Kai eini į filmą, sukurtą jaunos, nelabai žinomos režisierės, sunku atsikratyti išankstinės nuomonės, kad gali išvysti dirbtinę, išlaužtą iš piršto aktualiją, paveikiančią ir aktorių vaidybą, ir pagrindines dramaturgines linijas. Užtat visai smagu, kai ta nuomonė subliūkšta. O bliūkšti ji pradeda jau išvydus filmo „Devintas žingsnis“ scenarijaus autorės Eglės Vertelytės pavardę – iškart aišku, kad bent jau prastų dia­logų filme tikrai nebus (E. Vertelytės „Stebuklą“ iki šiol prisimenu kaip neįprastą lietuvių filmą ir ypač dėl kalbos natūralumo, švaros ir tikslumo). Kita vertus, rašyti apie gerą, bet nepretenzingą filmą (o režisierės Irmos Pužauskaitės „Devintas žingsnis“ būtent toks) daug sunkiau nei apie pretenzingą: ironizuoti neišeina, liaupsinti – taip pat. Pirmuoju atveju būtų neteisinga, o antruoju – nesąžininga, nes niekas taip nekenkia geram kūriniui (ir ypač – jo autoriui) kaip liaupsės.

Įtarimą sukėlė ir pagrindinė tema – alkoholiko Lino (akt. Valentinas Novopolskis), bandančio susitvarkyti savo gyvenimą pagal anoniminių alkoholikų dvylikos žingsnių programą, drama. Taip ir tikiesi klišės bei numanomų siužeto posūkių – besikankinančio herojaus, iš padugnių atstumtojo virstančio auka, nesupratingų (arba perdėm supratingų) aplinkinių, tipiškų situacijų ir, žinoma, moralité. Nes priklausomybės tema šiems šab­lonams gan atvira. Ir jeigu jiems būtų pasiduota, filmas, ko gero, pakryptų numanoma linkme: vienų veikėjų imtume teisingai gailėtis, o kitus teisingai pasmerktume.

 

Filmo „Devintas žingsnis“ kadras

 

Visa laimė, taip nėra. Filmo kūrybinė komanda stebėtinai lengvai ir, sakyčiau, netgi grakščiai išlaviruoja iš pavojingų spąstų. Į filmo veikėjus žiūrima šiltai, empatiškai, su humoru (bet ne su ironija!); smagu, kai nežinai, ką jie toliau iškrės. Štai užsispyrusi, atžari ir nemandagi Lino dukra Ieva (akt. Gerda Čiūraitė) atrodo besanti neperauklėjama iki pat filmo pabaigos, bet iš tiesų tėra įskaudintas, tėvų dėmesio ir meilės išsiilgęs vaikas, besiginantis nuo pasaulio dviveidiškumo. O štai lipšni jos draugė Maja (akt. Angelina Daukaitė), protinanti Ievą, kad ši turėtų būti malonesnė tėvui, nes jis gi pasikeitė ir stengiasi būti geras, galiausiai pasirodo esanti melagė ir nimfomanė: kai Linas ją atstumia, meili gazelė virsta įsiutusia tigre. 

Išmintingas sprendimas – nerodyti tamsios Lino praeities (nors nejučia jau laukiau, kada į pasakojimą ims terptis reminiscencijos iš buvusio Lino gyvenimo). Režisierė pasitelkia keletą santūrių detalių, siejančių ir tai, kas buvo, ir tai, kas yra, o gal netgi ir tai, kas bus, ko mes nežinome (Linas AA susirinkime pasakoja, kaip išsitraukė šukę iš galvos; parduotuvėje probėgšmais meta žvilgsnį į vyno butelių lentynas). Kita vertus, ir anoniminių alkoholikų susirinkimo dalyviai – nei šaržuoti, nei pakylėti: jie žmogiški, natūralūs, netgi glumina kasdieniškumu ir paprastumu (vyras su akiniais, kuriam labai sunku suformuluoti klausimą rišliai). Ir Lino draugė jogos trenerė (akt. Lina Rastokaitė), ir AA susirinkimų vedėjas (akt. Marius Repšys) nėra tiesiog probėgšmais sukurti antraeiliai personažai, kurie galėtų būti, bet kurių galėtų ir nebūti: jie labai organiškai įsiterpia į filmo audinį, išryškina pagrindinę temą. 

Šiame filme labai svarbūs ne tik dialogai, bet ir pauzės, tai, kas nepasakoma žodžiais. Jos liudija pagarbą mąstančiam, išgirstančiam žiūrovui. Pavyzdžiui, trumputė scena Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koridoriuje – Ieva po perklausos išeina iš kabineto ir nieko nesakydama atsisėda šalia tėvo. (Kitoje scenoje jau matome ją kartu su tėvu kraunančią lagaminą.) Arba kai Lino atstumta Maja puola Ievą: vietoje pasipylusios žodžių tirados, kurioje būtų išsiaiškinta tiesa, žiūrovas nustebęs ir netgi kiek pasipiktinęs sulaukia bežodžio, bet labai stipraus Ievos atsako. Arba puiki scena bare, kai Linas sėdi priešais degtinės taurelę: žiūrovas nejučia ima dūsauti – na štai, dabar tai pasigers nabagas, neištvėręs atžarios dukters, jos nimfomanės draugės ir apskritai gyvenimo dramatizmo!.. Tai, kaip režisierė su scenariste šią, regis, nuspėjamą situaciją išsprendžia, tik­rai verta pagyrimo. Ir atskiro komplimento už humorą ir parinktus tipažus.

Vykusiai pasirinkti ir interjerai – nykoki, asketiški (Lino butas, Ievos kambarys), tačiau nepretenduojantys į skurdo apoteozę, nepasitelkiami kaip priešprieša prabangai ir stilingam gyvenimo būdui. Liudijantys daiktiškumo, medžiagos, materijos, aistros klampumą, geismo determinizmą. Tokia yra scena, kai Maja ateina suvilioti Lino: akcentuojamas netgi ne pačių aktorių planas, o vėjy judanti sunki užuolaida, blanki, į dūmą panaši raudona šviesa, erdvę persmelkusi neišvengiamo nuopuolio nuojauta. 

Ir nors filmo pabaiga laiminga, negali nubraukti saldžios ašaros ir pasakyti, kad dabar viskas bus gerai. Kad tas devintas žingsnis (kuris, beje, skamba taip: „Kiek galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam“) žengtas iki galo. Juk net AA programoje parašyta, kad laikytis visų dvylikos žingsnių praktiškai neįmanoma, kad tai siekiamybė, o nuopuolis visada tyko už kampo. Filmas suteikia viltį, tačiau neapsieina ir be abejonės: o kas gi toliau, už devinto? 

 

Renata Šerelytė – rašytoja, scenaristė.