Man labai patiko, kai rašytojas Alvydas Šlepikas pasakė, kad jo nauja knyga „Mano vardas –­­ Marytė" gal patiks vaikams ir moterims. Panašų jaunojo žiūrovo adresatą kukliai, bet tvirtai nurodė ir režisierius Audrius Juzėnas, nufilmavęs „Ekskursantę". Abu kūrinius stilistiškai galima priskirti vienam žanrui – „trumpų distancijų" pasakojimui – nepaisant meninio nepretenzingumo, lakoniškumo, netgi negilumo, pasiekiančiam skaitytojo ir žiūrovo širdį. (Be to, tikėkimės, kad kinematografišką „Marytę" pasiseks ekranizuoti.)

Pagrindinę 11-metę heroję, kurios vardas Marija (!), vaidinanti Anastasija Marčenkaitė labai graži – „kaip iš paveiksliuko". Iš pradžių pamatęs mergaitės veidelį plakate išsigąsti jo superdailumo, tačiau ir pati atlikėja, ir režisieriaus bei operatoriaus Ramūno Greičiaus pamažu pasąmonėje gryninamas pasakos fonas tą dailumą visiškai pateisina. Atidus žiūrovas sniegingame Sibiro miške su fantastiškai gražiais vilkais ir Maša, pasislėpusia už eglučių, užfiksuos kadrą su skinama sušalusia raudona uoga... Nežinau, kaip reaguos patys sibiriečiai tremtiniai į šitą konkretų filmą, bet, mano galva, tremtis po šimto ar dviejų šimtų metų verta būti sudėta į klasikinę pasaką su našlaitėm ir raganom.

Pasaką galima vadinti ir mergaitės sapnais, kuriuose pro jos gimtojo namo langus plaikstosi užuolaidos, sapnais, kurie finale virsta realiai žydinčių obelų šakomis – Marija sugrįžo ir atidarė langus. Kiauroje valtyje susirietusi, drebanti Maša gali plaukti namo ir iš tiesų, ir, sakykim, savo siaubo vizijose „po 20 metų".

Jaunam žiūrovui toks kino vadovėlis su gero bandito mergaitei į galvą įkaltom trim taisyklėm; su aksioma, kad nėra blogų ir gerų tautų – yra tik tokie žmonės; su saugumo karininku, kuris viena ranka karia, kita mėgina gelbėti – paaiškins istoriją aiškiau nei mokoma mokykloje.

Gaila, kad ekskursijos galutinis taškas (taip pat, kaip ir įžanga su motina) lieka tik šykščiu tašku – ne itin vykusiai pri­siūtas epizodas jau lietuviško miestelio turguje su ten atvežamais partizanų lavonais ir humoristiniu aiškinimusi nuovadoje; lietuviška naujakurių skundikų sodyba taip pat pernelyg punktyriška. Šita pasaka, kelio filmas galiausiai ištaria: mergaite, tarsi ir nebuvo kur tau eiti... Lietuvai neatsirado vietos ir jėgų. Tiesa, pats gležnosios coliukės Marijos charakteris finale išspręstas trumpai drūtai, kaip nuotykių filme: šauniai kaubojiškai atsisėdusi ant tvoros ji drąsiai žvelgia į atvykstančius, matyt, ją suimti milicininkus ir žino, kad jeigu išveš, tai ji vėl sugrįš.

Filme kietai sukaltas veiksmo scenas periodiškai ir psichologiškai lygina lyriniai „neregėtos Lietuvos" ar Rusijos vaizdai. Kažkaip melodramiškai skamba Bachas, Pergolesi. Už rekvizito kritiška akis nekliūva, kaip kituose dabartiniuose, paskubom „surenkamuose" lietuviškuose filmuose. Gal kostiumai galėjo būti ne taip dailiai pasiūti ir purvas ne taip gražiai grimuotojo uždėtas, bet, kita vertus, mes žiūrime pasakos-sakmės jauniems (ir nugrimzdusios atminties – seniems) versiją, o ne precizišką istorijos rekonstrukciją a la Aleksej German.

„Ekskursantės" scenarijus (dabartinis yra Prano Morkaus) ekskursavo per finansinius ir ideologinius įstaigėlių kabinetus neįtikėtinai ilgai. Keista, tarybiniais metais mūsų tarybinė kino studija kūrė ir sukūrė tiek filmų apie pokarį (tegul ir ne visai teisingų, bet meniškų), o nepriklausomybės laikotarpio ofisai 15 metų niekaip neįstengė suvirškinti paklausios tremties tematikos.

Užtat dabar, po premjeros, sargūs sargai jau ima prikaišioti, kad filme rusai „per daug geri", be to, ir jų aktoriai labai gerai vaidina, geriau už lietuvius. Žinoma, geriau. Nes Lietuvos kultūros politika, minimaliai palaikanti kinematografą, per kelis dešimtmečius nustekeno kadaise garsią lietuvių kino aktorių mokyklą, nutelevizino ją.

Tačiau šitas filmas, be abejo, išmintingo režisieriaus orientuotas ir į milijoninę Rusijos auditoriją, ten jau afišuojamas, kad ir per vėlai, tikrai atliks savo „svarbiausio iš menų" vaidmenį ir išprovokuos rusų žiūrovų sąžinės graužatį ir meilę mažai lietuvių mergaitei.