XII Baltijos šalių keramikos simpoziumo „Mes – Redukcija 2013" paroda veikė rugsėjo–spalio mėn. Kauno keramikos muziejuje

Kuo šiuolaikiniu menu persisotinusiam žiūrovui galėjo būti įdomi Kaune net du mėnesius veikusi Baltijos šalių simpoziumo „Mes – Redukcija 2013" paroda? Dėmesiu tradicijai, technologijos subtilybių puoselėjimu, redukcijos taikymu šiuolaikinės keramikos kūriniuose. Redukcine glazūra dengtą dirbinį įsivaizdavome kaip vaivorykštės spalvomis žėrintį ar metalu spindintį dekoratyvinį indą (juk būtent tokius kūrė klasikai Liudvikas Strolis, Jonas Mikėnas, Vaclovas Miknevičius), bet turėjome nustebti užsukę į redukcijos simpoziumo parodą, kurią priglaudė Kauno senamiesčio širdyje vis dar veikiantis Keramikos muziejus. Beveik penkiasdešimt lietuvių ir latvių keramikų čia pristatė vasaros pabaigoje sukurtus darbus.
Redukcinę glazūrą, atsiradusią Artimuosiuose Rytuose ir Kinijoje, lietuviai laiko savo keramikos savastimi. Ji nebūdinga Baltijos kaimynėms – latviams, estams, lenkams. Įpratome manyti, kad šią keramikos dirbinio užbaigiamąją procedūrą tarpukariu įdiegė Ukrainoje (Myrhorode) keramikos mokslus baigęs ir 1927 m. Čekoslovakijoje tobulinęsis pirmasis Kauno meno mokyklos Keramikos studijos vedėjas Pranas Brazdžius (1895–1980). Tačiau nuolatiniai simpoziumų „Mes" organizatoriai, nenuilstanti keramikų pora – Juris Berginas ir Živilė Bardzilauskaitė-Bergins – įsitikinę, kad dar ne viską žinome apie baltų keramikos raidą. Jie atkreipė dėmesį, kad tarp Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomų archeologinių indų (datuojamų I tūkst. pr. Kr. – I mūsų eros tūkst. vid.), rastų Mielėnų (Rokiškio r.), Velikuškių ir Vosgėlių (Zarasų r.) piliakalniuose, yra keli, turintys metalizacijos, t. y. redukcinio degimo, požymių. Šį reiškinį baltų kultūra besidomintis, Kaune gyvenantis latvis J. Berginas aiškina paprastai – keramikos indai greičiausiai buvo degami tose pačiose krosnyse, kaip ir bronziniai kirvukai, kuriuos išdegus, krosnyse likusios metalo dalelės, sąveikaudamos su vėliau ten pakrautų puodų moliniais paviršiais, lemdavo keramikos šukės metalizaciją.
Redukuoto indo iš Mielėnų piliakalnio fragmentas, įamžintas parodos plakate, simboliškai sujungia praeitį su dabartimi, ilgaamžę tradiciją su šiuolaikiniais ieškojimais. Kalbėti apie parodoje vyraujančias tendencijas ar stiliaus skirtumus būtų netikslinga. Eksponuojamą keramiką vienytų antropocentristinės idėjos – pasaulio matymas iš žmogiškųjų vertybių ir patirties taško. Tačiau tai ne klasikos kūrėjų, iškėlusių žmogų valingai karaliauti Visatoje, antropocentrizmas, greičiau žvilgsnis šiuolaikinio žmogaus, apnikto savianalizės abejonių, dažnai pasimetusio tarp pasaulio neteisybės arba prisidengusio tapatybę slepiančia ironijos kauke.
Dainos Daukšienės „Artefaktai", sudėlioti iš dailės abėcėlę studijavusiems iki skausmo pažįstamų Mikelandželo Dovydo veido fragmentų, dvelkia apgaulingu taisyklingumu. Ir tik užrašai facebook.com atskleidžia, kad tobulas klasikos šarvas slepia išorės neatitinkančią tikrovę. Ją iškalbingai atskleidžia tokie asmeniški darbai, kaip skausmingos išraiškos autoportretinė Mindaugo Pridotko kompozicija „Aš", suverta iš trijų, vertikaliai kabančių autoriaus veido išliejų (užuomina į pomirtines kaukes, indėnų skalpus ir panašias baisybes). Statišką ir pabrėžtinai ramią Eglės Einikytės-Narkevičienės „Žmogaus-pjūklo" figūrą perveria „metalinio" (meistriška metalo imitacija) pjūklo diskai –­­ gal ir tiesmuka, tačiau įtaigi metafora. Siurrealistiškai atgrasi Živilės Bardzilauskaitės-Bergins galva („Žodis – ne paukštis"), iš kurios burnos vinguriuoja šliužas –­­ visiškas kontrastas paprastai grakščioms šios autorės kompozicijoms – priklausytų tai pačiai konfliktišką pasaulį atspindinčių darbų kategorijai.
Neretos parodoje siurrealistinės tendencijos būna ir be galo estetiškos, žaismingos, patrauklios, kad ir Agnės Kondrataitės žmogeliukais aplipusi galva („Mes") ar Kristinos Paulauskaitės į apverstą lėlės galvą panaši būtybė („Sapno pasaka II"), iš kurios vidaus spinduliuoja paslaptinga ugnelė (redukcijos akcentas). Pavieniais fragmentais, tarsi animacinio filmo kadrais Žilvinas Labanauskas pasakoja gerai pažįstamų personažų Kūlverstuko ir Mikės Pūkuotuko istoriją. Iš pirmo žvilgsnio nekalti vaizdeliai slepia kraupią medaus puodynės užvaldymo istoriją („Sėlinantis Kūlverstukas, tūnantis Mikė Pūkuotukas"). Kai kurių žiūrovų veiduose šypseną keitė pasibaisėjimas, išvydus skutimosi peiliuką Kūlverstuko burnoje.
Valdo Kurkliečio „Šaukštas deguto", vaizduojantis iš „surūdijusio" samčio tekantį „degutą" – iškalbinga socialinė metafora, nes samčio kotas susuktas iš tikro laikraščio, aprašiusio mūsų tautiečių nusikaltimus Jungtinėje Karalystėje.
Simpoziumo „Mes" (ir Baltijos šalių keramikos parodų „Pavasaris") kuratorius Juris Berginas kasmet gvildena vis kitas baltiškos praeities aktualijas. Šįsyk jo žaisminga kompozicija „Baltų piliakalnis –­ šventykla ar gynybinis fortas?" su tanku, pakibusiu ant piliakalnio viršūnės, kvestionuoja piliakalniams priskiriamą gynybinę funkciją. Kultūros ženklų, nuorodų į praeities palikimą yra ir daugiau. Duoklė literatūros tradicijai – patriarchališkai solidus Virginijos Laužadienės objektas „Nepasirašytas", primenantis į akmenį panašų perriektą duonos kepalą su pjūviuose išrašytais Kristijono Donelaičio poemos „Metai" žodžiais.
Moderniai klasikai ryškiausiai atstovauja harmoninga Konstancijos Dzimidavičienės („Ratas") ir latvių keramikų poros Mairitos Folkmanės („Auksas, ne moteris") bei Ivo Folkmanio („Transformacijos") plastika. Kaip ir kiekvienoje keramikos parodoje, galima išvysti smagios nuotaikos, žaismingų darbų, kuriuos pristato tokios stilistikos puoselėtojai Dalia Ivanauskaitė („Jausmų pūslės"), Agnė Šemberaitė („Noktiurnas"), Edita Jakubonytė („Neįtikėtinas ryšys"), vyriausias Latvijos keramikas Karlis Knopkenas („Mano kurkulytis – mano meilutytis"). Ekspoziciją pagyvino postmodernistiniai Daivos Ramoškaitės (ritės „Redukcija"), Inetos Greižos (spalvingi šaukšteliai „XXX") ir kitų akibrokštai. Kaip keramikės sėkmingai debiutavo žinomos grafikės Giedrė Gučaitė ir Jolanta Galdikaitė.
Keramikams nesvetimos ekologinės idėjos (Mariaus Ramonaičio „Pavasaris"; milžiniškas Virginijos Užusienytės vaisius „Modifikuota sėkla–8"), įkvepia gamtos reiškiniai (Eglė Šidlauskienė, Regina Lisauskienė, Akvilina Kripaitytė, Elzbieta Lengvinaitė).
Parodoje neįžvelgėme piktnaudžiavimo technikos galimybėmis ar pigaus efekto. Redukciją menininkai valdo ir taiko saikingai – kai reikia spalvinio ar spindinčio akcento, kontrastuojančio su matine ar kitaip dekoruota plokštuma (Milenos Pirštelienės „Namas prie upės" su redukcijos užuominomis; Neringos Arulienės konstruktyvi vamzdžių ir čiaupų kompozicija „Santechnikų bliuzas"; Valdo Pukevičiaus indai). Eksperimentuoja, išbandydami glazūruoto indo pokyčius redukcinėje aplinkoje (Algirdo Patamsio „Žiedas", prieš tai „apaugintas" kristaline glazūra), ar įsitikina galimybe padengti matine glazūra didelį paviršiaus plotą (meditatyvus Arvydo Poškaus objektas „13–V01").
Kokią vietą redukcija užima šiandienėje lietuvių keramikoje? Tai ir tradicija, ir nepakankamai išnaudotos galimybės. Teigti, kad redukcija išgyvena atgimimą, būtų per drąsu. Todėl pagarbos verti tradicijų puoselėtojai. Deja, simpoziumo dalyvių kūrybos džiaugsmą temdė nerimas dėl tokių renginių ateities, juos pasiekė žinia apie muziejaus iškeldinimą iš Kauno rotušės su miglotomis naujų patalpų suteikimo perspektyvomis.