Eva Labutytė (1938–2003), dailininkė, išėjusi. Užkopė gyvybės medžiu į dausas. Viena paskutiniųjų baltų užtarėjų, užantyje laikiusi raktus nuo senojo baltų, taip pat ir lietuvių, tikėjimo.

 

Prūsų dievai IIII. Perkūnas, 1998. II variantas. Mišri technika, 50×35.

 

Įsivaizduoju, kaip pamažu dūla daugybė neužrašytų istorijų. Po piliakalniais glūdi paskutiniai, dar neprakalbinti, baltų kultūros liudytojai. Iš ten ir mūsų protėviai kalba, tik jau nebeturime išsiugdę savybės girdėti. 

Užkalbėti tie Evos Labutytės paveikslai, tikrai užkalbėti. 

Vos paimu į rankas dailininkės atminimui išleistą solidžią mėlynu viršeliu su autorės nuotrauka knygą („Eva Labutytė. Dailininkė ir mažoji Lietuva“. – V.: „Artseria“, 2021), staiga dingsta elektra. Susirandu žvakę. Ilgai ieškau degtukų. Viena dėželė glūdi stalčiaus tamsoje. Uždegu. Aplink skliautuoti požemiai. Protėvių garbinta šviesa. „Auksute, sidabrute. Nei aš tau nieka padariau. Nei tu man nieka padarei. Aik sava naman atsigult“, – nuskamba iš tamsos. Gal pati ugnies deivė Gabija prabilo? 

Tylu. Atrodo, kad apkurtau. Tarytum visai čia pat, po ranka, knygos puslapiuose, glūdi archeologiniai baltų radiniai. Senų žemėlapių skiautės. Dvi saulės. O gal ratai? Perkūno ratai? 

Tyloje  – vos girdimas šnabždesys. Lyg kas pagalbos šauktųsi. Ar iš toli žinią norėtų perduoti? 

Pro langą įsiveržia vėjo gūsis, užgesindamas menką žvakelės šviesą. Tolumoje sugriaudėja. O knygoje vaizduojami svarbiausi pagonių dievai. Perkūnas. Visa ko valdovas. Patrimpas. Atpažįstamas iš žalčio. Patulas. Tamsos ir nelaimės dievas. Aš kažkodėl nenoriu turėti reikalų anei su vienu. Geriau atsiduosiu Laimos likimui. O tie tegul su karais ir epidemijomis kovoja. 

Ties krikštų atvaizdų puslapiais, atsiranda elektra. Pabundu lyg iš senovinio sapno. Įsižiūriu ir užsižiūriu į jaukų grafikos darbą. Mistika pradingsta. Laimos šluotelė, paukščiai. Paukščių pėdutės. Žaltys. Viskas jau žinoma ir girdėta... Galvoju apie pievas ir dobilus. Paskui mintyse iškyla vaizdas – pievose vienas už kito daugybė krikštų dobilo motyvais... Ir kielytės dvi lakioja. 

Deivė Laima ateina nulemti gyvenimo paukščio pavidalu. Paveiksle matomi tarytum spygliukai – tai mūsų kasdienybė, mūsų rūpesčiai. Paukštis atsitupia ant paminklo, tų mūsų kasdienybės vargų ir rūpesčių. 

Esu ne viena. Pasklaidžius Evos Labutytės kūrybos albumą – jausmas, kad aplink mane veikia daugybė jėgų. 

Keistai ima atrodyti ir televizorius, ir mobilusis telefonas. Tiek daug triukšmo ir mirgėjimo. Kai tesinori žvakės šviesos ir maldos – užkalbėjimo. Labutytės (už)kalbėjimo. 

 

Jovita Poviliūnaitė žvelgia į gyvenimą su rašikliu rankoje arba pro fotoaparato vaizdo ieškiklį.