Danų „Dar po vieną“ šitaip išverstas, nes neturime atitikmens daniškam „Druk“. Nors režisierius Thomas Vintenbergas sako, kad jo filmas, kaip ir angliškas žodis spirits, reiškia gerokai daugiau nei alkoholis, jis skirtas žmonėms, praradusiems smalsumą, norą rizikuoti.

Be abejo, filmas bus nupirktas ir pasirodys mūsų kino teatruose (ten pamatysime ir išskirtinį operatoriaus darbą), nes alkoholizmo problemą, artimą ir lietaus šaliai Lietuvai, danai staiga ima ir suderina su švietimu bei vidurine mokykla. Metodiškai išgėrinėjančių herojų ketveriukė yra mokytojai! Mūsų absoliučiai sumoteriškėjusiai mokyklai tai bus dyvų dyvai ir, matyt, sukels komišką efektą. Nors filmo autorius (anksčiau sukūręs „Medžioklę“ apie pedofilija apkaltintą darželio auklėtoją) pateikia realistinę tragikomediją.

Taigi gerovės šalyje Danijoje istorijos, kūno kultūros, muzikos, psichologijos mokytojams nuobodu gyventi. Net tiems, kurie turi geras žmonas ir vaikus. Net tada, kai surandami originalūs dėstymo būdai: choro repeticijoje ieškant dainos sielos, užtraukiamos užuolaidos, o per istorijos pamoką užduodamos tokios slidžios mįslės, kokių mūsų istorikės net nesusapnuotų. Net tada, kai mokytojai gauna dideles algas, mokykla yra turtinga, turi didelį futbolo stadioną ir visi berniukai aprengti gražiomis futbolo uniformomis. Štai kas dar laukia mūsų sėk­mingai reformuotos švietimo sistemos – nuobodulys!

Ateina vidurio amžiaus krizė (neprošal prisiminti norvegų bestselerį „Mano kova“) ir vyrų kompanija nutaria darbe praktiškai patikrinti formulę, kad žmogus gimsta su pusės promilės deficitu, kurį papildžius...

Man kiek nuobodoką (nes žinau, kas bus toliau) veiksmo eigą, kompensuoja iš geriausio medžio išskaptuoto veido, turbūt gražiausias šiandieninis pasaulio ekranų vyras Madsas Mikkelsenas, sugebantis perteikti drauge ir jėgą, ir silpnumą. Ir, žinoma, katarsinis šokio finalas (būdingas „Dogmos“ kūrėjų talentui).

 

Vokiečių „Undinę“ pradedu žiūrėti, nes anksčiau mačiau to paties režisieriaus Christiano Petzoldo tiesiog vienetinį, itin originalų filmą „Tranzitas“ apie šių dienų žmogų, bėgantį iš... nacistinės Europos. Ir dabar vaidina tas pats pažeisto vyro tipažo aktorius Franzas Rogowskis. Jo herojus – buitinis nardytojas ir įsimylėjėlis. Undine pavadinta herojė nuo pirmų kadrų pateikiama kaip keistoka, šį mistinį vardą turėsianti pateisinti vokietė, Berlyno istorijos gidė. Taip pat įsimylėjėlė, na, tokia su vagneriškų operų pamušalu.

Ją išdavusiam vyrukui Undinė, ramiai sėdėdama prie kavinės staliuko, pažada greitą mirtį. Vis dėlto netikėtai susitikusi ir susiliejusi su nardytoju, ji nutaria pakeisti savo sirenišką misiją. Filmas gražus, su daugybe bučinių ir užuominų, tačiau jam nepavyksta kaip feniksui purptelėti iš pretenzingos melodramos liūno. O norėta. 

 

Vokietijos, Belgijos ir Kosovo gamybos „Atstumtojo“ autorius Visaras Morina (anksčiau festivalis rodė jo filmą „Babai“) gimė Kosove ir kuria Vokietijoje, kaip ir jo filmo herojus farmacijos mokslininkas, atkeliavęs į gerovės kraštą, gerai čia įsitaisęs, bet vis tiek nerandantis sielos ramybės. Filme kartais skamba retai girdima ir turbūt nykstanti albanų kalba. Totaliai uždaro veido vyras (kroatų aktorius Mišelis Matičevićius) galiausiai įsitikina, kad kolegos ir ši „apsimetėlių šalis“ jo neatstumia, kad jį aitrina tik liguista vaizduotė. Tačiau viena akivaizdu: kad įleistum šaknis, reikia didžiulių pastangų, vos ne pusės gyvenimo. Autorinė skaudi istorija pasakojama puse lūpų – ja siūlyčiau pasidomėti TV laidos „(Ne)emigrantai“ autoriams.

 

Švedijos ir Lenkijos „Prakaituok“ – keistas visai skirtingos tautinės pasąmonės hibridas. Eurovizinis kinas. Jaunas režisierius Magnusas van Hornas su barbiškos išvaizdos aktore Magdalena Kolesnik, vaidinančia vienat­vę staiga pajutusią influencerę, elgiasi tiesmukai, vartotojiškai. Aritmetiniu veiksmu parodoma, kad energinga fitneso trenerė, turinti tūkstančius sekėjų, privalo trenktis ir trenkiasi kakta į tą save filmuojančiosios veidrodėlį, kurio vis klausia: „Kas pasaulyje gražiausia?“ Bet palauk, kritike... Gal, taip sakant, filmo ištarmė atitinka objektą? Gal taip paprastai ir reikia spręsti šitą naujos realybės formulę? Juk žiūrėti smagu, atsistoji netgi pati pašokinėti.

 

„Enfant terrible“

 

R. W. Fassbinderis (1978). Nuotrauka iš imdb.com

 

Visą gyvenimą graužė sąžinė, kad nepaimu į rankas estiškosios „Karo ir taikos“ – Antono Tammsaare’s „Tiesos ir teisingumo“. Dabar, kai pamačiau tokią solidžią pirmojo tomo ekranizaciją, tikrai paimsiu – tuo labiau kad „Krantų“ leidykla neseniai išleido beveik visą epopėją (garbė jai ir vertėjai Danutei Sirijos Giraitei). Kiekvienas save gerbiantis estas yra skaitęs, o dabar ir matęs „Tiesą ir teisingumą“. O kokį epą skaitė ir matė kiekvienas save gerbiantis lietuvis?

Estijos valdžia filmui skyrė pustrečio milijono eurų. Scenarijų, kuriuo visi patikėjo, ir filmą sukūrė debiutantas (!) režisierius Tanelis Toomas, tiesa, filmavo (ir kaip!) kameros asas Reinas Kotovas. Estijos kino teat­ruose filmas pralenkė net užsieninius rekordininkus. O pasiruošimas darbui buvo ypatingas. Rąstus tipiškam namui rinko per visą šalį ir atidžiai; drabužius mirkė, skalbė ir daug kartų lygino, kad riebalas nusėstų ir įsigertų; peizažą derino tarsi čia, XIX a. vidurio viensėdyje, seniai niekas negyveno; aktoriai mokėsi arti mediniu arklu, pjauti su pjautuvu; gyvuliai turėjo prižiūrėtojus, šunys buvo atrinkti būtent prieš tiek metų gyvenę pas ūkininką; pasendinto jauno aktoriaus grimui reikėjo dviejų valandų (manęs tas veidas vis dėlto neįtikino).

Jau vien dėl tokio rūpestingumo ir nesumeluotos pagarbos literatūrinis paveldas ir į jį įdėtas pavadinime išreikštas pranešimas turėjo atsispindėti ekrane. Ir tik­rai atsispindi (gal tik į filmo pabaigą ugnis nuslopsta). Ką gi, pavydu, bet Lutherio įdiegti tikėjimo žmogaus padorumu ir sveiku protu principai iki šiol gyvuoja šiame krašte. Andreso namuose yra vienintelė knyga – Biblija, – kurią jis, nevaikštantis į bažnyčią, nuodugniai skaito. O kai filmo autoriai ryžtasi įgarsinti kelias jo mintis, iš netikėtumo tavoji katalikiška žiauna net atvimpa. 

 

Biografinis filmas apie Vokietijos kultūros pasididžiavimą, pokarinėje VFR gyvenusį kino režisierių Rainerį Wernerį Fassbinderį (1945–1982) pavadintas „Enfant terrible“, ir tai yra tiesa. Nors, mano galva, filmo autoriai perlenkia lazdą kurdami patologinio siaubūno portretą. Pradedant nuo to, kad padėvėto veido, bet tiktai 37 metus pasiekusį herojų vaidina 50-metis. Baigiant tuo, kad smulkiai išpasakojamos istorijos apie du nusižudžiusius biseksualo Rainerio partnerius, o, pavyzdžiui, jį ilgai lydėjusiai motinai – ar apskritai moterims, geriausių kūrinių įkvėpėjoms, kurias tapatino su motina Vokietija, – skiria mažai vietos.

Taip, jis buvo kokainistas, sadistas („Manęs niekas neturi“, „Kokia šiandien diena, koks čia filmas?) ir neužmiegantis, savo centrifugoje užsidaręs darboholikas, menininkas politikas („Kiekvienas filmas yra politika“, „Viskas yra filmas“, „Aš Vokietijos negras“), mėgstantis leopardinių spalvų kostiumus. Ir ką gi?

Filme daug chaoso ir žiaurumo – tiesiogine ir perkeltine prasme jis filmuotas vien interjere. Norėta parodyti, kiek daug tamsos buvo R. W. Fassbinderio (ir jo pralaimėjusios tėvynės) viduje ir kaip jis mėgavosi ja ir išnaudojo? Turbūt   reikia vėl žiūrėti geriausius režisieriaus filmus, kuriuose šviesa vis dėlto atrandama.

 

Biografinis suomių filmas apie rašytoją ir dailininkę Tove Jansson (1914–2001) stoja greta vokiečių režisieriaus kino biografijos, nes abu yra perdėm šiuolaikiški ir paklusnūs madingiems vėjams. Keista, juk kalbama apie linksmųjų muminukų autorę! Tačiau ji buvo lesbietė, vadinasi, dabar kinas gali kalti šitą aštrią vinį ir ant jo kabinti visą savo paveikslą. Kuris, sakyčiau, išeina šiek tiek muminukiškas...

Iš pat pradžių įtariau: ak, tikriausiai „Tuvės“ autorės yra moterys! Na, taip ir yra. Pasirenkamas siauras laiko ruožas, ir 30-metės herojės lytinės orientacijos keitimas siejamas su sėkmingu kūrybiniu posūkiu iš tradicinės tapybos į nekaltų, mielų bukasnukių gyvūnėlių pasaulį. Autorių vystomai skausmingai Tuvės ir jos mylimosios melodramai T. Jansson knygelės vaikams ir komiksai suaugusiems ne itin prie veido, todėl lieka aistrų paraštėse. (Beje, prie suvenyrinio muminukų verslo, gerokai T. Jansson nusibodusio, greitai prisidėjo jos brolis Larsas, fabrikėlis puikiai veikė ir šeima netgi įstengė nusipirkti salą. Tačiau čia, matyt, kito ir kitokio filmo tema.)

 

Suomių tapytojos Helene Schjerfbeck (1862–1946) darbus pirmą kartą išvydau sustabdžiusi biografinį filmą „Heleną“ ir surinkusi jos sunkią pavardę „Google“ paieškoje. Oho!

Suomių aktorė Laura Birn vaidmenį galėjo kurti pagal daugybę dailininkės autoportretų – išties už širdies griebianti moters besikeičiančio veido ir sielos galerija, kuri pasibaigia tik mirties metais įvykdyta akistata: pusė veido nublanko, jau išnyko, liko juoda gysla kakle ir viena akis iš tolių. Imi galvoti apie tuomet Lietuvoje gyvenusias ir rašiusias, bet kažkodėl mažai tapiusias moteris...

Filmas labai kruopščiai atkuria artimą Helenos darbams (iš pradžių realistiniams, vėliau moderniems) provincijos aplinką. Be to, dar nesu mačiusi taip dėmesingai demonstruojamo tapymo proceso. Šaunuoliai suomiai!

 

Švedišką „Bėk, Uje, bėk“ galima vadinti vaidybiniu mokslo populiarinimo filmu. Jame su šeima – žmona ir dviem dukrom – vaidina (ir parašė dainas) muzikantas, išties sergantis Parkinsono liga. Taigi čia taip pat biografija – bet tarsi tokia selfinė, be distancijos ir gilesnių apmąstymų.

Įdomiai parodoma paprasto gerovės šalies piliečio kasdienybė (beje, susisiejanti su dramatiškesnio skambesio „Dar po vieną“): skandinavų tautos nieko pernelyg nesureikšmina; herojus ir jo vaikai lanko daugybę būrelių, programų, pagalbos sau grupių – ko tik ten nėra! – ir viskas dėl to, kad gyventi būtų dar patogiau, kad būtų garsiai kalbamasi tarpusavyje, viskas lengviau išsprendžiama ir neprieinama iki depresijos. Ir šis filmas daromas svarbiausia dėl to, kad herojus, išsigandęs diagnozės, ne išsyk pasako žmonai apie ligą. Kartu jie viską, be abejo, išspręs! Čia ir visa drama – didesnių skandinavai nė neturi.

 

Lenkų gyvą kino klasikę Agnieszką Holland gerbiu kaip puikią amatininkę – ir ne daugiau. „Šarlatanas“, kurį jinai nufilmavo Čekijoje, yra profesoriškai, tarsi dėstant studentams sukalta drama ne apie lenkų (rež. Jerzio Hoffmano „Žiniuonis“, 1982), o apie dar tuomet Čeko­slovakijos žiniuonį. Abejoju, ar Jano Mikolášeko (1887–1973) – žolininko ir ligos būrėjo iš šlapimo tirščių – port­retą jo tėvynainiai priims su pagyrimu. Betgi patys kalti – nereikėjo nevienaprasmiško saviškio atiduoti holivudinei virtuozei. A. Holland, kiek supratau iš žiniuonio gyvenimo dokumentinių duomenų, traukia apklotą ten, kur jai reikia. Ir vėl pernelyg ryškinama lytinė orientacija, nors apie ją buvo žinoma labai mažai; pučiamas aiškiai melagingas burbulas iš teismo proceso. Nuobodu, nors ir mikliai sumontuota. Ir geras pavyzdys jaunik­liams, kaip vis dėlto nereikėtų kurti kino biografijos.

 

O, taip, indų „Jallikattu“ skandinaviškoje „Scanoramoje“ – nesugrūstas pipiras! Jį kramtydama pradžioje kvailai kikeni, pabaigoje – gražiai atsidūsti. Nes iškyla toks biliūniškas Laimės žiburys, į kurį ropščiasi smarkiai purvini žmogeliai... Viskas įspūdinga ir tobula, tik paskutiniu kadru būčiau pasirinkusi tą mirštančio senolio susižvalgymą pro langą su pasprukusiu nuo peilio buivolu.

Taigi nuo buivolo mėsos iki jo sielos. Ir nuo dvikojo žmogaus (tiksliau, vyro, kuris čionai striksi ir klykauja tik apsisiautęs klubus) iki jo, hm, sumėsiškėjimo. Finaliniai titrai uždedami ant animacinių piešinių su pirmykščiais žmonėmis medžioklėje. Puiku! Sugrota gal ir ne pilnu orkestru, pučiamųjų daugiau nei styginių, tačiau šiais kulinarinių laidų antplūdžio laikais suvartoti verta.

 

„Helena“

 

Helene Schjerfbeck. „Autoportretas juodu fonu“, 1915

 

Afganistane, Kabule, gimęs Atiqas Rahimi mokėsi jau Sorbonoje, ilgai rašė romanus ir filmavo apie tėvynę, bet staiga ėmėsi filmo apie Ruandos genocidą. Turbūt taip reikėjo. Tiesa, ėmėsi iš tolo, civilizuotai ir kultūringai tarsi stovėdamas atvykusių į Ruandą padėti vienuolių prancūzių pusėje. „Nilo Dievo motina“ romantiška etnografija, sukurta jau europiečio, kuris vietoj Laimės žiburio finale parodo takeliu į mišką nueinančias, prancūziškai kalbančias dvi mergaites tutses: „Su žmonėmis baigta, gyvensiu su gorilomis.“

 

Rusijos filmo „DAU. Nataša“ – o tiksliau, 13 pilnamet­ražių filmų ciklo – autoriai (režisierius Ilja Chržanovskis) ir neprofesionalūs atlikėjai trejus metus gyveno ir dirbo specialiai Charkove pastatytame „fizikos institute“. Jiems reikėjo – atvykus į ilgiausius filmavimus ir atidavus prie vartų mobiliuosius – šukuotis, nešioti drabužius, valgyti maistą tarsi gyventum 1930–1960 metais. Filmas pavadintas pagal garsaus fiziko nobelisto Levo Landau (1908–1968) pravardę. Tačiau „Natašoje“ jis nepasirodo.

Du ciklo filmai (dar ir „Degeneracija“) rodomi Berlyne ir Paryžiuje, seniai ir plačiai aprašomi rusų spaudoje: „Mėgstamas Chržanovskio metodas – prigirdyti priešais kamerą neprofesionalius artistus ir pažiūrėti, kas bus“, „Siaubinga budelių ir aukų bendrystė – tą rusai žino dar nuo Dostojevskio ir Ivano Rūsčiojo laikų“; „Fizikai visur čia nusileidžia bufetininkėms“, „Svarbiausia, filmas demonstruoja tai, ką dar gali pasiekti kinas – tikrai ne praeities, o vos prasidėjusio XXI a. menas“, „Nataša – žmogus, kuris pasirenka, ir netgi tuo momentu, kai nelieka jokio pasirinkimo, kai ji sulaužyta, jos išgyvenimo instinktas staiga pakeičia jėgų išsidėstymą: po žiaurios prievartos, po butelio ir vaginos scenos Nataša sėdasi prie stalo su savo kankintoju, klausimais sutrikdo jį ir išeina beveik kaip nugalėtoja“, „Įspūdis po 134 min. filmo – kalnas pagimdė pelę“, „Šio sureikšminto eksperimento rezultatas tai savotiškas necenzūruotas televizinis realybės šou „Namai-2“ Stalino epochos dekoracijose“, „Demaskuodamas valdžios totalitarizmą Chržanovskis pasiekė meno totalitarizmą, ir tai pasirodė ne mažiau bjauru – ekrane ne nuogybė, o pornografija, be to, begėdiška dvasinė pornografija“, „Naujas kino pasiekimas, kuriam dar nėra išrasta skonių ir kriterijų sistema“.

Žiūrėti verta ir būtina.

 

13 filmų atsirinkau subjektyviai, todėl festivalį „Scanorama“ galiu vertinti subjektyviai. Betgi niekas niekada nežiūri visos ir net pusės gausios programos – nei kino teatre, nei taip, kaip dabar – namuose. Vadinasi, festivalio rengėjams reikia tiesiog pateikti kuo daugiau įvairesnių gerų ir neblogų filmų, kad prisitrauktų kuo daugiau žiūrovų. Ir nieko gudresnio nesugalvosi. Tokia yra ir šio, rudeninio, ir kito, pavasarinio festivalio rengėjų logika. Ji, manau, pasiteisina, atsiperka. Nes festivaliai į kino meną tebežiūri kaip į masėms skirtą reiškinį.

Satelitinis skanoraminis renginys „Pirmoji banga“ (nebylus ir ankstyvasis kinas) masiškumu visai nesirūpina – jo salėje sėdi 10–20 žiūrovų ir per nebylų seansą groja gyva muzika. Kaip teatre ar filharmonijoje. Pati sėdėjau ir gaudžiau kaifą – kino muziką...

Ar gali būti kaip nors kitaip? Juk tokia yra ir pasaulinė festivalių praktika. O snobams, tiems, kuriems labai reikia kažko toookio, turim dar siaurus mažus dokumentikos, animacijos ir pan. festivalius.

Belieka pasakyti ačiū ir prašyti ateityje surasti daugiau skirtumų – Pavasario ir Rudens... Mūsų gamta, ak, blunka ir išsilygina, tokios kaip anksčiau prabangos dėl metų laikų kaitos nebesulaukiam. Taigi, kad galėtum pasakyti: „Aš einu tik į „Scanoramą“, o aš – tiktai į „Pavasarį“!“

P. S. „Scanoramos“ programos kritikai vertinti nesiima niekada. Užtat visi tuoj puola taršyti „Sidabrines gerves“. Nepatiko, ak, šįkart net įžeidė! O man patiko! Ypač tas į mane panašus glušius kritikas tuščioje salėje! Ir baltas arklys scenoje ir 1966 m. ekrane! Ponai kūrėjai ir ponai žiūrovai, jums pritrūko pagarbos ir tradicinių rėmų su raudonu kilimu? Betgi dabar maras puotauja – eikite prie ilgo stalo ir pasiimkite tą savo „Gervę“, mažiau pliurpkite dėkodami, nes pagarbą reikia užsitarnauti darbais, kurių dar labai mažai padarėte. Kurių, beje, daugumos žiūrovai nė nematė. Ir tai daug didesnė nepagarba ir problema nei šis nesusireikšminęs ir netgi stilingas Apdovanojimas.