Yra dvi Graikijos – romantiškos idilės persmelktas masalas turistams ir kultūrinį ir nacionalinį identitetą beviltiškai išsaugoti siekianti šalis, išvarginta politinių ir ekonominių permainų. Taip jaunai pary­žietei, graikų meno istorijos studentei, prasitaria vidutinio amžiaus žurnalistas, priverstinai palikęs tėvynę prasidėjus 1967-ųjų kariniam pučui Graikijoje Agnes Vardos filme „Nausikaja“. Jei norite pažinti pirmąją, rekomenduoju nueiti į „Auksiniu liūtu“ Venecijos kino festivalyje apdovanotą režisieriaus Yorgo Lanthimo filmą „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023) ir toliau neskaityti. Tačiau jei norite sužinoti, kaip Graikijos kino istorija ir kultūra iš anglies gabaliuko nušlifavo G. Lanthimo deimantą, kurį pristatė Europos šalių kino forumas „Scanorama“, – gero skaitymo.

Tuo pat metu, kaip ir tarptautinis Salonikų kino festivalis, uoste šalia įrengtų kelių kino salių vyko Salonikų fotografijos bienalė, kurioje buvo eksponuojama menininko Stefano Tsivopoulo vaizdo instaliacija „Baimės geometrija“ („Geometry of Fear“, 2012). Joje užfiksuotos nuotraukos iš tuščių graikų parlamento salių, 2012 m. paleidus valdžią 37 dienoms. Filme įamžinama išskirtinė tylos ir ramybės akimirka nacionalinės ir tarptautinės politinės suirutės įkarštyje. S. Tsivopoulo vaizdo instaliacija tampa savotiška metafora Graikijos kino istorijos raidai, kurios raktinis žodis – eskapizmas, tinkantis apibūdinti tiek romantinius XX a. pabaigos graikų filmus, tiek naujosios graikų kino bangos, dar vadinamos Keistąja banga, nuo realybės atitrūkusius filmų pasaulius.

 

Eilė prie kino teatro „Olympion“ laukiant specialaus „Malenos“ seanso su Monica Bellucci. Autorės nuotrauka

 

Kino meno kaip pabėgimo nuo tikrovės funkcija tvirtai apčiuopiama ir šių metų Salonikų kino festivalyje: pradedant karališką teatrą menančiu prašmat­niu penkių aukštų kino teatro „Olympion“ pastatu, kuriame vyko didžioji dalis festivalio seansų, įskaitant atidarymo ir uždarymo ceremonijas, entuziastingomis salės ovacijomis po filmų ir per filmą „Vampyrė humanistė ieškanti savižudžio savanorio“ („Vampire humaniste cherche suicidaire consentant“, rež. Ariane Louis-Seize, 2023), kai pagrindinė veikėja Saša pirmą kartą suleidžia iltis į nelaimingo jaunuolio kaklą. Kino kaip kelionės metafora išryškinama skrydžio lėktuvu patirtį menančiais ženklais: prieš seansą ekrane pasirodo informacija apie avarinius išėjimus tiek įrašyto balso tonu, tiek struktūra, kelianti asociacijų su skrydžio palydovų nurodymais, o į uoste įsikūrusias kino sales keleiviai, atleiskite, žiūrovai, ryškiai švytinčių ekranų kviečiami „laipinimo“ į kino salę.

64-ajame tarptautiniame Salonikų kino festivalyje  daug programų buvo skirta graikų režisierių filmams. Dvi retrospektyvos buvo dedikuotos amžinam romantikui, dažnai graikiškuoju Robert’u Bressonu pavadinamam Takiui Kanellopoului ir socialinės satyros meistrui Nikui Perakiui. Kaip ir kiekvieną mažesnę Europos valstybę, Graikijos kino industriją daug metų kamavo audiovizualinio sektoriaus finansavimo stygius, auditorijos skiriamas prioritetas holivudiniam kinui. Kino kūrėjus ištiko idėjinė krizė, vedusi link daugiau nei šimtmetį trukusių bandymų suformuoti graikų nacionalinio kino kryptį. Visa tai atsispindi iš Salonikų kilusio režisieriaus Takio Kanellopoulo kūrybinėje biografijoje. T. Kanellopoulos visą gyvenimą filmus kūrė Salonikuose, kuriuose tuo metu nebuvo nei kino studijos, nei finansinių išteklių. Tačiau jis čia nufilmavo net 10 filmų. Režisieriaus retrospektyvą festivalyje užbaigė filmas „Sonia“ (1980), užburiančiais uostamiesčio vaizdais, poeziją deklamuojančiu pasakotojo balsu sekantis kone antikinį mitą apie nepasiekiamą, utopinę meilę, kurios vienintelis priešas – filmo pabaigoje netikėtai sustojusi pagrindinės veikėjos širdis. Į „Sonios“ seanso fikcinę realybę įsiterpė lemtingas sutapimas, retrospektyvos finalo žiūrovus pavertęs istorinio momento liudininkais – tą pačią dieną šį pasaulį paliko Sonios mylimąjį Tonio vaidinęs aktorius Spiros Focás. 

Šimtmetį uoliai varžęsis dėl nacionalinės publikos simpatijų graikų kinas, valstybei išgyvenant gniuždančią ekonominę krizę, tarptautinėje arenoje įsitvirtino tik 2009 m.  Y. Lanthimo filmu „Iltinis dantis“ („Kynodontas“). Tiesioginių asociacijų su šalies finansine padėtimi neturintis filmo siužetas užfiksavo moralės ir vertybinio pasaulio smukimą – taiklią įžvalgą apie tuometinės graikų visuomenės padėtį – ir uždavė toną visai naujajai Graikijos kino bangai. „Iltinio danties“ sėkmę įtvirtino kiti režisieriaus filmai „Omaras“ („The Lobster“, 2014), „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“, 2017), kurie prie jau išryškėjusios absurdo stilistikos pridėjo žmogaus ir gyvulio santykio motyvą ir suteikė pagrindą Keistosios bangos charakteristikai. 2000 m. pagaliau sulaukęs pasaulinio pripažinimo graikų kinas, pavargęs nuo holivudinės konkurencijos, ėmė kurti graikiškus blokbasterius.

64-ojo tarptautinio Salonikų festivalio metu pristatyti naujausi graikų režisierių filmai – „Gyvūnas“ („Animal“, rež. Sofia Exarchou), „Žmogžudė“ („Fonessa“, rež. Eva Nathena), „Paskutinis taksi vairuotojas“ („O teleftaios taxitzis“, rež. Stergios Paschos), „Vasara su Karmen“ („To kalokairi tis Karmen“, rež. Zacharias Mavroeidis) – kvietė paklaidžioti graikų kino panoramoje, aprėpiančioje feministinį, homoerotinį, keistą ir absurdišką kiną, svyruojantį ant ribos tarp autorinio ir populiariojo filmo. Bet kvietė ir švęsti dramatiškos šalies istorijos nepamiršusį, iš jos besimokantį ir kartais vis pražystantį graikų kiną.

 

 

 

Greta Vilnelė – kino ir teatro kritikė.