× Anna Fitzpatrick

 

Sarah Weinman yra žurnalistė ir knygų apie detektyvinę literatūrą autorė bei sudarytoja. Naujausio jos kūrinio „Tikroji Lolita: Sally Horner pagrobimas ir pasaulinį skandalą sukėlęs romanas“ („The Real Lolita: The Kidnapping of Sally Horner and the Novel that Scandalized the World“, 2018) epicentre atsiduria Sally Horner pagrobimo byla, kuri, manoma, įkvėpė Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“ (1955). 1948 m., kai S. Horner buvo 11, ją pagrobė ir beveik dvejus metus nelaisvėje laikė 50-metis Frankas La Salle’as. Nors V. Nabokovas neigė, kad to meto spaudoje gausiai eskaluojama S. Horner istorija įkvėpė „Lolitą“, rašytojo užrašai rodo, jog, kurdamas romaną, jis domėjosi mergaitės pagrobimu. Be to, tarp Sally ir Doloresos Heiz istorijų nemažai panašumų. Pavyzdžiui, F. La Salle’as, kaip ir Humbertas, keliavo po Ameriką su savo auka, kurią pristatydavo kaip dukrą. S. Horner, kaip ir Lolita, galų gale išsilaisvino, tačiau abi mirė nesulaukusios pilnametystės.

Kritikos palankiai įvertintoje „Tikrojoje Lolitoje“ realios mergaitės pagrobimo istorija susipina su „Lolitos“ rašymo, publikavimo bei recepcijos rekonstrukcija. S. Weinman sulydo tikro nusikaltimo tyrimą su „Lolitos“ analize ir literatūros teorijos klausimais pabrėždama, kad cent­rinės kūrinio figūros yra realūs žmonės. Toks požiūris dekonstruoja kanoninę „Lolitos“ recepciją, akcentuojančią kūrinio literatūriškumą, o sąsajas su realiais įvykiais suspenduojančią kaip neprasmingas. Pagrindinis S. Weinman dominantis klausimas – atsakomybė, tenkanti autoriams, įkvėpimo ieškantiems tikrose istorijose.

 

Annos Ty Bergman nuotrauka

 

Papasakok apie savo santykį su „Lolita“, kai buvai paauglė.

Perskaičiau kūrinį 16-os – dabar manau, jog tai nebuvo geriausias pasirinkimas. Tikėjausi knygą įveikti – tipiška pernelyg anksti subrendusiai paauglei. (...) „Lolita“ vertinama dviprasmiškai, vadinasi, reikia perskaityti ir išsiaiškinti pačiai.“ Pradėjusi skaityti pirmą kartą intuityviai pagalvojau apie nepatikimą pasakotoją. Humbertas Humbertas, be abejo, bando prakišti skaitytojams skirtą pasakojimą apie tai, kas įvyko, ir apie savo atsakomybę arba apie jos stoką. Tačiau kažin kas iš esmės nedera. Po visu tuo kažkas slypi. Ir šitai susiję ne tik su neteisėtu geismu. Susiję su manipuliavimu, su akivaizdžiu bandymu teigti tai, kas visiškai neatitinka tikrų įvykių. Tarkim, Humbertas bando pasakoti nelaimingos meilės istoriją, bet iš tiesų jo istorija yra apie nuolatinį vaiko prievartavimą ir tvirkinimą. Žinoma, tuomet nesuvokiau visų poteksčių. Tai neįmanoma, kai tau 16. Atsimenu, buvau sužavėta ir sutrikusi, kad literatūros kūrinyje taip įmanoma. Pasirodo, iš knygų galima tikėtis daug daugiau. Manau, „Lolita“ man, kaip skaitytojai, padėjo praregėti.

 

Perskaičiau „Lolitą“ būdama 17-os ir geriausiai atsimenu, kaip bandžiau iššifruoti V. Nabokovo kalbą.

Ir man buvo tas pats.

 

Visiškai nesupratau anagramų. Pavyzdžiui, romane Viviana Damor-Blok yra Vladimiro Nabokovo anagrama.

Ne tik anagrama – Viviana Damor-Blok taip pat yra moteris personažė. V. Nabokovas mėgo antrininkus ir sudvejinimus. O dar tas Edgaro Allano Poe motyvas. Nuorodos į nusikaltimus ir polinkį nusikalsti. Nežinau kodėl, bet kaskart iš naujo skaitydama grįžtu prie įžangos. Nuolat svarstau: „Koks Džono Rėjaus vaidmuo? Be to, kas yra Klerensas Klarkas, kodėl būtent jis atstovauja Humbertui Humbertui?“ Tiek daug subtilių užuominų, dėl kurių V. Nabokovo kalba tampa tikrai įspūdinga – jai reikia skirti daug dėmesio, antraip galima „Lolitą“ perskaityti kaip lėkštą knygą. Romanas tikrai gali būti šitaip perskaitytas! Jis turi specifinį tempą ir pagavų naratyvą apie keliones po šalį antrojoje dalyje. „Lolitoje“ visko tiek daug, kad būtina grįžti atgal, pavartyti žodyną – taip literatūros kūrinius mėgo skaityti pats V. Nabokovas. Visko tiek daug, kad labai lengva ką nors praleisti. Pavyzdžiui, nesusieti kūrinio su Sally Horner istorija, į kurią tiesiogiai nurodoma tekste – kiek­viename savo renginyje klausdavau skaičiusiųjų „Lolitą“, ar pastebėjo šią nuorodą? Kai dar tik rašiau knygą, atsakymas buvo vienbalsis „ne“.

 

„Lolitai“ pasirodžius, Vera Nabokov dienoraštyje rašė, kad graužiasi dėl to, kaip romanas interpretuojamas. Kai tavo knygos apžvalgą publikavo „New York Times“, žmogus, atsakingas už leidinio paskyrą socialiniame tink­le, pasidalino straipsnio nuoroda su komentaru: „Dabar „Lolitą“ skaitome kitaip nei tada, kai kūrinys buvo išleistas.“ Tai sukėlė šiokį tokį pasipiktinimą. Tačiau „Times“ apžvalgoje cituotos recenzijos iš tiesų atskleidžia, kaip kūrinį interpretavo tuometiniai skaitytojai.

Sutapimas, bet ruošdamasi šiam interviu varčiau 1967 m. „Wisconsin Journal“ numerį, skirtą V. Nabokovui. Pabaigoje buvo sąrašas jo kūrinių recenzijų, pasirodžiusių iki „Lolitos“, ir visos anglų kalba rašytos vėlesnės recenzijos. Tyrinėjau šį sąrašą, skaičiau pavadinimus – net jų užtenka, kad suprastum, koks neįtikėtinai platus perskaitymo būdų spektras. Kai kas „Lolitą“ skaitė kaip tragediją, kiti – kaip meilės istoriją, erotinę dramą ar net komediją. Todėl savo knygoje greta S. Horner istorijos rekonstrukcijos siekiau atsekti „Lolitos“ publikavimo kelią, jis buvo itin komp­likuotas, kupinas trukdžių. Taip pat keistą „Lolitos“ gyvavimą kultūroje – kūrinys pasklinda po pasaulį, tampa bestseleriu, apie romaną savo nuomonę turi ir jį skaičiusieji, ir neskaitę, kiek vėliau pagal „Lolitą“ filmą pastato Stanley’s Kubrickas ir, nors V. Nabokovas nurodomas kaip scenarijaus autorius, scenarijų S. Kubrickas, galima sakyti, perrašė. Niujorko centrinės bibliotekos archyve skaičiau pirmą V. Nabokovo scenarijaus variantą. Jo apimtis – 410 puslapių. To neįmanoma nufilmuoti.

 

S. Horner dukterėčia Diana teigia, kad apie Sally paminėjimą „Lolitoje“ sužinojo praėjus dešimtmečiams nuo romano pasirodymo ir patyrė šoką suvokusi: „Žmonės rašo apie mano šeimą.“ Kokia atsakomybė tenka kūrėjams, kuriuos įkvepia tikri įvykiai, ir apie nusikaltimus rašantiems žurnalistams?

Būtina išsikelti itin aukštą kartelę tiek aprašant žmonių skausmą, tiek kuriant fikciją apie žmonių skausmą. „Lolitos“ kartelė pakankamai aukšta. Todėl tikrai neskatinu žmonių smerkti V. Nabokovo dėl to, jog parašė „Lolitą“. Jis tam turėjo priežasčių. Vienos susijusios su asmeniniais potraukiais. Kitas lėmė išbandymas: kokį rimčiausią literatūrinį žaidimą galėčiau sužaisti kaip rašytojas, kokį įžūliausią dalyką sumanyti? Tačiau būna labai akivaizdu, kai kiti rašytojai bando sukurti kažką panašaus ir jiems nepavyksta. Tai lyg paslaptingas slėnis, kuriame ribos tarp realybės ir pramanų pranyksta, tačiau tai ne visuomet į gerą.

 

V. Nabokovas nenorėjo pripažinti, kad jo romaną įkvėpė S. Horner istorija. Kaip manai – kodėl?

Manau, žmonės būtų nesiliovę klausinėti: „Kodėl tikrą mergaitės skausmą pavertei literatūros kūriniu?“ Net Peteris Weldingas, pirmasis 1963 m. viešai paminėjęs sąsają tarp S. Horner ir „Lolitos“, šia prasme nepadarė tiek, kiek V. Nabokovo tyrinėtojas Alexanderis Dolininas straipsnyje, publikuotame „Times“ literatūriniame priede, – būtent šis tekstas mane pirmiausia ir įkvėpė. Tačiau straipsnyje A. Dolininas neužsiminė, kad S. Horner yra mirusi. Pradėjau svarstyti, ar jis šį faktą apskritai žinojo? O gal nenorėjo žinoti? Gal jam buvo nesvarbu? Ar tai tebuvo elementarios sąsajos tarp S. Horner pagrobimo ir išgelbėjimo bei „Lolitos“ identifikavimas? Įdomu, kad apie tai sužinojęs vienas „New York Post“ žurnalistas parašė Nabokovams, kurie tuo metu gyveno Montrė, ir Vera jam atsakė savo ir V. Nabokovo vardu. Laiškas iš tiesų žavingas. Pirmą kartą jį perskaičiusi nusistebėjau: „Oho, kaip įžūlu. Viena vertus, sąsaja neigiama, kita vertus, tiesiai šviesiai sakoma: „Taip, Sally minima „Lolitoje“.“ Taigi Sally minima „Lolitoje“ – romane nėra daug nusikaltimų, į kuriuos nurodoma tiesiogiai. Vienas iš jų yra S. Horner pagrobimas, o kitas – George’o Edwardo Grammerio byla. Jo pavardė romane iškraipoma, nes manoma, kad Gramaras skamba juokingiau. Koks tikslas minėti šias bylas, ir dar kelissyk? Deja, originalus „Lolitos“ rank­raštis išliko nevisas, kaip ir pastabos.

 

Nes V. Nabokovas viską sudegino.

Taip. V. Nabokovas rašydavo ranka, tuomet Vera atspausdindavo, o tada užrašai būdavo sunaikinami. Tačiau Kongreso bibliotekoje yra 94 V. Nabokovo užrašų kortelės – viena iš jų apie S. Horner mirtį, o kita apie tai, kad G. E. Grammeris stos prieš teismą. Manau, net jei sąmoningos intencijos korteles išsaugoti nebuvo, tikrai suveikė kažkas pasąmoninga – kam korteles laikyti, jei gali bet kada sunaikinti?

 

Skaitydama tavo knygą suvokiau, kad apie santykius su mažamete V. Nabokovas rašo ir ankstesniuose kūriniuose. Kalbama, pačiam rašytojui vaikystėje nutiko kažkas panašaus...

Taip, V. Nabokovo vaikystėje buvo panašus nutikimas. Palikau šį epizodą knygos pabaigoje: nepaisant to, kad rašytojo dėdės mylavimai gerokai priminė tvirkinimą, paties V. Nabokovo požiūris į tai nevienareikšmis. Rašytojas ne iš tų, kurie atvirai deklaruotų, kad „mane traumavo“, – tai prieštarautų jo pasaulėžiūrai. Be to, anksti miręs dėdė V. Nabokovui skyrė palikimą, kurio šis neteko, kai revoliucijos metais su šeima emigravo iš Rusijos į Europą. Neabejoju, tai lėmė daugybę prieštaringų jausmų, todėl nemanau, kad V. Nabokovo atžvilgiu būtų teisinga sušukti: „Štai visa ko priežastis!“ Daug įdomiau rašytojo tekstuose identifikuoti įvykius, per kuriuos prievarta atsikartoja. Tai nutinka eilėraštyje „Lilith“, romano „Dovana“ pastraipose, iš dalies romane „Juokas tamsoje“ (orig. „Camera obscura“), neabejotinai – apysakoje „Burtininkas“, kurioje V. Nabokovas tarsi bando patikrinti, ar pavyks šią idėją įgyvendinti literatūriškai. Ši apysaka publikuota tik po rašytojo mirties (anglų kalba 1986 m., o originalo, t. y. rusų kalba 1991 m., – V. C.), kai sūnus Dmitrijus nusprendė, kad jau laikas. Norėjau visa tai paminėti, kad parodyčiau, jog „Lolita“ neatsirado iš niekur. Genialūs kūriniai reikalauja pastangų ir darbo, ir kartais tam tikrą temą tenka dažnai kartoti. Ir aš pati savo tekstuose nuolat tyrinėju ir tikriausiai iki profesinio gyvenimo pabaigos tyrinėsiu tam tikras temas. Rašau apie nusikaltimus, bet tai nereiškia, kad juos vykdau. Kiti rašytojai rašo apie serijinius žudikus, bet tai nereiškia, kad patys yra serijiniai žudikai. 

 

Savaime suprantama.

Žinoma. Manau, domėjimasis baisiausiais dalykais, kuriuos žmogus gali padaryti, leidžia šiuos dalykus suprasti arba gal įsijausti, negana to, ir įveikti. Dėl panašių priežasčių daugybė žmonių žavisi pasakojimais apie tikrus nusikaltimus – tai galimybė patirti katarsį ar įveikti baimę.

 

V. Nabokovas man kelia frustraciją dar ir dėl to, kad dabar mokausi rusų kalbos. Labai stengiuosi, o vos galiu rusiškai prisistatyti. Ir tada pamatau, ką šis rašytojas sugebėjo daryti su savo antrąja kalba...

Tam tikra prasme anglų net nebuvo antroji V. Nabokovo kalba. Žinoma, kad vienu metu jis mokėsi mažiausiai kelias kalbas. Tai paveikė jo kalbėjimo manierą, rašymo būdą ir tai, kaip atsakinėdavo į interviu klausimus. V. Nabokovas siekė spontaniškumo įspūdžio, bet iš tiesų viskas būdavo griežtai suplanuota, nes jis nepasitikėjo savo anglų kalba ir gebėjimu mąstyti čia ir dabar, spontaniškai. Taip pat manau, kad V. Nabokovas nenorėjo prarasti kontrolės. Būtent todėl S. Horner atpažinimą greičiausiai laikė menkinančiu – nes negalėjo to kontroliuoti. Bet „Lolitos“ sumanymas, romano rašymas, įžanga, medžiagos apdorojimas – tai kontroliuoti jis galėjo.

 

Dar paauglystės metais sužinojau apie filmą, statomą pagal „Lolitą“, ir kūrybinės grupės sprendimą paversti Lolitos personažę gana brandžia paaugle-suvedžiotoja, bet nežinojau, jog pats V. Nabokovas tam pritarė. O dar labiau nustebau sužinojusi, kad jis pritarė ir miuziklo statymui.

Manau, suveikė tikėjimas, kad knygą adaptuos savo srities geriausieji. Pats V. Nabokovas muzikos pakęsti negalėjo, manau, muzika jam kėlė tarsi patologišką alergiją – tai ironiška, nes Dmitrijus tapo išties žinomu operos dainininku. Jis atlikdavo boso partijas. Nenustebčiau, jei ir Vera būtų buvusi muzikali. Bet V. Nabokovas tik­rai nebuvo. Muzika jam skambėjo kaip triukšmas, jo smegenys nesugebėjo jos apdoroti. Skambėti galėjo tik kalba, bet ne muzika. Manau, kai rašytojui paskambino Alanas Jay’us Lerneris ir pasakė: „Noriu romaną paversti miuziklu“, V. Nabokovas pagalvojo: „Esu girdėjęs apie „Mano puikioji ledi“, apie „Kamelotą“, apie „Brigadoon“; kodėl turėčiau nesutikti?“ Be to, jam nebuvo svetimas noras užsidirbti. „Lolita“ buvo bestseleris! Romanas suteikė galimybe rašytojui ir Verai palikti Ameriką ir apsigyventi viešbutyje „Montreux Palace“.

 

Romanas greitai tapo bestseleriu, bet teko nemažai pavargti, kol buvo išspausdintas.

Tikra tiesa. Buvo ir nežinomybės metų, kai V. Nabokovas nebetikėjo, kad kūrinys apskritai pamatys dienos šviesą – tuomet parašė „Pniną“, dirbo prie nepabaigiamo „Eugenijaus Onegino“ vertimo, dėl kurio sulaukė kritikos, ypač savo būsimo nekenčiamo draugo Edmundo Wilsono priekaištų. Tas pats nutiko ir miuziklui, apie kurį nusprendžiau rašyti, nes niekaip negalėjau atsakyti į klausimą: „Kaip miuziklo kūrėjai galėjo tikėtis, kad jiems pavyks?“ (...) Skaitydamas „Lolitą“ pats renkiesi, kaip vertinti įvykius. Arba pasitiki Humberto Humberto pasakojimu, arba ne. Jis tave sugundo arba atstumia, bet skaitytojas sprendžia pats. Tačiau kino ar teatro adaptacijose matai Humbertą. Girdi jį. Ir tai neatitinka tavo suvokimo. Matai Lolitą, bet ji ne tokia, kokią įsivaizdavai. Staiga tampa akivaizdu, jog viskas sukonstruota, dirbtina, ir tai sukelia siaubą. Būtent todėl manau, kad geriausia „Lolitos“ adaptacija yra audioknyga, kurią įskaitė Jeremy Ironsas. Nes jis taria V. Nabokovo žodžius.

 

Iš anglų kalbos išvertė ir parengė Virginija Cibarauskė

www.hazlitt.net