Austėja Jakas – iliustratorė, poetė ir keliautoja. Ji pasakoja: „Gimiau Vilniuje, bet daugiausia augau Dzūkijoje rinkdama visokius grybus, žemuoges ir mėlynes. Esu baigusi grafinio dizaino studijas Vilniuje, mėgstu kurti iliustracijas ir tapyti. Tai, ką rašau, dažniausiai gimsta iš prisiminimų, nuojautų, kartais sapnų. Eilėse retai randu vietos fikcijai – kai kuriuose gyvenimuose visko nutinka pakankamai daug ir intensyviai, nieko nebereikia išgalvoti. Dabar kuriu ir gyvenu Austrijoje, o artėjančio 30-ojo gimtadienio proga nusipirkau bėgimo batus ir veido kremą nuo senėjimo. Neseniai sapnavau, kad parašiau romaną ir reikėjo jį pristatyti, bet prieš pat pristatymą pamečiau batus – visur jų ieškojau, bet jie taip ir neatsirado. Tikiuosi, man taip vieną dieną iš tikrųjų nenutiks.“

 

 

Rohieto Gawanday'aus nuotrauka

 

/ / /

 

dabar man suėjo 29 metai

šitam gyvenime sutikau daug keistų žmonių

 

man vis dar atrodo, kad visi esame ateiviai nors ir

visi atėjome iš ten pat

tik vieni ateiviai liūdi, kiti dėkoja už šitą gyvenimą

aš, pavyzdžiui, galvoju

kad mane į vilniaus senamiestį atgabeno angelas

prisimenu, kaip iš viršaus mačiau miestą

jis atrodė taip, kaip dabar atrodo kadrai iš drono

piešiu žuvis, spalvotus paukščius

mėlynus ir žalius monstrus dideliais batais

neturiu jokios nuovokos, kada viskas pasibaigs

įsimyliu vyrus, kurie kaip ir mėgaujasi gyvenimu

tuo pačiu yra vienišiausi vyrai žemėje

kai žiūriu į juos, jaučiuosi lyg matyčiau save

tie visi vyrai yra kaip mano atvaizdas

jie yra mano veidrodžiai, atspindi mano pačios vienišumą

jie miega lovose, kurios beveik niekada nebūna klojamos

jie serga ir pasirenka neiti pas gydytojus

jie plauna indus ir gamina valgyti

pridegina puodus

aš irgi prideginu puodus

ir irgi nekloju lovos, jei man liūdna

kai miegu, mano galva visada po pledu

ir aš labai tyliai kvėpuoju

(kai dar gyvenau pas mamą, ji bijodavo

kad aš išvis nekvėpuoju)

mano draugė sako, kad miegu kaip mumija

vieną naktį mane sapne puolė vaiduokliai

pabudau nuo to, kad šnypščiu ir juos keikiu

dabar man suėjo 29 metai

dar vėliau sueis 30

mačiau daug mirusių, spalvotų paukščių

taip ir eina gyvenimas

trapus, vienišas daiktas

aš dabar čia sėdžiu, bet vėliau nebeliks nieko

mano žuvys ir mano paukščiai

ir mano monstrai dideliais batais

visi mes nueisime miegoti į savo nepaklotas lovas

kai aš miegu, miegu sudėjus abi rankas sau tarp kojų

 

atrodo, kad meldžiuosi savo lyčiai

pusė šito gyvenimo yra skirta miegui

kam skirta kita pusė, nelabai žinau

bet ir vabalas

ir akmuo

jie irgi nelabai žino

 

 

/ / /

 

žinau tiek, kad praėjusiame gyvenime buvau valytoja

kažkaip jaučiu tai

buvau valytoja, gal kambarinė bet tai kažkas panašaus

nerimastinga moteris, tikėtina, gal ir vyras

apsireiškęs stiprus ocd

 

rasdavau daug keistų daiktų

meilės laiškų, prašančių grįžti

pigių kvepalų be dangtelio su pasibaigusiu galiojimo laiku

panaudotų ir nepanaudotų prezervatyvų

(vienas buvo kramtomos gumos skonio)

kambariuose po žmonių apsilankymo atsiskleisdavo visa

apie ką liudija pati žmonija

to niekur neaprašo jokie dienraščiai

nesulauktų skaitytojų

 

nenustoja persekioti mintis –

kiekvienas žmogus turi slaptą norą neskausmingai, maloniai išnykti

 

nešvarios panagės

maistas, įstrigęs tarp šakutės dantų

šlapios sustingusios dėmės

dirbau kruopščiai, užtat visada prarasdavau darbą

vieną šakutę šveisdavau 5 minutes

tik tada ji imdavo atgauti pradinį spindesį pamesdama savo badymo nuovargį

paklodę lankstydavau dar ilgiau, kad jos kraštai sutaptų, susitiktų

(niekas neturi būti vienišas

nors kiekvienas turi teisę į vienišumą)

 

kai mane atleisdavo

darbdaviams būdavo sunku nurodyti atleidimo priežastį

jiems tekdavo improvizuoti

kartais klausdavo manęs, ką parašyti

tas klausimas man sukeldavo nerimą

imdavau drebėti ir reikėdavo porai minučių prisėsti

 

giliai širdyje žinojau

nors labiau jaučiau nei žinojau

esu geras žmogus

kad pasaulis yra per greitas, jog galėčiau prie jo prisitaikyti

kad uždėti laikmatį plaunant šakutę yra žmogaus teisių pažeidimas

 

tiesiog liūdnas reiškinys

būdavau liūdnas, nes nesutilpdavau į laiką

(koks tu vargšas, sakė žmonės, kai bandydavau savo jausmą sutalpint į žodinę substanciją)

aš nebuvau vargšas

 

vakarais grįžęs namo

išrinkinėdavau laikrodžius bandydamas kažką suprasti

taip leidau vakarus

mano lentynos buvo nukrautos laikrodžių

jų detalių, sraigtelių, rodyklių, švytuoklių

bandydavau perprasti save

perprasdamas laiką

miegodavau tarp laikrodžių

kol jie visi ėmė eiti išvien su širdim

 

(niekas neturi būti vienišas

nors kiekvienas turi teisę į vienišumą)

 

mano praėjusi būtis

persunkta ilgesiu

 

 

/ / /

 

druskininkai. sanatorija. švietė saulė. jeigu gerai prisimenu, dar kai kur buvo sniego ir purvo (nors

pavasaris jau pamažu, iš lėto stūmė žiemą lauk)

 

aplink buvo truputį gyvybės. tokios, kuri pasirodo po žiemos

televizorius palatoje rodė vaizdus iš keralos –

(kodėl viskas visada sulimpa į vieną ir vienu ypu turiu patirti tiek daug prisiminimų?)

 

pro langą matėsi pušynas. televizoriuj plaukė keralos kanalai, džiungliškas peizažas

visur visada yra kitas pasaulis, galvojau. niekas nesustingsta. keralą ir toliau plauna liūtys

didelė drėgmė ir išdžiaustyti, bet niekada neišdžiūstantys rūbai

jie prikaupia kažkokio pelėsio kvapo: jūra, druskos, drėgnas ir karštas vėjas. visur tupia varnos

vieną dieną palikusi duris atviras radau jų pilną kambarį. jos kapojo papajas ir mangus. viską

reikėjo išmesti: jos laimėjo

pradžioje dar buvau naivi ir jas maitindavau. ne. jos viską pasiima pačios ir joms nereikia mano

įsikišimo. be to, kai jos lesa, manęs net nemato

(visiems noriu būti bent kiek svarbi. net jei tai tik godi varna)

 

pro langą matėsi pušynas. senas televizorius vos pakėlė indišką spalvų paletę: jis turbūt yra

pratęs rodyti tik lietuvišką pievų žalią. dar dangaus pilką, kai ateina niekada nesibaigianti žiema

žiema čia niekada iš tikrųjų nesibaigia: tą žalumą iš nuovargio pilkõs pagimdo mano smegenys

 

pridruskintas vanduo. vandens procedūros

antys nemune. čiurlionio reprodukcijos. baltas varškės sūris

mama

jos padovanotas raktų pakabukas:

mėlyna, viską sauganti akis

mėlyna cerkvė: viduj dega žvakės

 

(man visada baugu, kiek turiu nešioti savyje meilės: nedaloma ji gula ant stuburo, ima kauptis

druskos)

 

prisimenu: mėlyna cerkvė, baltos durys. didelis juodas kryžius

aplinkui parkas: daug medžių

aukštyn kojomis apverstas geltonas namas (kaip žmonės sugalvoja tokius dalykus? apversti

namą?)

 

grįždama namo pravažiavau senosios varėnos 

bažnyčią. ten kartą buvau laidotuvėse

bet daugiau nieko neprisimenu

 

tik kad buvo kovas

 

 

/ / /

 

mano plastmasinis mėlynas garlaivis parištas plona virve

vidury balos kaip veidrodis, kuri susiformuoja po lietaus

prisimenu tą vaizdą

 

vidury balos

mano mėlynas garlaivis, kurio nedrįsau pasiimti

nenorėjau bristi per žoles

jis buvo vidury

ką tik čia dar buvo sausuma

ir visi vabzdžiai rado savo autentiškus, kuklius gyvenimus

 

kvadratinis kriaušės medis, pranašaujantis lietų

nusvirusios šakos

šnara ir kelia galbūt baimę, nors nesu tikra

 

kodėl taip liūdna ir šalta

kai galvoju apie savo mėlyną garlaivį

teoriškai tik plastmasės gabalas

 

vidury balos, kaime

pilna prikritę obuolių

pašalę alyviniai

pašalę ir mano pirštai ir nukramtyta oda prie bevardžio piršto (mano darbas)

nori sunktis kraujas

mama uždės gysločio lapą

toli eiti nereikia, auga prie garažo

anksčiau ten buvo kiaulės ir vištos, dar vėliau viskas degė

 

bus skausmas ir karas ir meilė ir praradimas

mano mėlynas garlaivis baloj

negaliu jam pakelti nuotaikos

negaliu išspręsti jo problemų ir liūdesio

 

mėlynas garlaivis baloj yra mano Tėvas