizaino istorijos. Tačiau perdėtas teoretizavimas, autoriaus nuomone, veda tik į betikslį kalbėjimą. „Negali būti tuo pat metu paukštis ir ornitologas“, –­ sako jis, baigęs pranešimą. Tokie kategoriški pareiškimai labai būdingi šriftų dievui. Jis gali sau tai leisti, kadangi kiekvienam savo teiginiui pagrįsti turi svarių argumentų. Kategoriškas, tačiau drauge­ labai taktiškas, įsiklausantis, be galo profesionalus, vaikščiojanti informacijos kaupykla ir patarimų sandėlis. Tobulos formos meistras, kaip minėjau, daugiausia kalbėjo apie turinį; tiks­liau –­ apie tai, kaip turinys lemia formą. Be knygų apipavidalinimo dar dirbantis parodų architektu, jis pasakojo apie turinio struktūravimą ir pavidalo jam suteikimą. Pa­roda – irgi pasakojimas, kaip ir knyga, tik kito tipo; o dizainerio ir architekto užduotis –­ atskleisti slypintį turinį, nebandant demonst­ruoti savo asmenybės ar iškelti dizainą į pirmą vietą. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad kūrėjas-dizaineris negali turėti nuomonės, balso ir svorio visuomenėje. Atvirkščiai – gali ir netgi privalo. „Jūs esate knygos menas. Eikite ir kurkite“, –­ sako Forssmanas VDA studentams kūrybinių dirbtuvių metu pasiskundus, kad Lietuvoje knygų viršeliai nėra tokie meniškai vertingi kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Belieka eiti.

O toli eiti šįkart nereikėjo: tik į NDG fojė, kur buvo pristatomos gražiausios 2015 m. „Stiftung Buchkunst“ knygos. Kasmet Vokietijoje rengiamame konkurse dvi ekspertų komisijos iš daugybės pretendenčių atrenka 25 gražiausias; konkurse vertinama knygos koncepcija, grafinis apipavidalinimas, spauda. Ypatingas dėmesys kreipiamas į novatoriškumą ir originalumą. Tai vienas įtakingiausių europinių knygos meno konkursų. Prestižiškumą neabejotinai liudija pretendentų gausa: šiemet į prizininkus pretendavo 756 egzemplioriai. NDG eksponuojami 5 gražiausių knygų penketukai, atstovaujantys skirtingoms kategorijoms. 25 eksponuojamos knygos –­ pavyzdinės tiek dizaino, tiek koncepcijos, tiek ir pagaminimo požiūriu. Premijuotos knygos atveria platų tipo­grafikos, dizaino ir gamybos galimybių spektrą; drauge tai knygos, tampančios savotiškais riboženkliais, fiksuojančiais naujausias tipografikos tendencijas ir diktuojančiais madas. Tai gyvas tipo­grafikos meno įrodymas, puiki proga diskusijai, inspiracija kūrybai. Galiausiai, pavyzdys, kokį pavidalą gali įgyti meilė detalėms ir aistra tipografikai.

„6 pt“ vėl pristatė šešetą kalbėjimo apie knygą būdų, šešias pozicijas: kontroversiškas, profesionalias, provokuojančias. Antrą kartą Vilniuje surengtas knygos menui ir jį kuriantiems profesionalams skirtas renginys būtų buvęs neįmanomas be Lietuvos kultūros tarybos, Goethe’s instituto, NDG, VDA Grafikos katedros, „Papyrus“, „Balto­print“ ir kitų institucijų paramos. „Tipografika – tai spausdinto žodžio kaulai ir mėsa“, – teigia Gyorgy Horvathas. Pranešėjų, organizatorių, rėmėjų ir, be abejo, žiūrovų dėka Lietuvoje tipografikos kūnas ima įgauti vis apčiuopiamesnį pavidalą.