Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Panūdau aprašyti feminizmo šiandienos Lietuvoje lauką ir iškart suvokiau, kokia neįmanoma užduotis, ypač tuo pat metu darantis namie remontą. Kol rankose šlifavimo mašina – galvoju apie šviesias Lietuvos regionuose sutiktas moteris, nustebinusias tvirtomis feministinėmis pažiūromis, siekiančias vykdyti lyčiai jautrią politiką. Kartu valgant pietus grupelė jų sykį pašmaikštavo, kad nė vienos vyras nežinotų, kaip įjungti skalbimo mašiną. Kai padedu techniką į šalį, kad tai užrašyčiau – nebesinori: paradoksas per daug skaudus. 

Vėl šlifuoju – galvoju apie įvairias akademikes ir aktyvistes, kurios puikiai išmano šių dienų feminizmo tendencijas. Jos būtų pajėgios vesti į priekį diskusiją apie lyčių lygybę, inicijuoti pokyčius, reikalingus specifiškai Lietuvos kontekste. Tačiau Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo neva atmetama dėl sampratos, kad lytis nėra tik biologinė. Sakyčiau – XX a. vidurys, dar tik atrandama DNR struktūra, dar neaišku, ar ten įrašyta informacija apie kelnes ir sijonus. Bet kartu visuomenę veikia ir rusiškasis „antigenderizmas“, ir amerikietiškas antifeminizmas su visokiais smurtą prieš moteris propaguojančiais andrew tate’ais. Be to, vis dar vaduojamės iš posovietinio noro gražinti moterį į jos tradicinę „garbingą“ vietą. Galiausiai esame jau užkrėsti ir užkrėstos neoliberalaus feminizmo, biuruose kabinančio plakatus, „įgalinančius moteris lyderes“. Sąrašą galėtume tęsti. Bet esmė ta, kad visuomenė iš visų pusių klaidinama, esą moterų nelygybė – nebeegzistuojanti problema, o feminizmas tegali būti madinga poza ar pagalba sau, siekiant asmeninės sėkmės ir taip neblogai gyvenančioms moterims. Tais atvejais, kai renkamasi priešintis feminizmui, visai neaišku, kam išties priešinamasi. Ar tikrai nesutinkama su lygybės idėjomis? Esame įklampinti į pelkę, įstrigę dumble ir nematome, kad feminizmas kurtų didesnį saugumą, galimybes saviraiškai ir tarpusavio rūpesčiui, mažintų pažeidžiamų grupių nelygybę ir t. t. Pozityviai paveiktų ir moteris, ir vyrus.

Apmaudu, be galo apmaudu, kad savyje nerandu tų kelių sakinių, kurie išsklaidytų miglą. Reikia kibtis į pavyzdžius, o jie tarsi viską susmulkina. Gyvi pavyzdžiai visada yra apie gyvus žmones ir jų istorijas, tačiau problema yra visiškai sisteminė. Feministiška būtų kalbėti apie tai, kad socialinės darbuotojos ir socialiniai darbuotojai uždirba per mažai, nepaisant to, kad „Netflixo“ feminizmas to nemoko. Taip pat kalbėti, kad tiek moterys, tiek vyrai išties neturi daug pasirinkimo, kaip derinti asmeninį ir darbinį gyvenimą ar apskritai – kaip gyventi. Feministiška kalbėti, kad Lietuvoje palaikomas Gazos Ruože vykstantis genocidas. O juk net nuolat analizuodami Ukrainos situaciją, nesame pajėgūs aptarti, kad daliai moterų didvyrių grįžimas iš fronto reiškia smurtautojo grįžimą. Su kuo apie tai kalbėtis? Tik siaurame mielame ratelyje, nes beveik kiekvienas straipsnio apie feminizmą pavadinimas referuoja vien į mitus apie skustas ar neskustas pažastis.

Užtat mane įkvėpė Rasos Navickaitės knyga „Marija Gimbutienė. Archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“ (išleido „Kitos knygos“). Parašyta tarptautinei auditorijai, išversta ir šiek tiek adaptuota lietuviškajai ši knyga man tapo savotiška priebėga. Atrodo, nesu skaičiusi lietuvių autorės knygos, kurioje nejaučiamas poreikis feminizmo egzistavimo pateisinti, jį paaiškinti supaprastintai, išdėstyti abėcėlę. Iš skaitytojos ar skaitytojo tikimąsi tam tikro pažangumo. O juk feminizmas išties svarbus apsvarstant M. Gimbutienės, kaip mokslininkės, kelią, vertinant jos darbų poveikį JAV, ypač dvasingajam feminizmui. Galų gale, o tai yra visiškai nauja, gaivu – bandant suprasti kontekstą, kuriame M. Gimbutienė tapo svarbia atsikuriančios Lietuvos figūra. Intriguoja, verčia svajoti, kad kas nors imsis toliau analizuoti, kaip Lietuvos feminizmas atsidūrė ten, kur atsidūrė. Gal kas nors paaiškintų, kas vyksta dabar, nes to nepajėgiu aprėpti pati.

Intelektualinė priebėga greit baigiasi, šlifavimas baigėsi, ateina rinkiminė banga, atsinešanti grupę kandidatų į prezidento postą, tarp kurių nė vieno feministo ar feministės. Jau kelias dienas praktiškai nenusivelku močiutės megztos ir ne vienerius metus nešiotos liemenės. Priekyje dryžuota horizontaliai, nugaroje – vertikaliai. Močiutė panaudojo penkių skirtingų spalvų siūlus, spalvos ryškios ir dera. Susegama žaliomis tvirto plastiko sagomis. Manau – čia mano šarvas.