Sidnėjų nuo Havajų skiria daugiau kaip 8 tūkst. kilometrų vandenyno, o Sidnėjuje reziduojančios Akvilinos Cicėnaitės romano „Anglų kalbos žodynas“ pasakotojos laikysena nutolusi nuo lietuvių havajietės Vaivos Rykštaitės „Mėlyno namo Havajuose“ prozinės manieros per visą šviesmetį. Abiejų emigracijoje gyvenančių autorių naujausių knygų krantus suartina pasirinktas eseistinės autofikcijos žanras ir didelis dėmesys gyvenamajai erdvei, namams, „vidinei geografijai“.

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“

 

Nenuginčysi: A. Cicėnaitės autofikcinė knyga, kurioje rašoma „apie save“ (p. 184), skleidžia savitą energiją ir reikšmes, o vientisas kūrinio registras iš pirmo žvilgsnio regimas kaip unikalus autorinis braižas. Tai eseistinė proza (tarkim, romanas) apie pasakotojos emigraciją – išorinę ir vidinę, apie kintančias laiko, erdvės ir ypač kalbos reikšmes žmogui, kuris liko be tėvynės. Svarbios, universalios temos.

Vis dėlto pseudointelektualinis ir pseudostilistinis balastas vertingąsias knygos savybes, mano akimis, atskiedžia iki kičo. Kičas, patetika, filosofavimas ir plepėjimas, taip pat literatūrinė meistrystė – tai dar Virginijos Cibarauskės „Literatūroje ir mene“ (2023-03-24) taikliai įvardytos „Anglų kalbos žodyno“ ypatybės. Lieka šiuos požymius panagrinėti išsamiau kartu iškeliant klausimą, ar literatūros meno meistryste knygoje nėra dangstoma kruopšti imitacija.

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“. Dailininkė Kristina Karklė. – V.: „Alma littera“, 2022.

 

„Anglų kalbos žodyno“ pasakojimas tvirtas tais atvejais, kai autorė vaizduoja vietas ir veiksmus, kuria scenas – pirmąjį tokį švarų fragmentą aptinkame 88 p.: „Spustelėjau rankeną ir žengiau per slenkstį...“ Paveikus kelionės į Australijos gilumą esamuoju kūrinio laiku vaizdavimas: veiksmas automobilyje, viešbučiuose ir miesteliuose išgelbsti knygą. Didžiausią teksto intrigą kuria ne gresiančių skyrybų su vyru užuominos ar tėvynės praradimo baimė, o keliautojų porą persekiojantis lietaus debesis, vis išnyrantis tiek veikėjų tikrinamame radare, tiek skirtingose teksto vietose: užklups ar ne? Ciklonas tekste veikia čia ir dabar, jis yra gyvas, gal net gyvesnis už žmones.

Deja, kelionės realiuoju romano laiku aprašymai – retoki. Prozines gėrybes lyg vislios invazinės piktžolės užgožia abstrakčių aforizmų perteklius, neraiškių detalių litanijos, mechaniškų anaforų tironija.

Pavyzdžiui, teiginys „[P]agrindinė priežastis, dėl kurios žmonės skraido lėktuvais, buvo meilė“ (p. 76), vėliau atsikartojantis (p. 229), yra savitiksliškai skambus ir tuščiaviduris. Nors knygoje vis iššokantis lėktuvo (kaip ir skrudintuvo) leitmotyvas stilistiškai vertingas, tačiau jetlag perkeltinės reikšmės išaiškinimas – tai nuo kūno, greitai pakilusio į orą, atsilikusios sielos sindromas (p. 132) – gal ir žavi minties šuoliu, bet lieka neaišku, apie ką visa tai. Pagunda išorines aplinkybes konvertuoti į vidinę būseną, kai raudonos dulkės, įsismelkusios giliau, „nužymėjo vidinę geografiją“ (p. 167), neretai skamba beprasmiškai ir pretenzingai. Paulo Coelho alchemija.

Kartais autorė aforizmų reikšmes perteikia žaviai. Pavyzdžiui, tiek santuoka, tiek rašymas įvardijami kaip dėmesio troškimas. Kartais aforizmai paprasti ir talpūs: „...meilės galima išmokti kaip svetimos kalbos“ – su nutylėta sąlyga, kad pačią meilę suprasime kaip svetimą kalbą meilės bijantiems (p. 77).

Dauguma A. Cicėnaitės aforizmų nesiekia išminties perlų kategorijos, užtat metaforos gali sublizgėti lyg deimantai, kai prieblanda atrodo tarsi kondensuotas pienas (p. 25), laikas poetiškai apibūdinamas kaip karamelė (p. 75), atmintis yra alkis (p. 137), o vertimas – „tik popierinis lėktuvėlis į kitą pusę“ (p. 158). Baimė mirti angliškai (p. 125) – puiki literatūrinė tezė. Tačiau kai autorė priberia pusę puslapio nuspėjamų metaforų kelionei įvardyti, atrodo, tai tėra „bandymas užpildyti tuštumą“ (p. 299) kompiuterio ekrane.

Kitas pseudostiliaus simptomas – detalių lietus. Įvairūs objektai, daiktai, figūros pliaupia vienarūšėmis sakinio dalimis arba palyginimų klastotėmis. Tai lyg sakyti: buvau „Rimi“, pirkau „Iki“, aplenkiau „Maximą“, o čia tau ne „Lidl“. Dar yra „Nike“, yra „Adidas“ ir „Puma“ apranga taip pat gera. Tokie pasažai – tink­lelis nuo musių, ant asfalto ištirpusi ir išmindžiota dražė (tyčia kopijuoju mums pažįstamą manierą).

Pasakojimo vardijant viską iš eilės bėda ta, kad jis sausas ir analitinis, skaitytojo sąmonėje nesužadina ryškių (dažniausiai nesužadina jokių) vaizdinių. Tarkime, pasakotoja pastebi, kad nekilnojamojo turto agentės „akys buvo panašios į dvi žuvis iš Bankso parko tvenkinio“ (p. 24). Aš, „Anglų kalbos žodyno“ skaitytojas, neturiu žalio supratimo, kokia tai žuvis. Karpis gal? Pagūglinu ir randu, kad Bankso parko tvenkinyje veisiasi kelios žuvų rūšys, tarp jų – unguriai. Tai gal agentės akys į ungurius ir buvo panašios? Netrukus pasakotoja pati atskleidžia, kad tame „vandenyje raivėsi riebūs unguriai ir mutantų dydžio karpiai“ (p. 27). Tuomet jau aš, žodžių tvenkinio dumble įklampintas skaitytojas, darau išvadą, kad pasakotojos apibūdinta moteris yra vargšė išsigimėlė (nors Bankso parko tvenkinyje gyvena ir mažesnės žuvytės, bet kam tai rūpi).

Su įprastu užmoju žarstydama aplinkos atributus, autorė pamini ir big bogan skulptūrą (p. 80) – pamini, ir tiek, nes eilėje laukia kiti vietovardžiai ar objektai, kuriuos būtina nedelsiant įgarsinti. O kas yra tas bigboganas, dievaži? Kadangi A. Cicėnaitė nevargsta vaizduodama, skaitytojui tenka gūglinti: tai plieninė, plokščia, 6 metrų aukštį siekianti barzdoto ir kepurėto vyro, laikančio sumeškeriotą žuvį, skulptūra. Dešinį kelį figūra kiek palenkusi, ant marškinėlių regime užrašą „NYNGAN NSW AUST“.

Beje, pagūglinęs dar išsiaiškinau, kaip atrodo veikėjų akiratyje vis prabildantys kelių traukiniai. Įdomu.

Galų gale – anaforos. Tai grožiniuose tekstuose plačiai paplitusi retorinė figūra, kuri geriausiai veikia tuomet, kai yra vos regima. Pavyzdžiui, Jurgio Kunčino „Tūla“ prasideda jaudinančiu sudėtiniu sakiniu su keliasluoksne anafora (Kalbėk – (kuždėk) – kai – kai – kai – kai – viršum – virš – kalbėk – (sakyk) – kas – kas – kas). A. Cicėnaitės anaforos veikia ne kaip subtilus žodžių jungimo į sakinius dažnis, o kaip dūžiai žodžiais. Tai ne stiliaus dermė, o daužymas į puslapio paraštes.

Daugiausia romane jungtukais grįstų anaforų: kur (5 k.), kai (3 k.), pro (2 k.), jei (1 k.). Taip pat anaforų, grindžiamų įvardžiais: tas, ta, tai (5 k.), man (2 k.). Sakinio ar jo dalies pradžioje pakartojamas jis ir kuris pažyra po kartą. Aptinkame prieveiksmiu jau grįstą anaforą. Daiktavardžiai anaforoms taip pat tinka: šalyje, dvasios, Australija, naktimis, Monrealis, miesto. Pasitelkiami veiksmažodžiai galėti, sužinoti, eiti, galvoti (3 k.), dalyvis įmanoma. Kartais aptinkame hibridinių anaforų: ką reikštų, man reikėjo, taip dvelkė, ir tą pačią akimirką. Įvardžio to ir prielinksnio su anafora (to su, p. 37) – dar neregėtas darinys lietuvių kalboje, ko gero, įsismelkęs iš anglų.

Stiliaus statybose pasitelkus anaforos figūrą, trečią vietą pagal dažnumą pelno 12 kartų pavartotas veiksmažodis vežėmės (p. 211), antrą – prielinksnis virš, sudygsniuotas iš 17 dūrių (p. 169). Vis dėlto romanui baigiantis anafora su 21 kartą pakartotu veiksmažodžiu išmokysiu (p. 274–276) pagaliau suveikia, pasiteisina, pasiekia tikslą – sustiprina stilių. Taip nutinka, nes anafora vartojama ne sausiems fizinės tikrovės objektams minėti, o veikėjos santykiui su kitu asmeniu, su savo vaikyste ir gimtine įvardyti, be to, ritmo dermę paragrafe sustiprina kartojamo veiksmažodžio vieta sakinyje ir kitos, vidinės anaforos talkininkės (su žodžiais kada, kodėl). Tiesa, šis daugmaž stilingai sumeistrautas pasažas turinio požiūriu, mano nuomone, vis tiek baigiasi patetiškai („Stebuk­lo“ plytele).

Atvirai kalbant, seniai neregėjau taip subtiliai ir klastingai stiliaus figūromis užsimaskavusios literatūrinės mimikrijos. Gausios dirbtinės kalbos puošmenos apakina ir paslepia egzistencinės pasakojimo idėjos užuomazgą. Dėmesio verta, kad, tekstui lūžtant nuo anaforų, vis dėlto neaptikau nė vienos giminiškos stiliaus figūros – elipsės, kryžmės ar anadiplozės. Nes puikioje literatūroje, pavyzdžiui, Gyčio Norvilo eilėraštyje „europos litanija per mano dievą ir dūmus“, tokie žodžių dariniai, žodžių pasikartojimu įrėminti sakiniai dėliojasi natūraliai, iš kalbos jausmo, o ne vien mechaniškai konstruojant.

Kad ir kaip būtų, „Anglų kalbos žodyne“, šalia kokybiškai pavaizduotų kelionės aprašymų, esama ir pavyzdinių abstrakcijas arba jausmus įvardijančių epizodų, ypač kai anaforos nevartojamos lyg pagal „Ikeos“ baldo surinkimo schemą: „Nežinojau, ar jis jaučiasi vienišas. Ar jaučiasi vienišas gyvendamas su manimi. Ar jaučia, kad mes neturime bendros kalbos. Ar žino, kad santuoka yra bendro žodyno paieškos“ (p. 121). Puiku!

Stipriausios šios knygos vietos būtent tos, kurių autorė nebando apkurtinti cimbolais ir kuriose nesislapsto už literatūrinių girliandų. Sakinys apie sutuoktinio poreikį pabėgti, mano supratimu, – vienas gražiausių romane (p. 134), kaip ir visos pasakojimo idėjos apibendrinimas (p. 272), ir nors šiame apibendrinime vėl kišama anafora su įvardžiu „mano“, ji čia tinka, nes tiek vaizduojamas reiškinys, tiek artimas, tuščiaviduriais tropais nemaskuojamas pasakotojos santykis su vyru atrodo natūralūs, darnūs: „Dienomis vis dar laikėmės už rankų, bet naktimis miegojome vienas kitam atsukę nugaras.“

Nors Lietuvos metų knygoje „Anglų kalbos žodynas“ aptinkame autentiškos grožinės literatūros požymių, vis dėlto tekstą perskaičiau kaip išradingą turistinį gidą po Australiją.

 

Vaiva Rykštaitė. „Mėlynas namas Havajuose“

 

Patyrusios ir darbščios prozininkės V. Rykštaitės pasakotoja nesimaivo ir nesiekia aukščiausio literatūrinio stiliaus įspūdžio. Tiesą sakant, ji rašo taip lengvai ir paprastai, kad kartais norisi sakyti – rašo vargu ar literatūriškai, veikiau publicistiškai. Tai kitas kraštutinumas.

 

Vaiva Rykštaitė. „Mėlynas namas Havajuose“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė.  – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Pagrindinė kūrinio tema – moters išgyvenami prieštaravimai tarp kūrybinės ambicijos ir vaikų priežiūros, buities: „Nebegaliu surinkti savęs, netelpu, todėl renku daiktus nuo grindų, slapta tikėdamasi, kad vieną dieną nustos jais snigti“ (p. 198). Tekstas yra grynaveislis įtampos tarp pašaukimo ir atsakomybės kūrinys, nes sunku tikėtis, kad, ant pečių nugulus vaikų ir namų naštai, autorė dar pajėgs iščiustyti kiekvieną sakinį, įvaizdį, pasažą. Arba vaikai, arba sakiniai – teks įsipareigoti vienam, o kitą nuskriausti. Kaip sakė rašytoja Claire Dederer, rašyti įmanoma tik palikus vežimėlį su vaiku koridoriuje, už durų. Metaliteratūriškai žiūrint, V. Rykštaitės autofikcinio romano netobulumai, tarkime, lyg nenuvalytas stalas neišbaigti vaizdiniai, greitomis tarsi užkandis vaikams automobilyje komplektuojami dialogai, nenušluostytas vaikų nosis primenantys kai kurie nesubrandinti, neredaguoti sakiniai, – tai tekste vaizduojamų pačios autorės rūpesčių iliustracija. 

V. Rykštaitė daugumai savo tekstų būdingą žaismę ir ironiją kuria ne vargindama abstrakčiais išvedžiojamais kaip kaimynės iš kitos Ramiojo vandenyno pusės romane, o pasakodama gana kasdienius įvykius, vaizduodama artimą aplinką. Kitaip negu A. Cicėnaitės knygoje, „Mėlyname name Havajuose“ ryškių stilistinių priemonių nedaug, bet jeigu jos pasirodo, tai maloniai pakutena skaitymo receptorius: „Įsivaizdavau visas už nugaros esančias pramotes iki pat šimpanzės“ (p. 45). Pasitaiko aforizmų, kurie yra logiški: „Meilės nelaisvė pagrįsta tikėjimu, kad esame daugiau nei mėsa“ (p. 186) – šitą V. Rykštaitės frazę verta palyginti su A. Cicėnaitės meile ir lėktuvais.

Norėtųsi, kad V. Rykštaitė atskleistų daugiau savo kūrybinio potencialo, pavyzdžiui, energingame motinos vaidmens aprašyme iš amžinybės, Dievo perspektyvos (p. 75), kurį – tikėtina – parašė per laisvą valandėlę be savo trijų atžalų. Nors „Mėlynas namas Havajuose“ akivaizdžiai subalansuotas gausiai moteriškai rašytojos auditorijai, kūrinys nepaliko abejingo ir teksto skaitytojo vyro, dviejų vaikų tėčio: atviras, kartais nuogas liudijimas apie kasdienius daugelio mūsų rūpesčius leidžia susitapatinti su romano veikėja ir minutėlę patirti žmogaus būties universalumą tuo pat metu tyliai pasidžiaugiant, kad man kliuvo lengvesnė dalia (veikiausiai tik todėl, kad aš – vyras).

 

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.