Irina Melnikova. Lectio ultima

...pats veidas, jo raukšlės tebuvo nesibaigiantis citatų rinkinys... (Aušra Kundrotaitė)

 

Knyga, ne visada įskaitoma, pasakoja apie ispanų bajoro ir jo tarno klajones, įgyvendinančias riteriškus sapnus. Šis bajoras pusiau pamišęs (charakteris turiningas, Cervantesas žino, kaip sukurti intrigą). Tarnas – sveiko proto turintis neišmanėlis, su kuriuo susitapatina skaitytojas. Gera istorija, yra gerų draminių posūkių ir nemažai įdomių ir linksmų scenų. Mano priekaištai nesusiję su asmenine reakcija į knygą. Mūsų nebrangioje ir finansiškai sėkmingoje serijoje „Gyvenimo faktai“ išleidome „Galijos Amadį“, „Gralio legendą“, „Romaną apie Tristaną“, „Lė apie paukštelį“, „Trojos romaną“, „Ereką ir Enidę“. Pradėjome dirbti su daug žadančio autoriaus Barberino „Prancūzijos karaliais“. Sakyčiau, tai bus metų knyga, gal net mėnesio knyga, (...) nes ji adresuota plačiai auditorijai. O Cervanteso knyga sužlugdys mūsų darbą, nes apibūdina visus išleistus romanus kaip lunatiko kliedesius. Taip, žinau apie išraiškos laisvę, apie politinį korektiškumą, bet negalime nukirsti rankos, kuri mus maitina. Be to, knyga, atrodo, neturės tęsinio. Rašytojas ką tik paleistas į laisvę iš kalėjimo, jo forma – šiaip sau. Nukirsta, nebeatsimenu, ranka ar koja, ir jis daugiau neketina nieko rašyti. Skubėdami ją išleisti rizikuojame sužlugdyti leidybos programą, kuri įrodė savo populiarumą, moralumą ir (būkime atviri) pelningumą. Aš sakau ne. (Umberto Eco. „Diario minimo“ („Dolenti declinare (rapporti di lettura all’editore)“, 1972).

Šis Umberto Eco pramanytas neigiamas „leidyklos recenzento atsiliepimas“ apie Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“ rodo ironišką pernai Anapilin išėjusio Eco-skaitytojo šypseną. Bet esė ir romanus, teorinius ir publicistinius tekstus sukūręs Eco-autorius – tas, kuris „Postilėje „Rožės vardui“ paskelbė, jog „parašęs tekstą autorius turėtų mirti, kad nekliudytų tekstui eiti savo keliu“, – liko. Liko kaip bibliotekos dalis. O bib­lioteka, jo romano „Rožės vardas“ veikėjo senojo Alinardo žodžiais, „tai didžiulis labirintas, pasaulio labirinto atspindys. Įeini ir nežinai, ar išeisi“. Taip ir netapusio bibliotekininku Alinardo kalba aprėpia ir fizinę (materialią), ir virtualią biblio­tekos erdves, kurias romanas sieja su įvairių labirintų tipais, aiškintais „Postilėje „Vardui“. Fizinė bibliotekos erdvė romane – manieristinis (barokinis) labirintas, esantis kito (taip pat materialaus, fizinio) graikiškojo labirinto – vienuolyno – viduje. Graikiškajame (vienuolyno) labirinte neįmanoma pasiklysti: įeini, prieini vidurį ir pasuki išėjimo link. Jame tėra dvi problemos – nežinomybė ir Minotauras. Manieristinis labirintas – tai struktūra su daugybe aklaviečių, nulemianti bandymų bei klaidų kelią ir ilgas išėjimo paieškas. Bet pats romano tekstas – tai virtualioji biblioteka, kuri turi potencialiai begalinės rizomos sandarą – čia nėra centro, nėra pakraščių, nėra išėjimo.

1997 m. Kastilijos universitete skaitytoje paskaitoje1 U. Eco pratęsia romano veikėjo mintį aptardamas dvi kitas – ispano Don Kichoto Lamančiečio ir argentiniečio Jorge’s Luiso Borgeso –­ bibliotekas. Mums pasakoma, kas laikoma išmintingojo bajoro bibliotekoje, mes, kaip ir pramanytas recenzentas, galime išvardyti visų (jau išleistų) knygų pavadinimus. Ir šioji biblioteka yra ta, iš kurios teoriškai galima išeiti. Don Kichoto istorija prasideda tuomet, kai mūsų herojus palieka knyginių svajonių šalį tam, kad pajustų tikrojo gyvenimo skonį. Jis įsitikinęs, jog knygos pasakoja tiesą, todėl kartojant tai, kas aprašyta, įmanu atlikti realius žygius ir žygdarbius. O po 350 metų J. L. Borgesas rodo Babelio biblioteką, iš kurios išeiti neįmanoma ir kurioje tiesos paieška – beviltė. Mes nežinome ir negalėtume išvardyti visų J. L. Borgeso bibliotekos knygų antraščių, jų skaičius – begalinis, ir svarbus tampa ne tiek bibliotekos turinys, kiek būdas, kuriuo ji organizuota.

Tačiau veikėjo ir rašytojo bibliotekos panašios vienu aspektu: Don Kichotas bandė surasti tai, ką žadėjo knygos. Jis norėjo patikėti ir patikėjo, kad pasaulis panašus į biblioteką, o J. L. Borgesas nusprendė, kad jo biblioteka panaši į pasaulį. Ir paradoksaliai jos abi tampa panašios į tai, ką (bent jau iš pirmo žvilgsnio) galime pavadinti antibiblioteka – į Johnathano Swifto rodomą Lagado akademiją.

Jeigu atsimenate, trečioje J. Swifto „Guliverio kelionių“ dalyje (5 skyriuje) pasakotojui leidžiama apžiūrėti akademiją ir susipažinti su profesūros veikla. Jis atsiduria posėdyje, kuriame aiškinami du gimtosios kalbos tobulinimo projektai. Vienas profesorius siūlė redukuoti sakytinę kalbą – paversti daugiaskiemenius žodžius vienskiemeniais ir pašalinti visus veiksmažodžius ir dalyvius, mat visi mąstomi daiktai tėra vardai. Antras reikalavo pašalinti visus žodžius. Argumentu buvo nauda sveikatai ir laiko taupymas. Juk akivaizdu, jog kalbėdami gaištame laiką, gadiname sveikatą (kalbėjimas reikalauja fizinių pastangų) ir trumpiname gyvenimą. O kadangi žodžiai tėra vardai daiktų, buvo pasiūlyta nešiotis su savimi visus mūsų minčių ir norų raiškai būtinus daiktus. Profesorius aiškino, jog šis išradimas būtų paplitęs plačiau, bet moterys pareikalavo grąžinti joms kalbėjimo laisvę. Tačiau daugybė mokslininkų ir išminčių vis vien naudojosi naujuoju minties raiškos metodu, turėjusiu vienintelį trūkumą: jei finansai neleisdavo pasamdyti padėjėjų, reikėjo nuolat tampyti didelius daiktų maišus.

Lagado profesūra paverčia daiktų pasaulį milžinišku žodynu ir biblioteka, iš kurios neįmanoma išeiti. Tad ir vėl (kaip Don Kichoto ir J. L. Borgeso atveju) riba tarp pasaulio ir bibliotekos dingsta. Tačiau šįkart tai fizinis pasaulis ir materijos biblioteka. O Don Kichoto ir J. L. Borgeso bibliotekos – virtualios, nepaisant to, kad iš vienos (Don Kichoto bibliotekos) išeinama (bet tas išėjimas rodomas kaip kelionė iš vienos knygos į kitą), o kita (J. L. Borgeso Babelio biblioteka) rodoma kaip erdviškai sukonstruota „begalinė aibė šešiasienių galerijų“, kaip forma, kuriai suvokti reikalinga judėjimo instrukcija. Ir būtent šioji mintis apie erdviškai sukonst­ruotą bibliotekos virtualumą verčia U. Eco J. L. Borgesui skirtos konferencijos pranešime „Borgesas ir mano įtakos baimė“ prisiminti savo labirintus ir klausti: ar jis pats būtų galėjęs parašyti „Rožės vardą“ be J. L. Borgeso?

Juk seniai egzistuoja bibliotekos, ginčai apie juoką buvo populiarūs viduramžiais (...), žaismai su veidrodžiais minimi dar „Rožės romane“ (...), be to, nuo jaunystės vertinau Rilke’s eilėraščius apie veid­rodžius. Ar galėjau visa tai panaudoti be Borgeso? Veikiausiai ne. Bet ar būtų galėjęs Borgesas parašyti visus savo kūrinius be minėtų tekstų? Kaip jis sugebėjo katalizuoti labirinto ir mistinių veidrodžių idėją? (Umberto Eco. „Borges and My Anxiety of Influence“)

J. L. Borgesas žaidžia – skaito (?), („)verčia(“), apverčia ir „suverčia“ esančius tekstus į savo „formą turinčią“ Babelio biblioteką-pasakėčią. Ir šis „skaitymas“ primena tai, ką žino kiekvienas didelės (ar nelabai didelės) asmeninės bibliotekos savininkas. Toji biblioteka – sandėlis ne tik perskaitytų, bet ir neperskaitytų, savo eilės laukiančių, knygų. Matyt, kiekvienam iš jų teko žvelgti į dar neperskaitytą knygą ir jausti sąžinės graužatį. Pagaliau ateidavo diena, kai knyga buvo atveriama ir... pažintis su ja leisdavo suprasti, kad turinys – bent iš dalies – pažįstamas. Kaip tai paaiškinti? Galime pasirinkti mistinį-biologinį paaiškinimą: kol stumdome knygą iš vienos vietos į kitą, šluostome dulkes, jos turinys patenka į mūsų sąmonę. Įmanomas banalus paaiškinimas – perstumdami kartais permetame žvilgsniu vieną kitą puslapį ir taip nuskenuojame jos turinį (nors ir ne linijine tvarka). Bet, U. Eco požiūriu, priežastis kita: per tą laiką mes skaitėme daug kitų knygų, kuriose vienaip ar kitaip buvo kažkas iš to, kas svarstoma atidėtoje knygoje. Ir mes suprantame, jog knyga, kurios neskaitėme, jau tapo mūsų atminties dalimi. Per vieną knygą galima patekti į kitą – į kitos turinį.

Kazys Varnelis. „Netikras labirintas II“, drobė, akrilas, 1971

Kaip Cervantesas, J. L. Borgesas ir pats U. Eco naudojosi virtualia biblio­teka tam, kad sukurtų savo žaidimą – savo idėjų pasaulį, apimantį tai, kas jau yra ir liks, bet ir tai, kas bus ar gali būti, nes „būtent tokios yra užduotys ir galimybės Babelio bibliotekos bibliotekininkų“.

Mieli ir mielos magistrai ir magist­rės, jūs išeinate iš fizinės Vilniaus universiteto erdvės, iš pastato, kuris, kaip graikiškasis „Rožės vardo“ labirintas, buvo susijęs su nežinomybe ir jo centre laukusiais minotaurais. Šioje fizinėje erdvėje jūs sutikote dėstytojus, kurie sudaro Filologijos fakultetą – materialumo nepraradusią biblioteką kaip manieristinį labirintą. Nelyginant Rayʼaus Bradburyʼo romano „451° Farenheito“ personažai-knygos, jie virto stipriau ar silpniau jus veikiančiomis „knygomis“. Ir šių „knygų“ jūsų graikiškojo labirinto kelyje būta visokių: kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų žanrų, formų ir stilių, skirtingos apimties, „su paveiksliukais“ ir be jų, kietais ir minkštais viršeliais, linksmų ir liūdnų, erzinančių ir maloniai stebinančių. Variantų sąrašą galima tęsti. Bet, nepriklausomai nuo to, kokios buvo šios „knygos“, jos visos atverdavo jums rizominį virtualios bibliotekos labirintą, iš kurio išeiti neįmanoma.

Kurkite savo idėjų pasaulius – nebūtinai literatūros ar kalbotyros erdvėje, žaiskite! Jūs jau įžengėte į virtualios bib­liotekos labirintą, todėl, visų dėstytojų vardu linkėdama sėkmingai keliauti kitais labirintais, aš neatsisveikinu. Norite jūs to ar ne, mes susitiksime kitose knygose ir kitais vardais. Kaip sakoma U. Eco romano „Paskutiniame puslapyje / Ultimo folio“: „...vardu gyva vakarykštė rožė, nuogus vardus turim / stat rosa pristina nomine, nomina nuda tenemus.“

Postilė Lectioni ultimae

Paskaitos skaitymo išvakarėse baigusi rašyti rekomendaciją tęsti studijas savo studentei Aušrai, atkreipiau dėmesį į jos kultūros ir meno spaudoje spausdintų trumpos prozos tekstų sąrašą, kurį jau buvau mačiusi rašydama kitą –­ Magna cum laude diplomui. Paprašiusi atsiųsti duomenis apie visas viešojo kalbėjimo ir rašymo apraiškas, juos visus įtraukiau į rekomendaciją, bet dėmesį kreipiau į akademinę ir mokslinę veiklą. Ir sesijos darbų įkarštyje nepastebėjau, jog tarp jos spausdintų prozos tekstų yra vienas, pavadintas „Don Kichotas, Jorge’s Luiso Borgeso autorius“ („Literatūra ir menas“, Nr. 3487, 2014-09-12). Perskaičiusi supratau, kodėl iš trijų svarstytų lectio ultima temų-metaforų (žemėlapis, portretas, biblioteka) –­ o pirmosios dvi nebuvo susijusios su U. Eco figūra ir mintimis – pasirinkau trečią. Supratau, kad mano pasirinkimo atveju suveikė tai, apie ką pasakojo U. Eco vienoje iš 1990 m. Tannerio paskaitų apie „Rožės vardą“.

Primenu, jog U. Eco romane ieškoma komedijai skirtos prarastosios Aristotelio „Poetikos“ dalies. Knygos lapai buvo apnuodyti aklo bibliotekininko Chorchės, todėl ją skaičiusių veikėjų (trokštančio skaityti skaitytojo) laukė mirtis. Po to, kai romanas buvo išleistus, savo bibliotekos lentynoje U. Eco aptiko prieš du dešimtmečius pirktą ir pamirštą Aristotelio „Poetikos“ 1587 m. leidinį su Antonio Riccoboni’o bandymu rekonstruoti antrąją „Poetikos“ knygą, pateiktu priede „Ejusdem Ars Comica ex Aristotele“. Labiausiai U. Eco nustebino fizinė knygos būklė: jos lapų krašteliai buvo sulipę, tarsi prisigėrę lipnaus skysčio. Jis laikė rankose knygą, kurią aprašė savo romane. Pradžioje jis pagalvojo, jog tai „keistas atsitiktinumas“, paskui „norėjosi patikėti stebuklu“, bet pagaliau suprato, kad tai „kažkokiu vidiniu fotoaparatu“ tarytum nufotografavo, ir „kelis dešimtmečius nuodingų lapų vaizdinys“ gulėjo tolimiausiame atminties kampelyje. Lapų vaizdinys buvo „kaip kape – iki tos akimirkos, kai vėl iškilo (nežinia dėl kokios priežasties), ir aš maniau, kad jį išgalvojau“2. Aš taip pat maniau, kad paskaitos temą pasirinkau pati, bet post factum supratau, kad ne ir kad net viešai neįvardydama paskaitos adresatės pirmiausia kreipiausi į ją. Ir ji tai suprato, o jos teksto citata tapo mano paskaitos epigrafu ir post factum.

 

1 Paskaitos tekstas išspausdintas U. Eco knygoje „Apie literatūrą“ („Between La Mancha and Babel“, On Literature, transl. Martin McLaughlin. – London: Secker & Warburg, 2005, p. 104–117).

2 Umberto Eco. „Tarp autoriaus ir teksto“, vert. Jūratė Levina, XX amžiaus literatūros teorijos, II d. – V.: LLTI, 2011, p. 285.

 

Paskaita, perskaityta 2017 m. birželio 23 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto absolventams magistro diplomų įteikimo proga.

Draugai