Lapkričio 7 d. Kaune projektų erd­vėje „Kabinetas“ vyko diskusija, kurioje siekta aptarti kultūros decent­ralizacijos iniciatyvą Lietuvoje, jos iššūkius ir galimybes. Diskusiją rengė ir moderavo menininkė Evelina Šimkutė, kelių projektų Šilainiuose – „Šilainiai Project“, „Šilainiai Photo“, „Šilainių balkonas“ – įkūrėja ir vadovė. Pokalbis, galbūt pirmą kartą sukvietęs socialiai angažuotas, toliau nuo miesto cent­ro veikiančias menines bendruomenes, vyko „Šilainiai Project“ pa­rodoje, pristatančioje tarptautinės rezidencijos Šilainiuose rezultatus.

Į diskusiją buvo pakviesti skirtingais veiklos principais paremtų kultūros decentralizacijos iniciatyvų atstovai: Indrė Misiulytė (meno dirbtuvės „Beepart“ Pilaitėje, Vilniuje), Austėja Bliumkytė-Padgurskienė (atvira iniciatyvų platforma „Šančių kioskas“ Kaune), Tadas Šimkus ir Goda Skėrytė (Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“). Visi jie atstovauja projektams, įstaigoms, veikiantiems toliau nuo geografinio miesto centro, kultūriškai neaktyviuose mikrorajonuose. Agotos Adomavičiūtės pristatytas socialaus meno projektas „(ne)LAISVAS menas“ (VDA KF Grafikos katedros iniciatyva), Ievos Petkutės ir Simonos Karpavičiūtės „Padainuok man labanakt“ (neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje vykęs ir į Vilniaus miestą integruotas projektas) dirba su socialinę atskirtį patiriančiomis grupėmis: benamiais, skurstančiais, įkalinimo ar globos įstaigose esančiais asmenimis.

Pirmasis diskusijoje atsiskleidęs, dalyvius siejantis aspektas – komunikacija. Ne kartą pabrėžti raktiniai žodžiai bend­ravimas, bendradarbiavimas, grįžtamasis ryšys, mainai būtini sėkmingai decentralizacijai. Komunikacija yra pa­grindinė priemonė, siekiant į meno procesus įtraukti platesnes, įvairesnes ar pažeidžiamas visuomenės grupes, per kūrybą spręsti jų problemas. Moderatorės teigimu, pats bendravimas gali provokuoti pokyčius, inspiruoti aktyvią diskusiją, – to ir siekia socialiai angažuoti meno projektai. „Padainuok man labanakt“ ar „(ne)LAISVAS menas“ akcentuoti patirčių mainai. Vykdomi specialiai ar vykstantys natūraliai, jie skatina ir menininkų, ir bendruomenių savivokos procesus. Per patirčių mainus, išryškėja ir komunikacijos ribų poreikis. Socialiai angažuotų projektų vidinės komunikacijos ribų brėžimas tarp menininko ir projekto dalyvio, pvz., benamio, yra svarbus ir jautrus aspektas. Petkutė ir Adomavičiūtė atskleidė, kad, norint užmegzti vaisingą ryšį, menininkas ir dalyvis turi bendrauti vienodu lygiu, tačiau palaikyti neutralų santykį, išlaikyti emocines ribas gali būti sudėtinga pradėjus aktyviau dalyvauti svetimo žmogaus gyvenime. Pradinis norinčių dalyvauti projekte menininkų skaičius neretai sumažėja, paaiškėjus, jog kai kuriems tai yra psichologiškai per sunki užduotis.

Įprasti komunikacijos kanalai ne visuomet yra veiksmingi paskleidžiant žinią apie kultūrinį vyksmą konkrečiam mikrorajonui ar socialinę atskirtį patiriančių asmenų bendruomenei. Misiulytės ir Šimkutės teigimu, dažnai vietiniai net nebūna girdėję apie jų kaimynystėje vykdomus ir pirmiausia jiems skirtus projektus. Šimkutė, ieškodama galimų dalyvių­­ tiesiogiai ar per antruosius asmenis, lankydavosi viešojoje bibliotekoje Šilainiuose. Ši vieta buvo ypač aktuali ir rengiant viešus Šilainių poetų kūrybos skaitymus. Petkutei, projekte „Padainuok man labanakt“ dirbusiai su benamiais ir skurdą patiriančiais asmenimis, tiesioginis kontaktas buvo itin svarbus. Reikia atrasti jų susibūrimo vietas, tinkamą komunikacinę prieigą ir būdą perduoti žinią toliau. Pasak Adomavičiūtės, grupėse būtina nustatyti lyderį (pvz., nepilnamečių pataisos namuose), kuris atvykusiems menininkams išreikštų pasitikėjimą, – tik taip galima įgyvendinti projektą.

Socialinę kryptį turinčiuose projektuose aktyvaus ir pasyvaus bendravimo praktikos vertintinos kaip kūrybinio proceso dalis. Šimkutė rengė atvirus susitikimus su „Šilainiai Project“ rezidencijos dalyviais viešojoje bibliotekoje („Arbata su menininkais“), Bliumkytės-Padgurskienės platforma „Šančių kioskas“ organizuoja ekskursijas, kuriose supažindina visus kauniečius su šiuo mikrorajonu ir buria glaudesnę bendruomenę. Abiem atvejais vietiniai ar atvykėliai įsitraukia pasyviai (nebūtinai neigiama prasme): dalyvauja kūrybinės, tiriamosios veiklos rezultato pristatyme ir diskusijoje apie jį. Taip meniniai projektai priartinami prie institucinių praktikų ir atskiriami nuo aktyvų įsitraukimą skatinančių iniciatyvų, dirbančių su marginalizuotomis visuomenės grupėmis. Jei norima atrasti tam tikro mikrorajono tapatybę, reikia ne tik pristatyti kultūrinę veiklą, urbanistinę liniją, bet į tapatybės kūrimą įtraukti vietinius. Kolektyvinės, dalyvaujamosios (angl. participatory) kūrybos praktikos diegtos Kauno gatvės meno festivalyje „Nykoka“: menininkė Gražvyda And­rijauskaitė Šančiuose kvietė prisijungti žmones prie kūrinio ant pastato sienos įgyvendinimo. Nors tai, anot Šimkaus ir Skėrytės, nebuvo pagrindinis tikslas, tačiau šis kūrinys tapo bendruomeniškiausias viso festivalio kontekste. Tai irgi pasyvaus įsitraukimo praktika – vietinė bendruomenė prisidėjo labiau fiziniu, o ne kūrybiniu veiksmu. Tačiau pasyvus dalyvavimas gali tikti žadinant susidomėjimą ir pradedant gilesnius aplinkos tyrimus.

Aktyvumo / pasyvumo aktualumas išryškėjo aptariant kūrybinės „intervencijos“ pobūdį. Šimkutė akcentavo sprendimą per „Šilainiai Project“ vietinę auditoriją su šiuolaikiniu menu supažindinti atsargiai, nešokiruojančia forma, kartu nepalikti fizinių kūrybos ženklų. Šie metai, jos teigimu, buvo skirti susipažinti su Šilainių bendruomene (beje, šio apibrėžimo menininkė vis dėlto norėtų atsisakyti dėl per didelio gyventojų skaičiaus (apie 50 tūkst.), pagal kurį neįmanoma vien geografiškai dalyti, klasifikuoti bendruomenės). Autorė papasakojo, kaip planuojama kitais metais bendradarbiauti su festivaliu „Nykoka“ ir jau palikti ženklą – piešinį ant sienos. „Nykoka“ iniciatyva Šančiuose atsiradęs Andrijauskaitės piešinys taip pat yra savotiškas mėginimas menu neišgąsdinti vietinių: pasirinkta neutrali, romantizuota tematika ir jos pateikimas. Bandymai pritaikyti meno kalbą konkrečiai bendruomenei, nedalyvaujančiai kultūriniame gyvenime, vertintini skirtingai. Viena vertus, remiantis gerąja Šimkutės vykdomo projekto praktika, tai pirmieji pamatiniai žingsniai siekiant tęstinumo. Kita vertus, festivalis „Nykoka“ ateityje galėtų būti pristatomas ne tik kaip puošybinę, bet ir socialiai angažuotą funkciją atliekantis menas, – tai padėtų atrasti naujas šiuolaikinio meno edukacijos formas. Aktyvus, inovatyvus kultūros židinys periferijoje būtinas, čia atvyktų ir meno lauko profesionalų.

Taigi socialinių, bendruomeninių me­no projektų veikla plačiajame meno lauke taip pat yra aktuali. Dar per Vilniaus galerijų savaitgalį dalyvavau diskusijoje „Galerijų savaitgaliai Lietuvoje: tradicijų formavimo iššūkiai ir plėtros kryptys“. Po jos neapleidžia mintys apie šių projektų legitimaciją profesionalaus meno aplinkoje. Vienas diskusijos Vilniuje dalyvis teigė, kad socialiniuose meno projektuose „tam tikra“ meno auditorija nesilankytų, ir pavyzdžiu nurodė tuo metu vykusį „Padainuok man labanakt“. Tai neturėtų stebinti – meno lauką stipriai veikia polių samprata, save suvokiant per šio lauko priešpriešas. Vilniuje iki šiol aktyvus netiesioginis, pačių menininkų kurstomas ginčas tarp, pvz., Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos – priklausymas kuriai nors iš jų tarsi yra skirtingos kokybės, aktualumo rodiklis. Diskusija „Kabinete“ taip pat buvo rengta polių principu, norėta įvertinti decentralizaciją kaip priešpriešą miesto centro kultūriniam gyvenimui ar kalbėjimui „įprastai“ kultūrinei auditorijai.

Petkutė dalijosi įžvalgomis, jog socia­laus meno kūrėjams klijuojama etiketė vis dar gaji. Todėl dalyvaujantys menininkai turi ne tik iš naujo apgalvoti savo, kūrėjo, ego, bet ir savo, menininko, vaidmenį meno lauke, įvertinti tai kaip plačiajai visuomenei įdomią ir naudingą patirtį, t. y. menininkas tokiuose projektuose veikia tarsi kolektyvinio kūrinio kuratorius. Adomavičiūtė pasakojo apie dvasinę meno prasmę, vėl atrastą per projektus, vykdytus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose bei Ventos socialinės globos namuose. Nors socialiniai meno projektai pasaulyje vis aktualesni, aktyviai plėtojami ir Lietuvoje, tačiau menininko socialinė funkcija vis dar sunkiai skinasi pripažinimą. Šimkutė prisiminė išgirstas pastabas, esą ji menininkė, o ne socialinė darbuotoja.

Beje, Lietuvoje gausu bendruomeninių iniciatyvų, kurias vykdo po gan ilgo laiko grįžę lietuviai menininkai ar pirmą kartą atvykę užsieniečiai. Tai dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje gyvenusios Evelinos Šimkutės veikla Šilainiuose, per festivalį „Kaunas Photo“ pristatytas „Savanorių prospekto muziejus“ Žaliakalnyje, kurį įkūrė britų fotomenininkų duetas „The Caravan Gallery“ (Janas Williamsas ir Chrisas Teasdale), brito Richardo Shofieldo Šančiuose įkurtas VšĮ „Tarptautinis litvakų fotografijos centras“.

Apčiuopti kokybinius rodiklius sudėtinga bet kurioje kultūrinėje veikloje, tačiau socialiniai, į siauras bendruomenes nukreipti meno projektai lyg ir laukia reiklesnio rezultatų įvertinimo. Tarkim, kiekybiškai itin sėkmingas miesto pakraščio gaivinimo atvejis: „Beep­art“ rengiamas „Beepositive“ festivalis į Pilaitę per 6 vieno vakaro valandas sutraukė apie 20 000 lankytojų. Kokybiniai aspektai galėtų būti matuojami tęstinumu ir „sėkme“, kai projektas po savęs palieka apčiuopiamą socialinį, fizinį darinį, o tam reikėtų, kad kūrybinės veiklos nebūtų vienkartinės, formalios. Lieka nemažai klausimų: kiek kultūros periferijos veiklomis tikslinių grupių tapatybė yra atskleidžiama, o kiek sąmoningai ar nesąmoningai perkuriama? kiek į jau susiformavusią bendruomenę menu įnešama svetimybių ir skatinama su jomis susitaikyti, nurodant, kad tai yra „teisingesnis“ gyvenimo būdas ar supratimas? ar iš tiesų menas įsisąmoninamas, suvokiamas ir panaudojamas tapatybei atskleisti?

Kultūros decentralizacijos iniciatyvos dažnai veikia kaip alternatyva institucijoms, tačiau imasi bendradarbiavimo su jomis, siekdamos plėsti gan siaurą, specifinę auditoriją ir, matyt, legitimuotis. Institucijų (šiuolaikinio meno bienalių, nacionalinių galerijų, didžiųjų kultūros festivalių) praktika bendradarbiauti ar bent jau priglobti bendruomenines iniciatyvas atspindi platesnio masto tendencijas sąmoningai ar formaliai papildyti savo programas kultūros politikos struktūrų skatinamomis veiklomis, tam tikrą moralinį jautrumą. Manau, čia galima kritikuoti šiuolaikinio meno galerijų neaktyvų įsitraukimą į įvairaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, specialiųjų poreikių visuomenės grupių kultūrinę edukaciją. Kadangi nuolat stinga išteklių, pagelbėti galėtų galerijų bendradarbiavimas ir edukacinių programų kūrimas, nepaliekant to vien kultūrinio ugdymo institucijoms, kurios retsykiais tampa pernelyg formalios. Pozityvių rezultatų, siekiant įtraukti kultūros neauditoriją į šiuolaikinio meno procesus, galėtų duoti viešas kalbėjimas apie tokį poreikį ir lankstumas.

Vystantis kultūros iniciatyvoms, jų aprėpčiai, tikslams, plečiasi ir pats miestas bei kultūrinė auditorija. Iš socialinio poreikio kylantys kultūriniai projektai leidžia įvertinti kasdienę aplinką, kurti ar atskleisti miesto, mikrorajono ar savo tapatybę plačiajai visuomenei. Šiandienis kultūros politikos klimatas menu skatina, o kartais net ir reikalauja atkreipti dėmesį į visuomenės problemas. Ateityje vyks socialinių ir meninių veiklų plėtra, idėjinė artikuliacija, vis daugiau jų atras savo nišas ir auditorijas, sulauks paramos iš vietinių bendruomenių, profesionalaus meno lauko ar oficialių valdžios struktūrų. Telieka tikėtis dar aiškesnių kokybinių rezultatų, tęstinumo, šviežių kultūrinės edukacijos formų, projektų rengėjų ir dalyvių atvirumo šiuolaikiniams meno procesams.