Kito, Kitokio tema – sena kaip pasaulis. Jos ištakos prasideda ne nuo verbalinės raiškos laikų, ne nuo intelekto, o veikiausiai nuo instinktyviųjų pradų, sapnų ir vizijų, regėjimų ir haliucinacijų, kai žmogus suvokė save ne tiek kaip žmogų, o labiau kaip Kitą – gaubtasėklį augalą, didžiaakį trilobitą, spoksantį iš pirmykščio vandens, sapnuojančią grybo sporą kosmose. Ar net kaip tamsiosios medžiagos dalelę iš nematomos Visatos gelmių.

Iš mitų, sakmių, pasakų, epų ir lyrikos Kito tema atkeliavo į šiuolaikinius literatūros žanrus ir puikiai prie jų prisitaikė. Šie žanrai – tai maginė ir mokslinė fantastikos, kuriose apstu ir bravūriško pragmatizmo, ir svetimumo siaubo, ir weird tematikos (Howardo Phillipso Lovecrafto kūryba). Nederėtų pamiršti klasikos (Edgaro Allano Poe, Herberto George’o Wellso, Bramo Stokerio ir kt.), taip pat knygų, kuriose atsiveria ne tik matomoji, bet ir nematomoji Visatos pusė – ta, kurios, pasak vieno klasiko, mes nė nesapnavome (Clive’o Stapleso Lewiso „Kosminė trilogija“).

Kitas bene dažniausiai susijęs su nežemišku (ne­žmogišku) protu. O tai yra toks dalykas, kurį iš tiesų sunku ne tik apibrėžti, bet ir suvokti. Bene tiksliausiai šį dalyką apibūdino lenkų mokslinės fantastikos tėvas Stanisławas Lemas: „Visažinybė, atsisakanti bendrauti“ („Soliaris“, iš lenkų k. vertė Giedrė Juodvalkytė, „Vaga“, 1978, p. 23). Žinomiausiame (ir daugiausiai spekuliacijų sulaukusiame) kūrinyje „Soliaris“ S. Lemas vaizduoja mįslingą organinę substanciją – okeaną, kuris tuo pat metu ir kūrinys, ir kūrėjas. Šio okeano tikslai yra išbandymas ir žmogaus protui, ir jausmams, ir tam, ką vadiname etikos kodeksu: „...tat visai nepanašu į žmones (...). Todėl ir yra taip baisu“ („Soliaris“, p. 13). Žmonės dažnai įsivaizduoja ateivius kaip gerokai pažangesnę civilizaciją, kurios misija – išgelbėti žmoniją, jai padėti (šių dienų politiniame kontekste skamba kažkaip įtartinai, be to, norisi paklausti – kokia jiems iš to nauda?). O ką daryti susidūrus su „ateiviu“, kuris ne tik nesirengia nieko gelbėti, bet jo net įvardinti negali? Kas tas Soliaris: siaubinga glioma, debiliški drebučiai ar abejinga dievybė, nesiteikianti atkreipti dėmesio į kontaktą trokštančių užmegzti žmonių pastangas, trunkančias ištisus dešimtmečius?

 

 

Tiesą pasakius, vandenynas, kuriantis keistus darinius (simetriadas, asimetriadas, ilgūnus, greituolius, mimoidus), kurių įspūdingumas gniaužia kvapą taip pat, kaip ir jų beprasmiškumas, panašus į demiurgą, kuriantį pasaulį ir čia pat jį naikinantį, paverčiantį pradine mase ir vėl viską kartojantį. Tarsi su plastilinu žaidžiantis mažas vaikas. Tačiau tikėtis, kad Harė ir visi kiti fantomai, kuriuos okeanas siuntė žmonėms, yra dovanos (taip šiuos fantomus įvardijo astronautas Snautas), vargu ar verta, nes tai liudytų okeano žmogiškumą. Daug paprasčiau įsivaizduoti, kad fantomai tėra „materializuotos projekcijos to, kas slypi mūsų smegenyse apie tą žmogų“ („Soliaris“, p. 92), projekcijos „dirbtinai sintezuotos“ ir netgi patobulintos. Žinoma, kam visa tai daroma, lieka paslaptis. Galima šį reiškinį traktuoti kaip operacijos „Žmogus“ dalį (operacijos, kurios prasmė skystam kolosui nerūpi) arba betikslį, pasikartojantį žaidimą. Kartais kyla įspūdis, kad „Soliaryje“ žmonės ir okeanas tiesiog dalijasi savo sapnais ir vizijomis: jeigu neįmanoma suvokti rea­lybės protu, ar negalėtų įsikišti pasąmonė – sapnas, mitas, pasaka, tam tikras iracionalus pradas, gal net savotiška beprotybė?

Kadangi S. Lemas ne tik mokslininkas, bet ir filosofas (o filosofija, kaip sakoma, pirmiau nei fizika), sunku būtų jo kūryboje nepastebėti klausimų iš teologijos srities. Tai natūralu, nes ir teologija grindžiama protu – protas laikomas pagrindine žmogaus dorybe, paskui kurią rikiuojasi kitos (teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas). Bet čia vėl susiduriame su paradoksu – nežmogiškas protas, kurio nesuvokiame, bet kurį tikime esant, turėtų būti ne tik protingas, bet ir prasmingas. Tik ar prasmė egzistuoja, jei negalime jos suvokti? Ar egzistuoja protas be prasmės, be dorybių, be tikslo? Be etikos? Nors jei egzistuoja sąvoka „nežmogiškas protas“, tai gal ne visai kvailai nuskambėtų ir sąvoka „nežmogiška moralė“?

Bet kas tai yra? Ar mes, bravūriški žemiečiai, tokiam ontologiniam siaubui esame pasirengę? Vargu... Juk net susidūrus su tuo, ką bandome įsivaizduoti kaip „nežemišką protą“, tenka pripažinti bejėgiškumą, nes „mes nieko kito neieškome, tik žmonių“ ir „visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų“ („Soliaris“, p. 66). Nes žemė, pasak Šventojo Rašto, sukurta žmogui ir jo palikuonims viešpatauti – tai vienintelė vieta, kurioje žmogus gali būti suprastas, suvoktas, įprasmintas. Siaubingas kosminis nuotolis tarp žvaigždžių ir planetų, pasak C. S. Lewiso, tam ir skirtas, kad žmogus savo blogio nepaskleistų kitur. Jei kosmosui negali priskirti nei žmogiško proto, nei moralės, tai tuo labiau negali primesti jam žmogaus nuopuolio.

Jeigu „Soliaris“ įkūnijo keistą, bet vis dėlto nepriešišką ir net akivaizdžiai „gyvą“ protą kaip vientisą organinį darinį, tai S. Lemo kūrinyje „Nenugalimasis“ pavaizduota smėlėta ir uolėta Regio planeta yra „tobulos mirties šalis“ („Setauro medžioklė. Nenugalimasis“, iš lenkų k. vertė Kazys Skudavičius ir Živilė Samėnaitė, „Eridanas“, 1994, p. 218). Vienintelė sausumoje egzistuojanti gyvybės rūšis – negyvosios evoliucijos keliu susidarę metalinių „vabzdžių“ spiečiai, turintys kolektyvinę atmintį. Tačiau ir šiai „negyvosios gyvybės“ rūšiai, kaip ir „Soliario“ okeanui, būdinga tai, ką galima būtų pavadinti atsiribojimu, šalinimusi, nepriėmimu: „vabzdžiai“ naikina organinę gyvybę sukeldami visišką amneziją nuo magnetinio smūgio. Kitaip tariant, jie sunaikina visus atminties pėdsakus – žmogus tampa bejėgis kaip naujagimis, o tai tolygu nužudymui. Kosminio laivo įgulos nariai „suvaikėja“. Jų „vaikiškumas“ toks pat šiurpus, kaip ir „Soliario“ okeano sukurtas milžiniško kūdikio, einančio bangomis, vaizdas. Šie reiškiniai labai arti silp­naprotystės, išsigimimo, proto negalios, kuri visuomet jei ne baisi, tai apgailėtina.

 

 

Kodėl tie juodi metaliniai trikampiukai taip elgiasi – naikina žmogaus atmintį? Pirmas į galvą šovęs paaiškinimas: gal jie tiesiog atlieka asenizatoriaus vaid­menį? Žmogus yra nereikalingas, trikdantis, tarkim, kaip pelėsis. Juk pelėsiui mes neapykantos nejaučiame, bet sunaikinti jį reikia. Profilaktikos dėlei. Ir naikinimas pamažu tampa rutina, būtinybe.

S. Lemo proza pasižymi ne tik aukšta intelektine kultūra, bet ir išskirtiniu stiliumi – autorius puikiai suvokia, kad į visus neatsakomus klausimus atsako simboliai ir metaforos. Mechaninė Regio civilizacija – juodas lietus, „niūriai graži juodoji tankynė“ („Nenugalimasis“, p. 217), medžiaga, iš kurios nematomas demiurgas tarsi „milžinas skulptorius“ („Nenugalimasis“, p. 216) formuoja audros pritvinkusius debesis. Iš juodųjų trikampėlių, valdomų kolektyvinės „sąmonės“, susiformuoja veidrodis, kuriame „Nenugalimojo“ įgulos narys Rohanas išvysta savo atvaizdą ir iš pradžių savęs neatpažįsta. Turint omeny, kad veidrodžiai susiję ne tik su satisfakcija („tikrojo veido“ pamatymu), bet ir su klasta (iškreipia, padidina, sujaukia vaizdą), šį simbolį veikiausiai reikėtų suvokti kaip atvirą filosofinį klausimą. Kas tu esi? Kas aš esu? Kas yra nenugalimas? Protas ar beprotybė, prasmė ar beprasmybė? Gyva ar negyva?

Niūrią, o gal tiesiog logišką išvadą, jog „[N]e viskas ir ne visur yra mums“ („Nenugalimasis“, p. 218), atkartoja ir kiti du S. Lemo kūriniai „Edenas“ bei „Žlugimas“. Jie įtvirtina tezę, kad „apie jokį žmogaus kontaktą su ahumanoidine civilizacija negali būti nė kalbos“ („Soliaris“, p. 153). Ir vėl priežastys atrodo tos pačios – žmonių prieštaringumas ir Kitų abejingumas. (Tiesa, šiuose kūriniuose esama savotiškų politinių motyvų, priartėjančių ir prie mūsų dienų aktualijų.)

„Edeno“ civilizaciją žmonės aptiko, galima sakyti, atsitiktinai: avariją patyręs erdvėlaivis buvo priverstas nusileisti į nepažįstamą planetą, kosmose atrodančią kaip liepsnojantis opalo lašas (dėl grožio planetą tik­riausiai ir pavadino Edenu). Šis pavadinimas vėliau įgauna sarkastišką potekstę, nes tyrinėdami Edeną žmonės randa galybę masinių kapų, savotiškų „piramidžių“ su mumifikuotais lavonais, keistas gamyklas, gaminančias dalykus, kurių prasmės suvokti neįmanoma (panašu į „Soliario“ lipdomas simetriadas). Edene egzistuoja „stulbinanti civilizacijos lygių mišrainė“ („Edenas“, iš lenkų k. vertė Nomeda Berkuvienė, „Eridanas“, 2006, p. 143): vulgari plebėjų masė, primenanti nemąstančių gyvulių bandą, ir aukštesnioji klasė, valdanti technologijas, kultūrą ir, žinoma, plebėjus. Šios dvi klasės egzistuoja savotiškuose burbuluose, komunikacija tarp jų nevyksta, o jei vyksta, tai vienakryptė: aukštesnioji klasė, pasinaudodama galia ir gebėjimais, žemesniosios individus tiesiog naikina. Panašiai Regio negyvoji civilizacija naikina organinę – dėl pastarosios netobulumo, net ydingumo.

 

 

Tokios elgsenos (vos neparašiau – politikos) priežastis yra Edene kadaise vykdyta biologinė būsimųjų kartų rekonstrukcija (tam, regis, ir skirtos keistosios gamyklos su konvejeriais). Trumpiau tariant, buvo vykdomas perkūrimas, pasibaigęs tuo, kad nepavykusius egzempliorius, turinčius nemenkų fizinių ir intelektinių trūkumų, tenka naikinti. Žmonės, puikiai suvokdami, kad jų pačių istorijoje būta panašių dalykų ir kad negalės įdiegti čia savo civilizacijos modelio, vis dėlto trokšta užmegzti kontaktą, bet... Bukoji edeniečių dalis kontaktui abejinga: nors šiek tiek nustemba pamatę ateivius, pagrindinis juos valdantis jausmas – paniška baimė būti sunaikintiems savųjų. Aukštesnioji rasė bando izoliuotis nuo bet kokios kontakto galimybės ir siekia izoliuoti pačius ateivius. Tam pasitelkiama veidrodinė siena – mechaniniai gemalai, panašūs į graikų mito slibino dantis. Veidrodis šiuo atveju pasirodo kaip simbolis, susijęs ne tik su iškreiptu vaizdu, bet ir su visišku atskyrimu bei įkalinimu klaustrofobiškoje erdvėje.

Tiesa, du edeniečiai vis dėlto pas žmones prasibrauna – vienas atsitiktinai (mielas, bet kvailas plebėjas), o kitas sąmoningai (mokslininkas astronomas, aristokratas). Dviejų „burbulų“ atstovai trokšta bent ištrūkti iš izoliacijos. Žinoma, kaina už tai pati didžiausia – gyvybė. Atgal edeniečiai grįžti nebegali ir nenori, todėl, žmonėms pataisius erdvėlaivį ir išskridus, žūsta. Autorius neatskleidžia, kodėl jie nenori skristi su žmonėmis – skaitytojui lieka aiškintis pačiam. Tik nežinia, ar kas paaiškėja, ypač perskaičius frazę, ištartą vieno įgulos nario: „Jeigu žmonės būtų išmintingi, mes niekada čia nebūtume atsidūrę“ („Edenas“, p. 184).

„Žlugime“ kontakto vizija dar niūresnė. Tai ne tik abejingumas ar siekis izoliuotis: Kvintos planetos gyventojai rodo aiškų priešiškumą, jiems, regis, visiškai nesvarbu, kad žmonės atvyksta iš Visatos gelmių su taikia misija, ištroškę žinių ir įspūdžių. Kvintiečiai pasirengę ateivius sunaikinti greitai ir triukšmingai, netgi su azartu – ir vėl neaišku – kodėl, nes žmonių jie visiškai nepažįsta, šie jiems nieko blogo nepadarė. Nebent šis atvejis panašus į situaciją Regio planetoje – sunaikinimas dėl viso pikto. Kad paskui nenutiktų ko nors blogo.

Kaip ir Edene, Kvintoje egzistuoja dvi nesutariančios pusės: planeta apsupta radijo signalų triukšmo žiedu, jos mėnulyje nebaigta karinė bazė, aplinkinė kosminė erdvė tiesiog prifarširuota karinių ir žvalgybinių įrenginių. Taigi žmonės, visiškai to nenorėdami, tampa karo bendrininkais ir, užuot atvėrę kontakto langą, vos ne prieš savo valią įsitraukia į karo veiksmus. Ir vėl ne paskutinį vaidmenį atlieka žmogiškieji jausmai, žmogaus prigimtis: pyktis, nusivylimas, keršto jausmas, panieka. Dar kartą paliudijama, kad žmogus, skrisdamas į kosmosą, nuo savęs nepabėga.

„Žlugimas“ – sudėtingas, įvairialypis kūrinys su išsišakojančia fabula ir charakteriais, itin daug aliuzijų į religinius, teologinius klausimus. Vienas iš erdvėlaivio įgulos narių – dvasininkas Aragonas. Būtent jam priklauso frazė apie kontaktą, kaip danajų dovaną, ir tai, kad „bet koks žingsnis, išskyrus grįžimą namo – žlugimas“ („Žlugimas“, iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas, „Eridanas“, 2009, p. 289).

 

 

Būtent „Žlugime“ S. Lemas Aragono lūpomis kosmosą pavadina dieviška praraja (panaši anksčiau minėta C. S. Lewiso citata apie kosminių nuotolių prasmę), o kosmines keliones – Apreiškimu, „kuris atskleistų jiems paties žmogaus prasmę“ („Soliaris“, p. 154). „Žlugime“ nuosekliai plėtojant žmogaus sukūrimo, perkūrimo, atkūrimo motyvą keliamas žmogiškosios egzistencijos prasmės klausimas. Markas Tempė – po mirties atgaivintas įgulos narys. Jis nežino savo tikrosios tapatybės, o iš esmės jos tarsi ir neturi, nes buvo atkurtas iš dviejų žmonių palaikų – vieną žmogų paaukojo, nes atkurti dviejų negalėjo. Tad žmogus, kuriame susimaišiusi kūniškoji atmintis, pasidalijusi sąmonė ir savivoka, ieško kvintiečių taip, tarsi ieškotų pats savęs – su neviltimi, įtūžiu, desperatiškai, lyg eidamas į žūtbūtinę kovą.

Kodėl kvintiečiai nenori kontakto, kodėl nenori būti pamatyti? Mįslės įminimo raktas galėtų būti „Žlugime“ pasakojama legenda apie beakes skruzdėles, pasistačiusias Afrikos džiunglėse didžiulį miestą-termityną, kurio centre – juodo kauburio viduje saugomas keistas akmuo, generuojantis visą skruzdėlyno energiją ir, ko gero, sietinas su nematomos Visatos paslaptimis. Žinoma, romane taip pat figūruoja veid­rodis. Tik ne kaip atspindys, ne kaip izoliacijos siena, o veikiau primenantis akį, kurios regėjimo kampas labai keistas, nepanašus į jokius gamtoje aptinkamus. Akis nematoma, nematanti (mūsų supratimu), bet valdanti visą civilizaciją kaip tinklą, laikanti visus voratinklio siūlelius. Šios civilizacijos žvilgsnis (jei tik galima taip jį pavadinti) kažkuo primena archajišką mitą, susijusį su bazilisku ir Medūza Gorgone, kitaip tariant, su sukrėtimu, kuris baigiasi mirtimi galbūt net nesuvokus, ką pamatei. „Pamatysi kvintiečius, bet nežinosi, kad tai jie“ („Žlugimas“, p. 302). Markui Tempei taip ir atsitinka, nors jis žūsta ne nuo kvintiečių žvilgsnio, o nuo saviškių erdvėlaivio ugnies. Ironiška, kad žūtis tarsi apsaugo Marką nuo nusivylimo, nes pamato jis visai ne tą, ką nežemiško kontakto trokštantis žmogus tikėjosi išvysti. Vietoj didingo ir bravūriško vaizdo – kažkas keisto ir netgi niekingo.

Neatsitiktinai S. Lemo knygose vartojami būdvardžiai „nuostabus“ ir „baisus“ – šie žodžiai metaforiškai artimi, nuostaba ir siaubas ne taip jau toli vienas nuo kito. O faktas, kad rašytojas susieja šiuos žodžius su „stebuklu“ (paskutinis „Soliario“ sakinys: „Bet aš tvirtai tikėjau, kad nepraėjo baisių stebuklų metas“, p. 183), nėra nei netikėtas, nei keistas, nes stebuklai tokie ir yra. Jie yra baisūs, nes stebina ir siaubina, ir nieko bendra neturi su kokiais nors banaliais svajonių išpildymais ar norų patenkinimais. Kita vertus, apstulbimas (siaubas, nuostaba) – būsena, sauganti nuo pamišimo susidūrus su protu nepaaiškinamais reiškiniais (stuporas išgelbsti „Nenugalimojo“ Rohaną nuo atminties „išmagnetinimo“).

Ką gi tikimės aptikti kosmoso platybėse? Ko mums ten reikia? Kokia šito ilgo, varginančio nežemiškųjų civilizacijų ieškojimo prasmė? Gal jokios?.. Gal mes Visatoje esame vieni?.. (Nors daugelis šventai įsitikinę, kad ateiviai jau daug kartų buvo Žemėje – mįslingų pėdsakų aptinkama visur: nuo Velykų salos iki Patagonijos pampų.) Tačiau draugiško rankos paspaudimo taip ir nesulaukėme. Kita vertus, ar dėl to reikia liūdėti? Juk, anot Wisławos Szymborskos, gal ateiviai buvo atskridę tik mėlynųjų drugelių pažiūrėti ir į žmones visai neatkreipė dėmesio! „Ar iš tikrųjų turėtume pulti į juodžiausią neviltį, žinodami, kad gyvenimas už Žemės ribų neegzistuoja? (...) Ar tokia žinia būtų pati baisiausia iš visų baisiausių? O gal priešingai, mus sustiprintų, pradžiugintų, išmokytų abipusės pagarbos, priverstų susimąstyti apie žmogiškesnį gyvenimo būdą? Galbūt nekalbėtume tiek kvailysčių ir tiek nemeluotume, žinodami, kad tai rezonuoja visame kosmose? Galbūt svetimas gyvenimas galų gale taptų vertingesnis ir Visatos skalėje įgytų fenomeno, stebuk­lo, unikumo vertę, kurios yra nusipelnęs?“ (Wisława Szymborska, „Neprivalomi skaitiniai“, iš lenkų k. vertė Laura Liubinavičiūtė, „Pasviręs pasaulis“, 2006, p. 194).

Ši išmintinga ištarmė paguodžia, bet tik tuo atveju, jei esate skeptikas. Romantikams tokia paguoda netiks.

Renata Šerelytė – prozininkė, eseistė, literatūros kritikė, vaikų literatūros rašytoja, scenaristė, daugiau nei 30 knygų autorė.