Kovo 31 d.
Taryba

Nieko mums ypatinga nereikia – vien sąlygų dirbti, atlyginimo ir šiek tiek pagarbos.

Norai tokie sudėtingi, kad administracija tik pučiasi, o profsąjungos tik traukiasi. Į profsąjungą jaunimas neskuba ne tik dėl neatsakyto klausimo „Ką aš jai duosiu?“, bet ir dėl dar labiau neatsakyto klausimo „Ką ji man duos?“ Mes, senieji nariai, į priekines linijas nebesiveržiame. Lūkuriuodami permainų pamiršome, kad tai mūsų reikalas jas daryti, o ne snausti ir keiksnoti valdžią. Kai sulauksim, oriai bambėsim nepatenkinti: ar aš nesakiau!?

Renkame naują opozicijos struktūrą – darbo tarybą. Einam balsuoti.

Peržvelgiau kandidatus. Trečdalis – iš administracijos. Trečdalis – padalinių vadovai. Trečdalis – tylios klusnios pelytės iš eilinių. Mano vaizduotėje iškyla kelių dešimt­mečių senumo plakatas ir šūkis „Visa valdžia taryboms!“

Balandžio 1 d.
Konsultantas

Tiesiai iš operacinės nurūkau ieškoti kolegų pagalbos. Mano sunkus ligonis tebesigaluoja po, regis, visai menkos procedūros ir nepavojingos operacijos. Darau, kas įmanoma ir ką protas liepia, bet sveikata prastėja. Vienam sunku. Per daug atsakomybės. Reikia talkos.

Galėčiau ramiai užsakyti konsultaciją kompiuteriu, dar ramiau išdėstyti samprotavimus, pageidavimus ar klausimus ir tada visai ramiai laukti stebukladario konsultanto. Taip, kaip visada darome. Šįkart laukti negaliu.

Aš pats irgi dažnai konsultuoju. Ganėtinai platus darbo laukas.

 

Artūro Milašausko nuotrauka

 

Viena konsultacijų rūšis – privalomos tam tikram gydymo algoritmui – tikras laiko švaistymas. Nebesuku galvos ir negadinu sau nervų, tik pasidomiu, ar dėl formalaus įrašo. Aš ir pats kviečiu panašiu tikslu ir vis nepatogiai jaučiuosi, kad gaišinu. Jeigu konsultantą susitinku akis į akį, lyg atsiprašinėdamas prašau įrašyti, kad sveikas, ir baigtas kriukis. Šypsosi, supranta, bet pacientą sąžiningai apžiūri, pagiria bendrą sveikatą ir tuo pačiu padrąsina prieš operaciją. Geriau nebūna!

Panašiai bandau elgtis ir aš. Pacientams visada patinka gydančio gydytojo dėmesys, o čia dar pasikviečia garsų specialistą. Rimtos savalaikės konsultacijos – darbas, iššūkis, atsakomybė, rezultatas. Gražiai skamba, negaliu nei sumenkinti, nei pasišaipyti. Proza be emocijų, tik dėl pastarųjų nesu tikras.

Yra ir konsultacijų be protokolo. Daktaras ateina patarimo pas kitą daktarą, kaip siūlė Hipokrato priesaika dar tais laikais, kai nemokėta pagaminti popieriaus. Visai jauku ir šeimyniška, kai atsiveda tiesiai pas ligonį, abu apžiūrim, o kabinete prie kavutės aptariam. Ta romantika po truputį nyksta. Vengiam kontaktų. Saugomės užkrato. Tikiuosi, tai laikina. Susvetimėjimas kada nors baigsis. Žmogus, remiantis evoliucija, juk bandos gyvūnas.

Apsukęs tylius remontui uždarytus plotus pagaliau įžengiau į chirurgų buveinę. Sutrikau, nes radau tuščią kabinetą, kuris visada šurmuliuodavo – dalykiškai, šmaikščiai ir negailestingai. Cinikai tie chirurgai – taip mano net daugelis mūsų kolegų, o ką jau kalbėti apie plačiąją visuomenę. Iš tikrųjų tariamas mūsų atsainumas – tai tik dar viena kaukė išvirkščiąja puse, slepianti nuovargį, neviltį ir abejones, kurių su skausminga patirtimi nenumaldomai daugėja.

Kabinete susiradau budinčiųjų grafiką ir nudžiugau – šiandien brigadai vadovauja G., jaunas viską gebantis specialistas ir geras sportininkas. Kodėl man tai svarbu – nemoku pagrįsti; tai tik sveikos sielos sveikame kūne harmonija. Jo karta tebeieško savęs, veržliai kuria ateitį ir nebijo rizikuoti.

Nusiminęs svarstau, ar rinkčiausi gydytis pas save? Retais nestandartiniais atvejais – taip, kai reikia išminčiaus pozos, artisto sugebėjimų ir taiklios aštrios frazės.

Specialioje literatūroje dažnai rašo apie negrįžtamus organizmo pakitimus („viskas baigta“, „jokios vilties“ arba – „medicina čia bejėgė“). Tyliai renku įrodymus, kad ne visada taip. Jei tikiu ligoniu, tai ir jis manimi patiki. Ligonis visada nori turėti viltį, ir matau, kaip nušvinta ją gavęs. Kam patinka kiūtinti lauk nukabinus nosį?

Daugeliu atvejų į save gydytis nebesikreipčiau. Kiekvienas kolega yra kuo nors pranašesnis už mane – technika, taktika, kalbėsena, išvaizda, dėmesiu. Jaunyste – visada. Jei skirtumas ir nežymus, bet svarbus ir lemtingas negailestingoje konkurencijoje.

Vis dar nesėkmingai ieškau G. Klausinėju, gal kas žino, kur rasti?

– Ukrainoje.

Ir nužiūrinėja smerkiančiai: kaip drįstu nežinoti apie kolegą fronte? Ir dar – ko čia dykinėju, užuot pats rodęs ryžtą, narsą ir pilietiškumą? Ne kartą rodžiau, visi atsimena, tai kas gi trukdo vėl? Ir panašiai.

Spūdinu pasitarti su bendraamžiu. Mudviejų legendiniai mokytojai tie patys, su unikalia logika ir nepakartojamomis ydomis, abiem jų frazės įaugę į atmintį neišdildomai, susikalbėti – jokių sunkumų. Aptarėm pacientą. Trumpai apsakiau rūpimą dalyką, tyrimus išpyškinau be jokių užrašų, – kai darosi riesta, atmintis darbuojasi be priekaištų. Suvokė problemą iš pusės žodžio, padrąsino mane, ir nejučiomis atsakomybe pasidalinome pusiau. Savo ruožtu padariau tai, ką jis patarė, rezultatus papasakojau telefonu. Palengvėjo ir jam, ir man, tiktai ne ligoniui. Kol kas.

G. neišeina iš galvos. Ar jam nešalta? Ar jam ne baisu? Juk dar vaikas. Kas, kad keturiasdešimtmetis?

Toptelėjo mintis, kad gal mane mausto Melagių dienos proga? Būtų puiku, jei taip.

Balandžio 5 d.
Bejėgystė

Karas kaimynystėje veikia. Pagalbos reikia.

Kol kas esu nereikalingas kaip specialistas, tad tęsiu savo įprastą veiklą.

Kiek prisidėjom prie pabėgėlių komforto – ir daiktais, ir grynaisiais.

Sumaniau ukrainiečiams atiduoti savo automobilį. Dar vasarą klaidžiojau po Jonavos rajoną ir atsitiktinai išbandžiau poligono purvynę. Atlaikė, net pats stebėjausi. Pritaikymą neramiuose kraštuose rastų, bet „parketo“ džipų kariaujantiems kaimynams kol kas dar nepageidauja.

Taip ir blaškausi nuo vienos idėjos prie kitos. Kautis mūšio lauke nemoku, tik bėdos saviems pridaryčiau.

Vakare perjungiau TV kanalus ir įnikau žiūrėti bukagalvišką detektyvą, kur nei aukos gaila, nei žudikas labai kaltas, o žiūrovo galva lieka tuščia.

Balandžio 6 d.
G.

Mano pacientai serga kovidu ir guli izoliuoti pačiame neprieinamiausiame ligoninės kampe – Psichiatrijos korpuse. Gal čia tik man taip „sekasi“: pandemijos pati pabaiga, visas pasaulis jau be apsauginių kaukių, aš pats sergančiuosius kovidu iki šiol vos kelis sykius konsultavau reanimacijoje. Dabar tik šast – keli iš eilės su teigiamais testais, ir visai ne tie, kuriems gali siūlyti palaukti.

Dar prieš kelias dienas, vos atvyko pirmasis ligonis su pliusu (teigiamu PGR testu), naiviai susikūriau griežtą planą: paguldysiu į izoliatorių, kad kiti specialistai prižiūrėtų; savaitei pamiršiu, kol karščiuos; dar savaitę lūkuriuosiu, kol turės neigiamą testą; o tada jau kaip čiupsiu remontuoti kraujagyslių, tai net plunksnos skraidys!

Karščiuojantys, galima sakyti, virte verda – ir organizmas reaguoja audringiau, ir būklė blogėja greičiau, negu įprasta. Gretutinės ligos suintensyvėja. Dažniau tenka lakstyti pas ligonius ir rengtis netikėtumams, o kad būtų greičiau – patobulinau ir supaprastinau antivirusinio apsirengimo ritualą, net išmokau apsieiti be padėjėjos.

Nusiminęs dėl žlugusio mano patogumui sumanyto plano ir užgriuvus kalnui galvosūkių kėblinu atgal į savo skyrių. Rūsio prieblandoje netikėtai susitinku G., neva Ukrainos frontuose. Pasisveikinom, sumušėm delnais. Delnas materialus, ne vaiduoklio. Apgavo anądien kolegos, bet nepykstu: gerai, kad liko čia. Nesijuokiu: karo tema itin nejuokinga.

Balandžio 8 d.
Vizitacija

Tai toks mūsų paradas prieš savaitgalį. Iškilmingo karavano priekyje – skyriaus vedėjas ir gydantis gydytojas. Trumpai aptaria pacientą, jo ligą, operaciją ir sveikimą. Likusieji nutaisome rimtas pritariančias minas, o mintys nenorom plaukia toli toli. Kai kurie sustoję sugeba ypatinga poza stabilizuoti kūną, kad nevargtų nugara. Niekas taip nevargina, kaip nuobodi vizitacija. Paskutinieji procesijoje tyliai laidom sąmojus ir paslapčia kirkinam seseles. Visai nebetinka man, skyriaus patriarchui. Graudžiai atrodau iš šalies. Žinau, atsidūstu, nereikia nė priminti.

Artūras Milašauskas baigęs VU dirbo chirurgu. Patiko. Paskui dirbo traumatologu. Patiko dar labiau. Vėliau dirbo kraujagyslių chirurgu. Sulaukė pensijos. Fotografavo. Nesunkiai įstojo į Fotomenininkų sąjungą. Dar lengviau iš jos išstojo. Gėrė alkoholį – metė. Rūkė tabaką – metė. Žaidė regbį – metė neseniai, sudėtingai ir ne visai. Netapo ir nežvejoja.