Kitaip nei tapyba, juvelyrika dažniau sužadina taktilinį pojūtį. Žvelgdamas į turinius ir erdvinius, apčiuopiamus juvelyrinius dirbinius, žiūrovas siekia haptiškai susipažinti su optinėmis, prieš jo akis kintančiomis formomis. Juvelyrikoje pojūčių režimas inversiškai pasikeičia: optiškai suvoktas vaizdas tampa lyta atpažįstamu kūriniu.

Taikomosios dekoratyvinės dailės šakai priskiriama aukso ir kitų metalų, akmenų bei mineralų kalvystė įtraukia įvairias medžiagas. Šiuolaikinė juvelyrika kreipia dėmesį nuo išorinio, vitrininio fasadiškumo į vidinę būtį, kurią išreiškia moraliniai, dvasiniai, kultūriniai ieškojimai. Užgrūdinta ir nugludinta medžiaga bei įvairių technologijų kombinacijos tampa atviru kvietimu irtis į gilumą, ieškoti ne paviršinio grožio, bet paslėptos prasmės. Dirbiniuose pasirenkamos priemonės atlieka šį nuorodos, kvietimo, latentinės minties vaidmenį. Tad verta aptarti dviejų juvelyrinių medžiagų – aukso ir gintaro – konotacijas, savitai atsiskleidžiančias skirtingų menininkų kūryboje.

Pirmojoje juvelyrikos ekspozicijoje pagrindine išraiškos priemone pasirinktas auksas. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre pristatytoje Neringos Poškutės-Jukumienės instaliacijoje / objektų parodoje „Mes (pasi)tikime auksu“ („In gold we trust“) ironiškai brėžiamos įvairių visuomenės problemų trajektorijos. Pa­roda sugestijuoja, jog juvelyrikos pasaulis, kad ir koks dekoratyvus ir tviskantis atrodytų, leidžia paradoksaliai kalbėti apie įvairias problemas ir diskutuotinus klausimus. Neringa pasitelkia juvelyriką kaip mąstymo būdą (savi)refleksijai sužadinti ir opiems klausimams iškelti. Jos darbai skirti ne ramiai kontempliacijai, bet skatina aktyvų pokalbį. Todėl pasirinktas auksas, kaip tai, kas amžina, idealu, utopiška, leidžia analizuoti dabartinę nykstančių vertybių situaciją. O juk paradokso principas priverčia susimąstyti daug labiau nei tiesus kalbėjimas be užuolankų.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. „Mero žiedas“, 2019. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotrauka

 

Ironiškas ir paradoksalus autorės žvilgsnis kuria beprasmybės, absurdo atmosferą, kai auksas tampa kaĨto asmens išviešinimu ar sąžinės priekaištu. Auksiniu žiedu papuošto ir nukirsto nykščio instaliacija ant senojo Klaipėdos pašto plytelių atskleidžia nykstančio paveldo apsaugos ir neišsaugojimo prob­lemas. „Mero žiedas“ – tai sarkastiškas pasišaipymas iš valdžios neveiksnumo ir tvirtas kolektyvinės atminties nemarumo priminimas. Pašiepiamas valdžios atsakomybės nebuvimas, atsakingų pareigūnų aplaidumas miesto gyventojams. Apgriuvusio pašto likučiai – tarsi skolos raštas, už kurį turėtų sumokėti meras, bet, deja, kenčia tik jo garbė. Vis dėlto, jei nuolatos perkainojamų vertybių pasaulyje pasirenkami pinigai, tai, kas išlieka, turi pasitraukti arba byloti kaip nenumaldomas priekaištas. Čia taikomąją juvelyrikos funkciją įgavę architektūriniai griuvėsiai paradoksaliai įkomponuojami tauriųjų metalų estetika alsuojančioje ekspozicijoje – aptrupėję ir apleisti, jie tampa nepajudinamais ne tik nykimo, bet ir socia­linių, kultūrinių vertybių degradacijos liudytojais. Parodos pavadinimas lyg likimo (šiuo atveju – mero) pirštas ironiškai rodo, kuo (pasi)tikime arba kuo nebeturėtume (pasi)tikėti, ir kvestionuoja mūsų (pasi)tikėjimo ribas. Ši JAV devizo „Mes pasitikime Dievu“ („In God we trust“) parafrazė skaudžiai primena, kad vietoje to, kas šventa, šiuolaikinis žmogus garbina aukso veršį. O ir sąlygos daugiau nei palankios: verčių perkainojimai, kompromisai su savo sąžine, naujų garbinimo objektų atsiradimas ir panašiai. Tai, kas atrodo aukso vertės, iš tikrųjų dengia apgaulingą turinį. Šis paradoksaliai interpretuojamas taurusis metalas, kaip nekvestionuojamas turtas, atskleidžia verčių, moralinių riboženklių praradimą. Nesvarbu, ar vertė dvasinė, ar materiali – ji pasirodo esanti iliuzinė, kaip ir iliuziniai byrantys neišlikusių Klaipėdos architektūrinių pastatų likučiai.

Nors N. Poškutės-Jukumienės aukso juvelyrika atliepia opias visuomenės aktualijas panaudojant aukso elementus, vis dėlto kitų juvelyrų žvilgsniai kreipiami į dar, atrodytų, tauresnę medžiagą – gintarą. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje eksponuojama šiuolaikinės gintaro juvelyrikos paroda „Gintaro kambarys“ („Amber Room“), apimanti 22 juvelyrikos menininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, darbus. „Amber Room“, jungdama visas tris Baltijos valstybes, ne tik simboliškai pamini Baltijos kelio sukaktį, bet ir apeliuoja į istorinį kontekstą – XVII a. pab. Prūsijos karaliui Frydrichui I iš gintaro sukurtą kambarį, kuris XVIII a. pr. buvo padovanotas Rusijos carui Petrui I. Antrojo pasaulinio karo metais šis kambarys dingęs: buvo nacių sugriautas arba išvogtas, ir tik 2003 m. Rusijoje, Sankt Peterburge, buvo galutinai rekonstruota jo kopija, kurioje tik­rasis gintaras dėl brangumo ir apdorojimo meistrų stygiaus buvo pakeistas plastiko atmaina – acetatais. Pirminis autentiškas gintaro kambarys, kurio sienų raižiniai garsėjo prabanga ir menine verte, buvo laikomas juvelyrinės meistrystės etalonu. Tad parodos rengėjai tokį pavadinimą pasirinko ne veltui. Kaip ir auksas, gintaras asocijuojasi su tvarumu, išliekamąja verte, tačiau šioje parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia trapią, apsaugos reikalaujančią jo pusę. Gintaras čia nėra vien tik fosilinių sakų dulkės, pateikiamos kaip puošybinis elementas. Jis reprezentuoja ir namų erdvę, mylimo žmogaus akis, tai, kas amžina, ir vertybinius nuostatus, dviprasmybes, perversmus, atmintį.

Gintaro juvelyrikos formų išraiška ir turinio galimybės atskleidžiamos pasitelkus įvairias vizualines ir garsines priemones, tarp kurių – netikėta menininko Lino Kutavičiaus šviesos instaliacija „Gintaro projektorius“ („Amberscope“), meditatyviai nuteikianti, supažindinanti su šia prieš tūkstančius metų iš sakų susiformavusia medžiaga, nukelianti į Baltijos pakrantę. Šviesa, atsimušusi saulės akmenyje, įsisuka į klajojančių formų ritmą, atskleidžia kontempliatyvų gintaro poveikį. Optiniai viražai kviečia į ypatingą santykį per juvelyrinių akmens formų pajautimą, užčiuopimą. Parodoje juvelyrika pristatoma kaip ypatinga medija, apimanti ir atverianti gilesnius klodus. Ją norisi ne tik taktiliškai užčiuopti, bet ir suvokti jos prasmę, nesvarbu, ar besimainančią L. Kutavičiaus projekcijų skaidrėse, ar eksponuojamą kaip greito maisto, o kartu ir patogaus, beprasmio gyvenimo imitaciją Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės darbe „Išsinešti“, ar masyvių išreikštą Šarūnės Vaitkutės segių, tarsi gintaro luitų, formomis. Kaip jautrus mineralas, susiformavęs iš sakų, gintaras simbolizuoja šviesą, gyvybę, atsiradimą tarsi iš niekur. Todėl ši juvelyrika turi naujos pradžios, naujų siekių ir tikslų konotacijų. Būtent tai išryškėja J. Erminaitės-Šimkuvienės darbe „Krikštas“, kuriame sakramento sakralumą perteikia šaukštelis, tarsi iš gintarinio kūno gimęs kūdikis. Tik žiūrovui paliekama galimybė tą šaukštelį nerūpestingai susieti su N. Poškutės-Jukumienės kavos puodeliu kūrinyje „Gal susitinkam kavos“ arba kontempliatyviai patirti gintaro juvelyrikos teikiamą savotišką krikštą – minčių, idėjų, sielos išgryninimą.

Šiandien šiuolaikinės juvelyrikos taikomoji paskirtis ima nykti, užleisdama vietą vizualiam prasmės kūrimui, įvairioms probleminio turinio variacijoms. Ne tik įvairias medžiagas, bet ir vaizdo bei garso priemones juvelyrikos instaliacijose pasitelkiantys menininkai modeliuoja žiūrovo nuotaikas ir reakcijas, kreipdami jo jusles įvairių pojūčių trajektorijomis. Nors optinis ir liečiamasis dėmenys vis dar svarbūs, aktyviau susitelkiama, kokią žinią vienas ar kitas juvelyrikos dirbinys perteikia, juo labiau – kokią prasmę juvelyriniuose kūriniuose atskleidžia naudojamos medžiagos.