2022 m. literatūros Nobelis skirtas prancūzų prozininkei Annie Ernaux už „drąsą ir bešališką tikslumą, su kuriuo ji apnuogina individualios atminties ištakas, susvetimėjimus ir bendruomeninius suvaržymus“. Spausdiname meno kritikės Lauros Cappelle straipsnį, parengtą pagal 2020 m. pavasarį darytą interviu su rašytoja.

 

Annie Ernaux dokumentiniame filme „Super 8 metai“ (rež. Annie Ernaux ir Davidas Ernaux-Briot, 2022)

Tą popietę telefonu iš savo namų užmiestyje prancūzų rašytoja Annie Ernaux man apibūdino savo svetainę. „Sėdžiu sename krėsle. Lenkto erkerio langas žvelgia į pietus, todėl galiu matyti dangų, kelis debesis ir medį kairėje, – kalbėjo memuarų meistrė, leng­vai atsirinkdama detales. – Ši vieta labai tyli. O šiuo metu – dar tylesnė.“

Prancūzijoje ką tik paskelbtas giežtas karantinas dėl koronaviruso, todėl 79 metų A. Ernaux negalėjo interviu duoti gyvai. Tačiau itin asmeniškos knygos leido labai gerai įsivaizduoti, kaip atrodo ji pati ir jos namai. Į knygas rašytoja sudėjo viso savo gyvenimo vaizdinius.

Nuo 8 dešimtmečio A. Ernaux prancūzų literatūros panteone užsitikrino ypatingą vietą ne tik dėl gebėjimo iškelti į šviesą individualius atsiminimus, bet ir dėl to, kad atskleidė subtilius individualių atsiminimų sąveikų su kolektyvine patirtimi būdus.

Pirmoji 1974 m. pasirodžiusi rašytojos knyga „Tuščios spintos“ („Les Armoires vides“) yra gyva ataskaita apie darbininkų klasės vaiko patirtis Normandijoje ir pasidarytą nelegalų abortą – knyga pasirodė tuoj po to, kai Prancūzija abortus legalizavo. Ankstyvieji rašytojos tekstai artimesni fikcijai, tačiau nuo 9 dešimt­mečio ji ėmėsi memuaristikos – rašė apie nesėkmingą savo santuoką, motiną sugniuždžiusį Alzhaimerį, pačios patirtį sergant vėžiu, keletą aistringų romanų, kuriais mėgavosi sulaukusi vidutinio amžiaus.

Nors Prancūzijoje A. Ernaux pripažinimo sulaukė seniai, anglakalbis pasaulis jos beveik nežinojo iki 2019 m., kai vienas iš naujesnių literatūrinių autoport­retų „Metai“ („Les Années“) pateko į trumpąjį tarptautinės „Bookerio“ premijos sąrašą. Dabar anglakalbiai skaitytojai pamažu atranda ankstyvąją A. Ernaux kūrybą, o naujausia knyga „Merginos atmintis“ („Mémoire de fille“) JAV pasirodys 2020 m. balandį.

„Merginos atmintis“ – trūkstama A. Ernaux autobiografinės dėlionės dalis. Knygoje rašytoja nusigauna į praeitį, į 1958 m. vasarą, kai pirmą kartą patyrė seksualinius santykius – šis ankstesniuose kūriniuose neminėtas trauminis įvykis vėliau sukėlė depresiją ir mitybos sutrikimą.

Nutikimui atskleisti prireikė beveik šešių dešimt­mečių, nes, pasak A. Ernaux, „viskas buvo itin komplikuota. Jei tai būtų išprievartavimas, gal būčiau sugebėjusi prabilti anksčiau, bet niekada apie tai negalvojau kaip apie išprievartavimą“. Todėl knygoje skverbiamasi į pilkuosius sutikimo užsiimti seksu paribius tais laikais, kai sutikimo užsiimti seksu sąvokos nemokė ir neaptarinėjo.

„Vyras buvo vyresnis – mane tai paveikė, ir aš, taip sakant, pasidaviau iš kvailumo, – pasakoja A. Ernaux. – Net neatsimenu, kad būčiau sakiusi „ne“.“

Po tos vasaros įvykių A. Ernaux prireikė 15 metų, kad atrastų savo balsą. Jaunystės įtakos – nuo Simone de Beauvoir iki visuomeninių neramumų 1968 m. gegužę – užgriebiamos gyvuose „Metų“ fragmentuose; šioje knygoje susipina beveik 70 autobiografijos ir istorijos metų.

Rašytoja prisimena, kad pirmąją knygą, parašytą besimokant koledže, leidėjai atmetė kaip „per daug ambicingą“. Kai vėl pradėjo rašyti 8 dešimtmečio pradžioje, A. Ernaux jau buvo prancūzų kalbos mokytoja ir dviejų vaikų mama, ką tik susipažinusi su sociologu Pierre’u Bourdieu ir jo socialinės reprodukcijos teorija.

P. Bourdieu dėmesys būdams, kuriais švietimo sistema atriboja darbininkų klasės vaikus, privertė A. Ernaux susivokti: gėda, kurią jautė kaip stipendiją gaunanti studentė, kilusi iš visai kitokios terpės nei pasiturintys kolegos, nebuvo laužta iš piršto.

Niekam nesakė, kad rašo „Tuščias spintas“: „Po pirmojo rankraščio vyras iš manęs šaipėsi. Tam, kad galėčiau pabūti viena, apsimesdavau rašanti disertaciją.“ A. Ernaux teigimu, kai kūrinį išleisti nusprendė prestižinė „Gallimard“ leidykla, sutuoktinis Philippe’as jautėsi nuskriaustas: „Jis man pasakė – jei sugebi paslapčia parašyti knygą, sugebėsi ir mane išduoti.“ Kai pasirodė trečioji rašytojos knyga „Sustingusi moteris“ (į lietuvių kalbą išvertė Vilhelmina Vitkauskienė, išleido „Žaltvykslė“, – vert. past.), kurioje autorė tyrinėjo ambivalentiškas buvimo žmona ir motina patirtis, pakvipo skyrybomis.

A. Ernaux prisipažino, jog sprendimas daugiau netekėti suteikė laisvės. „Kartais apsigyvendavau su vyrais, tačiau labai greitai pavargdavau. Įsivaizduoju, jei tektų gyventi su kuo nors dabar, per karantiną – koks košmaras“, – pasakojo juokdamasi.

A. Ernaux daugelį Prancūzijoje nustebino 10 dešimtmečio pradžioje parašiusi knygą „Paprasta aist­ra“ („Passion simple“) – savo romano su užsienio šalies diplomatu ataskaitą, kurioje aistra tyrinėjama su nuginkluojančiu, jausmingu detalumu ir nemoralizuojant. Tuo metu rašytoja galutinai atsisakė užmojo kurti fikciją, o jos knyga – per du mėnesius parduota 200 tūkst. egzempliorių – sulaukė kandžios socialinių konservatorių kritikos.

 

„Paprasta aistra“ (rež. Danielle Arbid, 2020)

 

Nepaisant to, dauguma skaitytojų „Paprastoje aistroje“ atpažino save, o rašytoją, kaip pati sako, užplūdo laiškai. „Vyrai ir moterys patikėjo manimi, prisipažino, kad patys norėtų būti parašę tokią knygą“, – teigė ji. (2020 m. Prancūzijoje įvyko pagal A. Ernaux knygą sukurto filmo, kurį režisavo Danielle Arbid, premjera.)

Liono normalinės aukštosios mokyklos dėstytoja, sociologė ir romanistė Christine Détrez per telefoninį interviu teigė, kad A. Ernaux kūryba leidžia suvisuotinti moters patirtis. „Bijai atpažinti save, nes teks pačiai pasidaryti išvadas, bet atpažįsti, – pripažino C. Détrez ir pridūrė, kad A. Ernaux poveikį prancūzų moterims galima lyginti su poveikiu, kurį ankstesnėms kartoms darė S. de Beauvoir: – Suvokimas, kad tavo patiriami dalykai yra bendresnės situacijos padarinys, gelbsti.“

Šitai buvo akivaizdu iš publikos reakcijos kovą garbingame „Comédie-Française“ teatre Paryžiuje įvykusiuose „Merginos atminties“ skaitymuose. Aktorei Dominique Blanc skaitant, atpažinimo murmesiai ir kikenimai lydėjo detales, leidusias atkurti seniai prarastus laikus: naujovė – vienkartiniai higie­niniai įklotai; tuo metu populiarūs sausainiai. A. Ernaux kartos moterims šios detalės prilygo prustiškoms madlenoms.

Tarp žiūrovų tą dieną buvo ir pati rašytoja, nors paprastai nuo Paryžiaus literatūrinės scenos laikosi atokiai. Tačiau interviu ir esė vis dažniau pasisako socialinėmis ir politinėmis temomis. Parėmė #MeToo judėjimą, kuriam prancūziškame meno pasaulyje sunkiai pavyko įsisiūbuoti, palaikė ir pernai šalį sudrebinusius populiarius Geltonųjų liemenių protestus. „Aš kilusi iš tų, kurie patys galėjo būti Geltonosios liemenės“, – tvirtina A. Ernaux.

Rašytojos dėmesys socialinio dominavimo struktūroms Prancūzijoje atvėrė kelią tokiems autoriams kaip 27 metų Édouard’as Louis, išgarsėjęs jo paties darbininkiškos kilmės įkvėptu romanu „Edžio Bellegueule pabaiga“ („En finir avec Eddy Bellegueule“). „Man tai prilygo sprogimui“, – taip interviu telefonu É. Louis nusakė pažintį su A. Ernaux kūryba: „Pasijutau atstovaujamas.“ Ir dar pridūrė, kad A. Ernaux privertė jį „suvokti, kokia žlugdanti gali būti autobio­grafija“.

Tačiau kai, mums kalbantis, A. Ernaux paminėdavo politiką ar asmeninę traumą, balse nebūdavo jokio pasipiktinimo. Rašytoja atvira, tačiau įspūdingai subalansuota – net 1958 m. padarytos žalos atskleidimas „Merginos atmintyje“ atveda taikos jausmo link.

Atrodo, vienintelė A. Ernaux baimė, kai 9 dešimt­metyje teko stebėti, kaip pamažu dingsta jos motinos atsiminimai, yra prarasti gebėjimą atsigręžti į savo vidų ir atsukti metus atgal. „Tiesą sakant, geriau numirsiu dabar pat nei prarasiu tai, ką mačiau ir girdėjau, – prisipažįsta. – Man atmintis yra begalinė.“

„The New York Times“, 2020 04 07

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

Laura Cappelle – meno kritikė ir sociologė, bendradarbiaujanti su tokiais leidiniais kaip „The Guardian“, „The Financial Times“, „The New York Times“ ir kt.