Antanas Gudaitis. „Akrobatas“, 1973, 116 × 100 cm, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Šaltinis: www.limis.lt.

 

Kiekvieną kartą vaikščiodama po Nacionalinės dailės galerijos sales, vienoje jų apsistoju ilgėliau – mano dėmesį patraukia vienas paveikslas. Tai Antano Gudaičio ,,Akrobatas“ (1973) – tapybinė kompozicija, peržengianti fizines paveikslo ribas, stipriai paveikianti mano emocijas ir siekianti giliai glūdinčias patirtis, kviečianti prisiminti trapią pusiausvyrą tarp ambicijų ir iššūkių, su kuriais susiduriame. 

Gyvenimas, kaip ir cirkas, gali būti maloniai performatyvus ir kartu priverčiantis širdį plakti dažniau; kupinas tiek linksmų akimirkų, tiek išbandymų ar sunkumų, kuriuos įveikiame arba kurie įveikia mus. Šiame kontekste visi turime vaidmenį, o sėkmė priklauso nuo to, kaip jį atliksime: susimausime, suklupsime ar pelnysime publikos ovacijas. Figūrinėje kompozicijoje atrodančio negrakštaus vyriškio atvaizdas atspindi universalius egzistencijos pažeidimus ir nuolatinę kovą ieškant pusiausvyros žmogų gūsiais smūgiuojančiose gyvenimo audrose. Kūrinys – pasirodymo mizanscena, neleidžianti žiūrovui atsipalaiduoti ir reflektuojanti mūsų pačių gyvenimo nepastovumą.

,,Akrobatas“ žaviai liudija žmogiškąją patirtį, kai stengiamės balansuoti tarp grakštumo ir nerangumo. Tai priminimas, kad gyvenimas yra lyg cirkas, kuriame mums visiems retsykiais atitenka akrobatų, linksminančių aplinkinius, vaidmuo. Dažnai patys nesąmoningai darome viską, kad tik sukeltume kitiems geras emocijas, išvystume šypseną pašnekovo veide. Svyruojame, suklumpame, tačiau, kaip ir paveiksle pavaizduotas akrobatas, žūtbūt bandome išlaikyti balansą ir neapsikvailinti, neapsijuokti kitų akivaizdoje. Kaip ir paveikslo vikruolis,  besistengiantis padaryti gerą įspūdį mergaitei balta suknele.

A. Gudaitis – ne vienintelis tapytojas, domėjęsis cirko tematika. Ji buvo gana populiari modernistinės tapybos atstovų kūryboje – Pablo Picasso, George’o Seurat, Henry de Toulouse’o-Lautreco ir kitų. Cirko artistų, šokėjų triukai, regis, suteikė dailininkams daug peno kūrybai, juos traukė galimybė išryškinti judesio išraiškingumą ir nekasdienius jausmus, stebint atlikėjus ir analizuojant savo vidines būsenas. Be to, cirko pasirodymai dažnai kupini spalvų, šviesos ir šešėlių kontrastų, neįprastų scenos kompozicijų ir išskirtinių akimirkų. Visa tai puikiai tiko modernistams, trokštantiems suteikti kūriniams paveikumo ir pritraukti publikos dėmesį. Be to, menininkai pasitelkdavo cirką kaip metaforą, norėdami iškelti kūriniuose jiems svarbius socialinius ar psichologinius klausimus.

A. Gudaičio ekspresionistinės išraiškos priemonės ir potėpių subtilumas vaizdžiai perteikia cirko artisto dinamišką grakštumą ir įtampą. Drobė dvelkia gyvybe, o aš, kaip stebėtoja, tampu jo ribotumo liudininke, matydama, kaip žmogelis balansuoja ant pusiausvyros ribos. Paveikslas yra gausus spalvinės energijos, judesio jėgos, o laužyto kūno linijos sukuria delikačiai išbalansuotą kompoziciją. Netenka abejoti, kad koloristinės tapybos virtuozą A. Gudaitį žavėjo ir žmogaus kūno lankstumas bei jo galimybės – ribotos ar beribės – įmantriai transformuoti savo anatomines linijas.

Galiausiai turiu prisipažinti, kad šio kūrinio reprodukcija jau daugelį metų puošia mano mobiliojo telefono ekraną. Jis kasdien man primena apie tragikomiškas gyvenimo situacijas, kuriose, panašiai kaip ir A. Gudaičio akrobatas, nuolat stengiamės išlaikyti pusiausvyrą. Tai tarsi menkas priminimas, kad gyvenime turime rasti balansą, nors ir stipriai būtume blaškomi.

 

 

 

Emilija Lipska studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę VDA. Interesų laukas – vizualieji menai. Autorės siekis – ne įmantrūs, o suprantami tekstai tiems, kas nepriklauso profesionaliam meno laukui.