× Lina Laura Švedaitė

 

Naujausiame romane „Tasmanija“ (į lietuvių kalbą vertė Rasa di Pasquale) Paolo Giordano, prestižinės italų literatūros premijos „Strega“ laureatas, rašo apie mūsų dienų pasaulį ir jo ateitį. Tiksliau, apie pasaulį, kuris neturi ateities, kuriame sutrikusi ir įsibauginusi žmonija savo rankose nebeišlaiko kontrolės svertų, o visuotinis sąmyšis nuodija tarpusavio santykius. 

Su autoriumi susitinku viešbučio vestibiulyje ankstų sekmadienio rytą, likus porai valandų iki jo skrydžio, ir po 30 minučių išsinešu įrašą su pokalbiu, atrodė, trukusiu gerokai ilgiau.

 

Paolo Giordano. Rasos di Pasquale nuotrauka

 

„Tasmanijos“ stilius specifinis – atsisakėte tiesioginės kalbos skyrybos, kai kur nebaigėte sakinių, atrodo, rašėte taip, tarsi veiksmas vyktų čia ir dabar. 

Lietuvių kalbos gramatikos taisyklės griežtesnės, todėl vertime tokia strategija galbūt atrodo radikaliau. Apskritai šio teksto stilius yra gan ortodoksiškas. Atsisakiau tiesioginės kalbos skyrybos ir taip, beje, daro daug šiuolaikinių autorių, tik mano atveju tekstas užrašytas pirmuoju asmeniu, todėl dialogai nėra tiesioginė kalba, o labiau pasakotojo prisimenami pokalbiai. Todėl buvo parankiau neskaidyti teksto. Taip pat sakiniai kai kur neužbaigti, nes pokalbį nutraukia kiti personažai. Šis tekstas yra tarsi įvykių kronikos.

 

Todėl man jis primena juodraštį, tarsi būtų dar neužbaigtas. Čia ne kritika.

Nenorėjau, kad tekstas atrodytų nušlifuotas. Norėjau griauti sienas tarp skirtingų žanrų – romano, reportažo, esė, interviu, mokslinio straipsnio ir pan. Prasidėjus kovidui, dar labiau sustiprėjo nuojauta, kad vienu metu turiu rašyti skirtingais žanrais. Kodėl romanas turi būti griežtai apibrėžtas? Šis pasirinkimas atitolino nuo kitų mano tekstų, „Tasmanija“ išties primena žurnalistinį tyrimą, kažką, kas turi būti greitai užrašyta. Nors tai tikrai nėra greitai atsiradęs kūrinys. 

Taip pat vengiau vertikalaus pasakojimo, prie kurio esame pripratę: personažo transformacija, istorija, prasidedanti viename taške ir pasibaigianti kitame, ir pan. Visuomet esti griežtai apibrėžta trajektorija, pagrindiniai ir antraplaniai veikėjai. Ir kai pradėjau rašyti „Tasmaniją“, atrodė, kad ši logika tiesiog netinka. Viskas turėjo vykti vienu metu. Nėra hierarchijos tarp didelių įvykių ir mažų asmeninių nutikimų. Įsivaizduokime, kad klasikinis literatūros pastatas sugriuvo ir mes judame po jo griuvėsius, o vaizdas yra horizontalus, kaip Hirošimoje, apie kurią kalbama ir knygoje. Tad kaip rašome horizontaliame kraštovaizdyje? Galbūt personažas nebeturi vadovautis visiems įprasta logika? Šitoks požiūris man atrodo tiesiog šiuolaikiškesnis. Laikausi šios taisyklės, kuri nėra taisyklė.

 

Norite pasakyti, šiuolaikinis pasaulis nebeišsitenka klasikinės istorijos griaučiuose? 

Nežinau, ar nebeišsitenka, bet aš ja nebetikiu. Manau, istorija, kurios centras yra pagrindinis veikėjas, kuri turi aiškų organizmą, apgalvotą idėją ir tam tikra prasme yra nuspėjama, jau pasiekė savo aukso amžių. Parašyta daug genialių romanų. Tačiau tikėti tokia istorija reiškia tikėti likimu. O mūsų pasaulis, ypač šiandien, yra itin eklektiškas, kupinas atsitiktinumų. Ne visada galime nuspėti savo veiksmų pasekmes. Mano klausimas: kaip rašyti šiais nenuspėjamais laikais, kai ateitis nebūtinai atspindi dabartį?

 

Viena jūsų nagrinėjamų temų – žmogaus elgesys ištikus krizei.

Taip, manau, asmeninis gyvenimas yra veikiamas išorinio gyvenimo. Ir atvirkščiai. Galbūt klasikinė literatūra nagrinėja, kaip didžioji istorija veikia žmogaus individualų gyvenimą. Mane domina ir atvirkštinė sąveika. Nes šiandien esame nuolat susijungę per socia­lines medijas, o to anksčiau nebuvo. Šiandien visur nešiojamės mobiliuosius telefonus ir net nebepastebime, kiek daug jais naudojamės. Mums atrodo, kad apie daug ką turime savo nuomonę: apie vakcinas, apie rusų invaziją, apie Artimuosius Rytus ir pan. Man įdomu, kiek šios nuomonės susiformuoja racionaliai mąstant ir kiek dėl tam tikrų asmeninių patirčių, sunkumų, iššūkių, artimos aplinkos. Manau, čia yra labai daug iracionalių projekcijų, kai mažoji asmeninė krizė projektuojama į didelę kolektyvinę krizę. Pyktis, tarkim, nukreipiamas į politiką ir gali tapti veiksmu ar net pavojingu judėjimu. 

 

Ar tikite žmogumi?

O kaip kitaip? Tikiu, bet nepasitikiu. Visiškai nepasitikiu. Nepasitikiu ir žmonijos progreso idėja. Manau, vakarietiška romano tradicija taip pat labai stipriai susijusi su progresu, kad ir, tarkim, būtina pagrindinio veikėjo transformacija, kai jis apie save sužino šį tą, ko nežinojo anksčiau. Nebetikiu idėja, kad viskas eina geryn. Galbūt šiandien turėtume labiau galvoti apie žiedinę struktūrą, apie siužetą be kulminacijos arba chaosą. Galbūt prasmė turėtų rastis neplanuotai, iškilti iš atsitiktinumo. Nors tai ir gąsdina.

 

Kokia rašytojo misija šiandien?

„Misija“ – labai stiprus žodis. Sakyčiau, iššūkis. Šiandien rašytojui nemenkas iššūkis skirti laiko savo brandai ir tam, kad atsirastų atstumas nuo aprašomų įvykių ir paties teksto. Rašant reikia nemažai laiko išsėdėti ramiai, o šiandien tai kartais tiesiog neįmanoma. Reikia reaguoti greitai, siekti rezultato.

 

Viename interviu sakėte, kad šiandien žmonių atmintis – trumpalaikė, esame linkę greitai pamiršti didelius įvykius. Ar literatūra gali padėti prisiminti?

Tikiuosi, gali. Ir čia pasitaisysiu: nemanau, kad greitai pamirštame – prisimename arba mums apie juos primena visokie išmanūs įrenginiai, tačiau esame linkę labai greitai judėti pirmyn, pereiname prie kitų dalykų, esame judėjimo pirmyn profesionalai. Spaudžiame „atnaujinti“: karas, katiniukai, kovidas, katiniukai, vėl karas. Žinoma, tai veikia, iškraipo atmintį. O literatūra turi galią mus sustabdyti ar net sugrąžinti į praeitį, padėti ją apmąstyti.

 

Kaip iškreipta atmintis susijusi su ateitimi?

Prieš keletą dienų Pizoje studentai taikiai protestavo ir buvo sumušti policijos. Ką nors primena? Kai atmintis dingsta, viskas kartojasi, vėl renkame radikalią valdžią. Vėl turime patirti smurtą, nes jį pamiršome.

 

Kur ieškote vilties?

Neieškau, vilties paieškos irgi ateina iš klasikinės istorijos idėjos. Kartais paprasčiausiai vilties nėra ir blogis yra blogis, kurį reikia praryti ir suvirškinti, ką nors su juo padaryti. Ir rašymas yra vienas būdų perkeisti blogį, mėginti jį suprasti.

 

Kodėl Tasmanija?

Atrodo kaip graži vieta. Mažasis Edenas. Tačiau vieniems – Edenas, kitiems – pragaras, ar ne?