Keramikos muziejuje Kaune veikia Baltijos šalių keramikos paroda „Pavasaris 2013". Daugiau nei 80 dalyvių iš Baltijos šalių čia eksponuoja per pastaruosius metus sukurtus keramikos darbus.
Užsitęsę žiemos šalčiai nenustelbė pavasariškos nuotaikos Keramikos muziejuje Kaune. Čia jau septintą kartą susirinkę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos keramikai sveikino pavasarį. Kūrybinis to paties cecho atstovų bendradarbiavimas ir buvimas kartu – viena iš parodos rengimo paskatų, tačiau parodos kuratorius – Kaune gyvenantis latvių keramikas Juris Berginas – pabrėžia, kad baltiškoji archajinės keramikos tradicija yra idėjinė ašis, aplink kurią sukasi tęstinių „pavasarių" grandinė. Tapatybės paieškas iliustruoja ir parodos plakatas – 5 tūkstančių metų senumo virvelinės keramikos šukė iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Ji mena gilias kultūros šaknis, kurias paveldėjo paskutiniai baltai lietuviai ir latviai.
Jurio Bergino „Karvės burna – Gangos pradžia" – gilinimosi į baltų kultūrinį ir kalbinį paveldą pavyzdys. Porcelianinė karvės galva, iš kurios nasrų veržiasi vandens čiurkšlė (Gangos alegorija), simbolizuoja Himalajuose ištekančią ir vienai didžiausių Azijos upių – Gangai – pradžią duodančią karvės galvą primenanti ola Gomukhi, kurios sanskritiškas pavadinimas neabejotinai sietinas su latvių govs mutē (latv. karvės burna). Karvės galvą išrašęs Europoje ir Azijoje paplitusiais baltiškais vietovardžiais ir latviškais žodžiais, autorius atkreipė dėmesį į baltų kultūros archajiškumą ir paplitimą plačiose Europos ir Azijos žemynų teritorijose.
Nors archaikos dvelksmą gali jausti kai kurių parodos dalyvių darbuose, vis dėlto baltiškieji kultūros klodai, inicijavę „pavasarių" tradiciją, nėra labai populiarūs tarp šiuolaikinių kūrėjų. Kodėl taip atsitiko, būtų kita tema. Vis dėlto minčių reiškimą užuominomis, metaforišką mąstymą ir formos asociatyvumą taip pat galima būtų sieti su etnopsichologinėmis baltų savybėmis.
Parodos išskirtiniais bruožais įvardyčiau idėjų ir plastikos įvairovę, autorių socialinį aktyvumą, jau ne pirmą dešimtmetį besitęsiantį tradicinės keramikos sampratos laužymą, pasireiškiantį medžiaginėje, turinio ir plastikos plotmėje. Nors netradiciniais molio deriniais su stiklu, plastiku, medžiu ar realiais objektais nieko šiandien nenustebinsi, tačiau keramikos parodoje pamatyti miniatiūrinį (jei tai ne papuošalas) kūrinį gana neįprasta. Vos įžiūrimos Domilės Ragauskaitės miniatiūros „Menas susitinka realybę" apimtys netrukdo autorei prisiliesti prie amžinos meno ir tikrovės santykio temos, kurią čia įprasmina priešybės – ant auksinto paviršiaus nutūpusi porcelianinė ir tikra musė. Ne itin romantiško padaro (musės) įvaizdžiu atgyjančio pavasario nuotaikas reiškė ir kiti parodos dalyviai. Milžinišką musę Ričardas Lukošiūnas užkėlė ant pjedestalo („Šlapias musės rytas"), tikras muses Vitalija Kurtinaitienė paslėpė vaikystę menančiuose „sekretuose".
Dialogas ekspozicijoje mezgasi tarp vyresnių, pripažintų keramikų ir kūrybinį kelią pradedančių. Kaune organizuojamos parodos (ir vasaros pabaigoje – redukcijos simpoziumai) atvėrė kelią ne vienam dabar jau keramikoje įsitvirtinusiam autoriui. Žinomi menininkai suteikia svorio ekspozicijai – iš tolo atpažįsti Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės žmogiagyvius („Dviese"), Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės porcelianinius „vandentiekio" vamzdžius („Gilu gilu"), išmargintus dekoliais su renesanso paveikslų motyvais, Nerutės Čiukšienės šiltą liaudišką interpretaciją („Voveraitė"). Ne mažiau intriguoja žinomų keramikų posūkis į konceptualiąsias erdves (Aldona Visockienė, Konstancija Dzimidavičienė) ar naujos stilistinės kalbos paieškos (Gvidas Raudonius).
Kauno keramikų „pavasariuose" niekada nebūna liūdna. Gerą nuotaiką spinduliuoja Eglė Einikytės-Narkevičienės „Saulutė", Giedrės Bardzilauskės pražydusi širdis („Tu mano brangenybė"), Karlio Knopkeno pajuodęs besišypsantis „pagrandukas" („Švarūs namai"), Dalios Ivanauskaitės linksmi padarėliai „Broliai Tambien ir Tampoko", Valentino Petjko apsvilę paukščiukai-akmenys („Čeliabinsko aukos"), Editos Jakubonytės gėlėmis pražydęs dviratukas, Valdo Pukevičiaus dekoratyvinės lėkštės, pasakojančios gaidžio meilės istoriją. Pavasaris būtų ne pavasaris, jei kieme nesipeštų katinai (Agnės Šemberaitės milžiniškų baltų kačių trijulė). Smagiai nuteikia žydinčios gėlės (Džiuljeta Raudonienė, Normantė Narušienė), įvairios augalijos ir gyvūnijos transformacijos (Marius Ramonaitis, Laima Bazienė, Eugenija Loginova, Irena Šliuželienė) ar tiesiog harmoningi gamtos motyvai, kilę iš autorių įsiklausymo į savo vidines nuotaikas (Danutė Jazgevičiūtė, Milena Pirštelienė, Liga Skarina, Zofia Kosiorek).
Nė kiek ne mažesnis keramikų dėmesys egzistencinėms žmogaus problemoms, perteikiamoms įtaigia plastine traktuote, asociatyviais motyvais ar tam tikrų būsenų simboliais. Parodos organizatorės Ž. Bardzilauskaitės-Bergins ant pusrutulio sėdinčios moters ir vyro figūrėlės („Motus rotarum – judėjimas ratu") – tragikomiška tarpusavio santykių, žmogaus gyvenimo ciklų personifikacija. Visai kitaip – rimtai, sukauptai būties problemas pasakoja Konstancija Dzimidavičienė ir Neringa Arulienė.
Molio pasipriešinimas nesutrukdė Kristinai Paulauskaitei įvaizdinti trapias vizijas („Pasiklydęs sapnas"). Pasąmonine nuotaika ir asociatyvumu jai artima Sigitos Lukošiūnienės gėlėmis apaugusi „Kaukė", Rasos Balčiūtės „Undinėlė" ar šiurpokos, apkerpėjusios Mindaugo Pridotko rankos („Amalas"), Martyno Masiulio pasimetęs „buratinas" („Dublis II"). Tad pavasario nuotaikos gali būti ne tik džiugios, bet ir persmelktos nerimo, dramatizmo. Kad nerimauti turime dėl ko, perspėja nors ir žaismingas, tačiau ekologinės katastrofos nuojautomis alsuojantis Valdo Kurkliečio „Baltijos virusas", keliantis nuostabą rūdžių imitavimo „bombos" paviršiuje tikroviškumu. Tokių kūrinių, kuriuose specifinėmis technologijomis išgauti efektai sudaro meninės raiškos pagrindą, yra ir daugiau – Algimantas Patamsis, Rūta Šipalytė, Remigijus Sederavičius, Aušra Kirkutytė-Kučinskienė, Ramutė Juršienė, Regina Lisauskienė, Dainis Liesinis (Liesinš). Gyvybinga molio jėga trykšta iš Sauliaus Jankausko, Mairitos Folkmanės, Gražinos Švažienės kompozicijų.
Kokias mintis kelia žmogus ant pjedestalo?, Pripažintas, įvertintas, išaukštintas. Skirtingai į šią temą pasižiūrėjo Andrius Janulaitis („Postai"), ekspresyvia figūrine plastika pabrėžęs agresyviąją aukštų postų pusę, ir visai kitaip – latvė Laura Sarkanė, pavaizdavusi valdininko-pavaldinio santykius nuolankių gyvūnėlių akimis. Ryto Jakimavičiaus „paminklosauga" taip pat užkelta ant postamento, tačiau jos bejėgiškumą išduoda šalia romiai tupintis avinėlis ir išmaldai padėtas indelis. Lietuviška trispalve šuoliuojantis žirgas, nešantis ant nugaros iš lego kubelių sudėliotą Rusijos vėliavą – taip politines Lietuvos realijas mato Anglijoje gyvenanti Daiva Kojelytė-Marrow („Trojos arklys arba Rytų metodai Lietuvoje").
Kaip ir kiekvienais metais, visumos darna ir atlikimo kultūra imponuoja nuolatinio Kauno „pavasario" dalyvio Ivo Folkmanio plastika. Jos priešingybė –­ tarsi iš vaikiškų pasakų knygelių atkeliavusi Jolantos Mašidlauskienės „Mažoji" –­ pavaizduota šiltai, be jokio portretuojamosios sureikšminimo. Jai būtų artima Gražinos Petronytės-Visockienės pasekta pasaka „Vilkas ir lapė". Eksponuojama kūrinių, kurie sukelia smalsumą – kaip tai padaryta? Stabteli prie Rūtos Bartkevičiūtės „rankdarbių dėžutės", Rasos Justaitės-Gecevičienės nėriniais dekoruotos lėkštės, Kristinos Alšauskienės paslaptingos skrynelės.
Kaip ir kiekvienais metais, „pavasario" dalyviai leidžiasi į gamtos atgimimo ir savo buvimo šiame pasaulyje prasmės paieškas, džiugindami žiūrovus kūrybiniu polėkiu ir plastiniais atradimais. Apžiūrėjus parodą, neapleido mintis, kad turime daug ryškių meninių individualybių ir tarptautiniai keramikų susibūrimai Kaune svarbūs dar ir tuo, kad suteikia galimybę įvertinti jų kūrybą Baltijos šalių keramikos kontekste.