× Narius Kairys

 

Šiuolaikinio meno lauke puikiai žinomas skulptorius, performansų autorius ir videomenininkas Dainius Liškevičius ilgametražio filmo „Modernus butas“, kurio premjera įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“, įžangoje sako: „Labai sunku būtų viską papasakoti, kai yra tokia laiko distancija ir pradedi jau viską užmiršti. Bet... aš pabandysiu.“ Šis per kelias savaites išsitęsęs pokalbis taip pat yra savotiškas bandymas suprasti, ką reiškia kurti „tarp“.

 

Dainius Liškevičius su Jonu Meku. Artūro Valiaugos nuotrauka

 

 

Clementas Greenbergas chrestomatiniame tekste „Modernistinė tapyba“ kaip vieną esminių modernizmo bruožų išskyrė savikritinę refleksiją. „Moderniame bute“, mano manymu, nestinga nei kritikos, nei ironijos. Tačiau tas pats menotyrininkas modernizmą apibrėžė kaip ontologinio grynumo siekiančią meno kryptį. Paprastai tariant, dailė yra dailė, skulptūra yra skulptūra, kinas yra kinas. „Modernus butas“ yra tikriausiai viskas, išskyrus kažką vieną, nes filme susipina įvairios meno sritys: nuo performanso iki video, nuo skulptūros iki muzikos. Kas jums yra modernybė ir kodėl šis specifinis, tik kinematografiniame erdvėlaikyje galintis egzistuoti butas yra modernus, o ne, pavyzdžiui, postmodernus ar metamodernus? 

Tiesą sakant, būtų galima atsakyti ir labai paprastai, bet... Semantiškai modernus, be abejo, yra nebūtinai modernistinis, mano referencija buvo labiau į šiuolaikybę. Filmo pavadinimas, tai ready-made’as – kartais naudojuosi tokia strategija duodamas ir savo kūriniams pavadinimus, taip atsitiko ir šį kartą. Filmui panaudojau pavadinimą knygos, kurioje pristatoma funkcionalistinė daugiabučių architektūra skirtingose Europos šalyse, Amerikoje ir Pietų Afrikoje, Maroke (keista, į tą grupę patenka ir socialistinė nebeegzistuojanti Čeko­slovakija). Taigi pristatau knygos pavadinimą, autorių ir pirmąjį įvado sakinį: „Norint įvertinti ir aiškiai suprasti šiuolaikinio buto, kaip gyvenamosios erdvės, vertę ir svarbą socialinėje sistemoje, tereikia suprasti, kaip šiame dešimtmetyje gyvena vidutinė šeima“ (F. R. S. Yorke, Frederick Gibberd. „The Modern Flat“. – London: The Architectural Press, 1950). Deja, tik­rai neprisimenu, kurioje šalyje ir kada pirkau šią knygą ir netgi kokiu tikslu... Bet tikriausiai „viskas užprogramuota“: pirkau tam, kad panaudočiau filmo pavadinimui. Namas, kuriame gyvenu, statytas XX a. pradžioje, ir tas jame buvęs turinys (vykęs gyvenimas) mums dabar yra sunkiai įsivaizduojamas, kaip ir tai, apie ką pasakoju savo filme. Tad pasirinkimą filmą įrėminti tokiu pavadinimu lėmė pagrindinis filmo herojus – ši gyvenamoji erdvė, kurioje ir vyksta būtent šis modernus, postmodernus, metamodernus gyvenimas...

 

Žiūrint filmus įprasta tikėtis vienokios ar kitokios pagrindinio veikėjo transformacijos. „Moderniame bute“ būtent tai ir matome: gyvenamoji erdvė, kurioje viskas ir vyksta, yra nuolatos permontuojama, išmontuojama, sumontuojama. Viskas vyksta tam tikru laiku, t. y. nuo 2007-ųjų iki dabar. Visus šiuos virsmus, kuriuos iš principo inicijuojate jūs ir jūsų šeima, stropiai fiksuojate fotoaparatu ir ar kino kamera. Tarytum iš anksto žinotumėte, kad kada nors ateityje nuspręsite tapti šios vietos gidu-pasakotoju ir jums prireiks sukauptų audiovizualinių liudijimų. Kada ir kaip supratote, kad jūsų pagrindinis veikėjas prašosi filmo?   

Savo kūryboje nemėgstu neužbaigtų reikalų. Apie „Buto“ projektą mąsčiau jau senokai, bet nebuvo laiko juo užsiimti, nes dariau „Muziejų“ (parodą ir knygą), „Labirintą“ („Labyrinthus“, instaliaciją ir knygą, kitus projektus) ir vis planavau, kad vieną dieną pagaliau prieisiu prie šių senų reikalų. Taip ir atsitiko: pradėjau galvoti apie didelę naują parodą ir joje visus tuos namų projektus drauge (home video, naktinius fotografavimus, „Obelisko“ fotografijas ir videodokumentacijas) – taip viską užbaigti (norėjau atsiskaityti sau už tą kūrybos laikotarpį namuose). Mintis kilo peržiūrint savo archyvus, pamaniau, kad galbūt kita paralelinė parodos erdvė gali būti filmo formatas, kuriame sutalpinsiu viską ir net daugiau... Taip viskas ir prasidėjo, netgi gyvenamosios erdvės struktūriniai pakeitimai, tarsi nesąmoningas pasiruošimas šiam sudėtingam filmavimo, montavimo ir permontavimo projektui. Viską tarsi pradėjau matyti pro kameros objektyvą: 2017 m. išgriovėme vaikų kambarį, o jau 2019 m. buvo pirmieji filmavimo bandymai, kurie vėliau atsirado filme. Pradėjęs kurti filmą, supratau, kad parodos jau nebedarysiu...  

 

Priminėte graikų režisierių Theo Angelopoulą, teigusį, esą visi jo filmai yra vieno didelio kūrinio epizodai, todėl nė vienas iš jų niekuomet neužsibaigia užrašu: „Pabaiga.“ Štai ir jo filmo „Amžinybė ir diena“ veikėjas Alexanderis sako: „Vienintelis dalykas, Ana, kurio gailiuosi, kad nieko niekuomet iki galo neužbaigiau.“ Tiesą sakant, žiūrėdamas „Modernų butą“ svarsčiau, kokia bus filmo pabaiga. Jau klausiau, kada ir kaip kilo sumanymas kurti filmą, tad dabar paklausiu: kada supratote, jog viskas, „Modernus butas“ baigtas? O gal visgi ir čia pabaigos nėra, yra tik dar vienos istorijos pradžia?

Neišeis man turbūt įvardinti tiksliai, bet pabaiga visada implikuoja kažko pradžią (kaip mituose?). Pradėjau filmą nuo paskutinės dalies. O finalinę sceną turėjau mintyse iš pat pradžių, filmuojama ji buvo per pandemiją, skriejant virš apmirusio miesto. Nesu aš filmų kūrėjas, bet mano kūriniai dažnai siejasi vienas su kitu, nors ir sukurti skirtingomis medijomis. Filmo pradžioje, prieš pirmąjį peizažą, prabėga keletas juodų ir baltų rentgeno kadrų su žmogaus kraujagyslėmis. Šią juostą radau naktį Atėnuose. Aptikęs išlindusį jos galą iš konteinerio, ilgai traukiau eidamas gatve tamsoje, kol supratau, kad čia ne fotojuostelė, o kino juosta, nes ji vis nesibaigia... Čia tikriausiai ir buvo filmo pradžia... Kai bandau retrospektyviai pažvelgti į savo kūrybą, suprantu, kad tai vienas pasakojimas iš daug skirtingų ir besisiejančių dalių, vedančių į pabaigą. „Amžinybę?“ „O ar bus galima grįžti iš ten?..“ (Flann O’Brien, „Trečiasis policininkas“) Na, dažniausiai baigtas kūrinys nėra pabaiga, procesai nenutrūksta galvoje apmąstant, kas įvyko (bent jau kurį laiką) ir tai tikriausiai veda prie tęstinių dalykų, seki paskui raudoną siūlą ar juostelę... Taip ir vėl įžengiu į savo gyvenamą erdvę, apie kurią pasakoju filme, čia viskas ir vėl prasideda iš naujo – taip kiekvieną rytą pabudus, pasakojimas tęsiasi mano sąmonėje. Tikriausiai žmogui ir neįmanoma visko užbaigti... 

 

Tikriausiai. Bet gal ir gerai, kad neužbaigiame visko, o tik kažką. Tai lyg ritualas – kaip ir tas pats, bet kiekvienąkart šiek tiek kitoks. Tarkime, „Moderniame bute“ eglutės nupuošimas yra vienas iš pagrindinių metai po metų pasikartojančių ritualų, bet galiausiai ir jis pasiekia savo kulminaciją – ateina laikas, kai skarotą eglutę pakeičia „žalias kristus“ (sic!). Taigi riba tarp ritualo ir performanso, kaip ir tarp sacrum ir profanum išnyksta. Lieka sunkiai apibrėžiamas „tarp“. Bet galbūt aš tiesiog matau nebūtus dalykus jūsų filme? 

Filmo erdvėje ir vyksta tas jūsų minimas „tarp“. Čia rutuliojasi įvairūs veiksmai: kasdieniai, šventiniai, šeimyniniai, absurdiški, meniniai, kūrybiniai, atsiskyrėliški, revoliuciniai. Čia vykstantis veiksmas glaudžiai jungia kasdienius ir kūrybinius įvykius: gyvenamoji erdvė tampa scena, o rutininiai veiksmai – performansais, arba, atvirkščiai, meniniai projektai virsta šeimos pramoga ar radikalia buities transformacija. Čia šeima tampa socialiniu vienetu, kolektyvu, noriai įsijungiančiu į inicijuojamus kūrybinius procesus ir kuriamas situacijas, kurios jungiasi su nuolatine kasdienybės švente... Ritua­linis eglutės nupuošimo veiksmas tęsėsi septynerius metus ir pagal pasakojimo trukmę sutapo su filmu „Septyneri metai Tibete“, tik visą tą laiką praleidau ketvirtame aukšte savo bute... Taip, profanum čia virsta keistu religiniu motyvu, kažkokiu peršviečiamu sacrum pavidalu, tarsi vyktų pasija būtent čia tarpstančiam laikui... Ar čia ne per daug viskas skamba patetiškai?

 

Kodėl patetiškai? Priešingai. Žiūrint filmą būtent toks įspūdis ir susidaro. Galbūt tik kine ir galima perteikti šį tarpstančio (ar tirpstančio?) laiko svorį. Beje, viena su laiku susijusi detalė filme itin įsiminė ir, tiesą sakant, netgi norėjau nuo jos pradėti pokalbį. 2007 m., taigi pirmajame eglutės nupuošimo vaizdinyje, nupjovus eglės viršūnę pasirodo sieninis laikrodis, kabantis tarp dviejų langų. Laik­rodis rodo 4:10. Tačiau netrukus supranti, kad rodyklės nejuda iš vietos – kaip buvo 4:10, taip ir liko. Nepaisant to, laikas eina – ir šiapus, ir anapus ekrano. Vienas filmų kūrėjas yra sakęs, kad kino režisierius – laiko skulptorius. Kad esate skulptorius, ir taip aišku – štai ir Obeliską iš visko, kas buvo po ranka, pastatėte, o kaip dėl laiko? Koks jūsų santykis su laiku? Ir ar iš tiesų įmanomos laiko skulptūros?    

Labai nemėgstu rudeninio valandos atsukimo atgal. Bet ir pats esu bandęs laiką atsukti kur kas daugiau viename savo performanse – 30 kartų šliaužiau kilimu ratu prieš laikrodžio rodyklę – bandžiau atsukti savo išgyventus 30 metų.

Klausimas apie laiką tikrai aktualus ir filme, bet namuose laikas gali ir sustoti, o už lango jis nenumaldomai primena apie savo tėkmę vis kintančiais vaizdiniais. Vėl peržiūrėjau filmą ir pamačiau tavo paminėtą laiko fiksaciją, kurią tikrai jau buvau pamiršęs, o gal ir visai nepastebėjęs. Tas laikrodis gal ir nejudėjo, bet tuo metu rodė laiką, kuris buvo tikras, juk ir stovintis laikrodis per parą du kartus parodo tikslų laiką. Labai keista, bet vėliau šis laikrodis tapo meno objektu parodoje „Katarsis“. Rodykles pašalinau, o jų vietoje užklijavau kramtomąją gumą, norėjau laiką sunaikinti arba užkimšti skylutę, pro kurią jis įteka į mūsų gyvenimą. Laikrodis dabar kabo mano dirbtuvėje. Kitame savo performanse laiką sustabdžiau tik 15 minučių – balta paukščio plunksna sulaikiau besisukančią rodyk­lę, įkišdamas ją pro laikrodžio stikle išgręžtą skylutę. Beje, tai buvo tas pats sieninis laikrodis, kuris iki dabar kabo namie. Vienoje filmo scenoje jame laikas buvo persuktas tik trumpam, bet filme liko amžinai. (Beje, po to pasukimo atgal laikrodis sugedo.) Filme yra ir dar vienas laikrodis su pasaulio žemėlapiu ant ciferblato, tad tenai laikas – visų mūsų tikrąja šio žodžio prasme. „Laikas amžinai šakojasi į nesuskaičiuojamas ateitis, ir vienoje iš jų aš esu (...)“ (Jorge Luis Borges, „Fikcijos“).

 

Kokia ateitis laukia „Modernaus buto“? Klausiu, nes tai filmas, kurio neišeina apibrėžti įprastomis kino kategorijomis. Kokio žiūrovo tikitės? 

Meno kūrinį visada nelengva apibrėžti įprastomis kategorijomis. Kurdamas „Modernų butą“ negalvojau apie kino ir šiuolaikinio meno lauko atstovus, kaip jie jį priims ir supras. Filmą visų pirma kūriau tarsi atsitiktiniam žiūrovui ar žiūrovei, galbūt panašiems į save. Tiesą pasakius, visos kino meno konvencijos man nelabai ir rūpėjo, nors kažkiek jų laikiausi. Nuolat kintančioje visatoje vyksta įvairūs procesai, tad, manau, filmas pats susikurs vienokią ar kitokią ateitį...

 

Neabejoju, kad susikurs – jau kuria. Kaip sykį yra sakęs Jonas Mekas, ateitis visada pasirūpins savimi, o kino paskirtis – fiksuoti tai, kas vyksta dabar. Čia miniu Joną Meką ne tik dėl įžvalgos, bet ir dėl to, kad žiūrint jūsų filmą beveik neišvengiamai imi mąstyti ir apie jo kūrybą, ypač dienoraštinius filmus. Tik noriu paklausti ne apie jūsų santykį su J. Meko filmais, – nors būtų įdomu sužinoti ir tai, – bet kokie menininkai ir kūrėjos stovi jums už nugaros?  

Taip, J. Mekas yra svarbi figūra, be kurio čia nebūtų galima apsieiti, kaip ir be viso avangardinių filmų bagažo. Dažnai pats laikas keičia vertybes, pavyzdžiui, Artūras Barysas-Baras, kurį dabar jau žiūriu visai kitaip nei anksčiau, tik dabar suprantu jo reikšmę, ypač jaunesnei kartai, kuri ieško, kas Lietuvoje sovietmečiu kūrė neformalų kiną. Neturiu kelių kūrėjų favoritų ir nežinau, kaip hierarchiškai būtų galima juos susidėlioti. Yra menininkų kūrinių, kurių tiesiog negali pamiršti, tarkim, Giorgio de Chirico tapybos darbo „Tekanti saulė ant plazos“, eksponuojamo Paryžiaus modernaus meno muziejuje. Arba namų temai tinkantis Tehchingo Hsieho performansas, trukęs visus metus neužeinant niekur į vidų. Arba man įdomu, ką naujo padarė menininkai Danhas Vo ar Romanas Ondakas. Gal dėl to, kad esu tarpdisciplininis menininkas, tam tikri kūrėjai daro įtaką tam tikru metu, priklausomai nuo to, ką pats darau, pvz., tuomet atradau čekų menininką, kurio filmas įkvėpė, bet kurio pavardės dabar nebeatsimenu, reiktų gūglinti. Bet prisimenu kroatų menininką Mladeną Stilinovićių ir jo, gulinčio lovoje, fotografiją „Dirbantis menininkas“. Kalbant apie įtakas, tikriausiai reiktų pradėti nuo 9 dešimtmečio Kaune, kai per nelegalius naktinius seansus butuose sužiūrėdavau po 6–7 filmus nuo italų neorealizmo iki Z kategorijos mažabiudžečių filmų – jų neprisimenu, bet vis tiek jie darė didžiulę įtaką. Nežinau, gal reiktų suminėti abėcėlės tvarka? Luiso Buñuelio filmai, ypač „Kuklus buržuazijos žavesys“, jį kartkartėmis vis pasižiūriu. Gal filmas tapo laiko mašina į jaunystę? Jis man transliuoja nepasiekiamą Europos aukso amžių, kurio mes, deja, nepatyrėm... Savo filme paminiu rašytoją Peterį Handkę, Francio Fordo Coppolos filmą „Pokalbiai“ – jie įsispaudę į atmintį labai giliai, lieka tarsi atminties įdagas kūne. Taip pat Otaro Joselianio „Mėnulio favoritai“, Stanley’o Kubricko „2001 metų kosminė odisėja“. Tolimi 2001-ieji pralėkė greitai, kaip ir 2000-ieji, kurių artėjimą kas sekundę rodė laik­rodis ant Pompidou centro. Iš sovietinio laikotarpio negaliu nepaminėti Andrejaus Tarkovskio fenomeno ir Artūro Pelešiano, taip pat Piero Paolo Pasolini’o, Alejandro Jodorowsky’o ar Larso von Triero ir jo filmo „Penkios kliūtys“. Gal baigsiu Wernerio Herzogo kūryba, paminėdamas jo susimuliuotą dokumentiką „Žmoguje grizlyje“ ir visai neseniai paskutinį jo matytą filmą „Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams“ apie porelę, paskyrusią visą gyvenimą savo aistrai tyrinėti ugnikalnius, jiedu pranyko piroklastiniame debesyje Japonijoje. Liko tik didelis archyvas...

 

 W. Herzogas sutiko kurti filmą apie Kraftus su viena sąlyga: kad tai nebus standartinė biografinė dokumentika. Štai todėl filmo pavadinime ir atsiranda žodis requiem. Režisieriui rūpi ne papasakoti dviejų mokslininkų istoriją, o sugrąžinti į esamąjį laiką tai, kas, regis, negrįžtamai praėjo. Archyvinė medžiaga kaip tik ir leidžia atlikti šį veiksmą. Tam tikra pras­me „Modernus butas“, kurio pagrindas yra jūsų per daug metų filmuota medžiaga, irgi yra requiem. Tik kam?

Mano filmas irgi nėra biografinė dokumentika ar kūrybos retrospektyva, greičiau filmas apie kasdienybę ir apie tai, kaip joje išgyventi... Galima sakyti, tai kūrybinės erdvės manifestacija, kurios herojus yra pats butas – gyvenamoji erdvė, o joje veiksmas – tarsi kraujas žmogaus kūne. Imantis šio sumanymo, man nereikėjo su niekuo tartis. Tiesa, su šeima teko kalbėtis gana rimtai, sakiau, bus nelengva ir klausiau, ar visi sutinka. Bet, kad tęsis taip ilgai, aš ir pats nesitikėjau. Pamenu, jaunesnis sūnus vasaros pabaigoje po kelių filmavimo pamainų pasakė: man toks jausmas, kad tik dabar prasideda atostogos... Gal ir man dabar prasidės atostogos? Nežinau, jeigu tai requiem, tada – praėjusiam laikui. Mano requiem – filme statomas „Obeliskas“. 

Bet viskas turi kažkokią pabaigą: kai įsigijau dirbtuvę, veiksmas persikėlė ten...  

 

 

Narius Kairys – rašytojas, kinotyrininkas.