Rudens kultūrinių renginių pasiūla, kasmet užliejanti it tvanas, rodos, nebestebina: koncertai, spektakliai, knygų pristatymai, parodos, festivaliai, ritualiniai sezono atidarymo renginiai... Dalis šios produkcijos tarpsta hermetiškame inde – nenutolsta nuo besikartojančių ir atpažįstamų komercinių strategijų, rinkodaros triukų. Tačiau toks vienašališkas apibendrinimas, žinoma, netaikytinas visam kultūriniam segmentui. Norisi išskirti keletą mažiau rėksmingų ir įsiminusių kamerinio pobūdžio renginių, rugsėjo mėnesį vykusių Vilniuje.

„Organum“ salėje pristatytas šiemet jubiliejų švenčiančio kompozitoriaus, eseisto ir multimedijų menininko Šarūno Nako „Trijų seansų“ ciklas.

 

Šarūnas Nakas. Jono Šopos nuotrauka

 

Pirmajame seanse „Kosminės vibracijos“ žvelgiama į lietuvių modernizmo klasiko Vytauto Bacevičiaus asmenybę – tragišką, kartais naiviai idea­lis­tišką. Atmetę V. Bacevičiaus įtikėtą teosofinį romantizmą ir atsispyrę nuo abstraktesnės, kosminių vibracijų idėjos Š. Nakas kartu su Petru Geniušu (fortepijonas), Juozu Milašiumi (elektrinė gitara), Giedriumi Naku (sintezatorius), Liudu Mockūnu (kontrabosinis klarnetas), Arkadijumi Gotesmanu (perkusija) bei ukrainiečių kompozitore Alla Zagaikevyč (elektronika) žongliravo „kosminio“ V. Bacevičiaus tema. Išlaikant žvilgsnio distanciją ir atsisakius mistinio pranašo laikysenos, atsivėrė ir kiti, pavyzdžiui, Šaltojo karo epochai būdingi kontekstai. Seanse per šešis garsiakalbius skambėjusi elektronika šiek tiek ironiškai eksploatavo praėjusio amžiaus 7–8 dešimt­mečių skambesį, galbūt kiek primenantį Karlheinzo Stock­hauseno „kosminį“ garsyną. Kita vertus, seansą galima interpretuoti ir kaip fortepijono dekonstrukciją. Instrumento prigimtis jau savaime kuria distanciją tarp atlikėjo ir instrumento – pirštais prisiliečiama tik prie klavišų, kurie plaktukų mechanizmu (tarpininku) užgauna stygas. Stygininko, vokalisto, juo labiau pūtiko, santykis su garsu – betarpis. Pianisto P. Geniušo atliekamas vaidmuo priminė patį V. Bacevičių, o elektrinė gitara, kurią virtuoziškai preparavo J. Milašiaus pirštai, – fortepijono stygų gausmą, kurio fone A. Gotesmano perkusijos punktyrai vaizdingai kūrė fortepijono rezonansinės dėžės akustinį provaizdį.

Priešprieša „Kosminėms vibracijoms“ galėtume laikyti seansą „Paveikta moteris“, nes čia išnyksta bet kokio transcendentinio romantizmo dvelksmas ir atsiveria nuogas, betarpis taktiliškumas. Per tekstinį performansą kompozitorius teigė, kad skambinant kanklėmis pakanka vos vieno neteisingo prisilietimo prie stygos ir rankos susikruvina... Ši negailestinga fizika tapo ir aptariamo seanso metafizika – pasitelktos galios sąvokos, vaizduojama laipsniško išprotėjimo metastazė. Įvyko ir premjera – Š. Nako „Tyla ir veidrodis“ (Kristi Mühling – kanelė, Aistė Bružaitė – kanklės) bei 2017 m. kanklėms ir pučiamųjų orkestrui (Lietuvos kariuomenės orkestrui dirigavo Egidijus Ališauskas) sukurtas opusas „Paveikta moteris“ (pagal Johno Cassaveteso filmą).

 

Aistė Bružaitė atlieka „Paveiktą moterį“. Eglės Korienės nuotrauka

 

Įvairialypė ir nuosekli Š. Nako veikla jau keletą dešimtmečių skverbiasi į kultūrinių kontekstų gelmes, o radijo laidų ciklai („Naujieji skersvėjai“, „Garso indeksas“ ir kt.) provokuoja mintį, brėžia išsamų meno bei polinių aktualijų pjūvį. Kaip priešprieša oficioziniams jubiliejų minėjimams, Š. Nako seansai nė iš tolo nepriminė tariamu monumentalumu dvelkiančio jubiliejaus; atvirkščiai, pasirinkimas kalbėti apie kitų menininkų (dažniausiai jau išėjusių anapilin) gyvenimo ir kūrybos aplinkybes liudija nuasmenintą kūrėjo žvilgsnį ir prioritetą hermeneutikai. Menininkas taip formuoja individualią ir atpažįstamą kalbą, kuriai reikalingas gebėjimas atpažinti kultūrinius kodus bei archetipus.

/ / /

O rugsėjo 17 d. Vilniaus dailės akademijos sporto salėje įvyko styginių kvarteto „Chordos“ ir menininko Deniso Kolomyckio šokio performansas „Salomėjos šokiai taikai“ – šis vakaras pažymėjo kolektyvo veiklos 25-metį. Salomė kaip ikonoklastinės femme fatale archetipas, bene labiausiai mums žinomas iš Richardo Strausso operos. Tačiau 1986 m. amerikiečių kompozitorius Terry Riley’s parašė styginių kvartetą „Salomėjos šokiai taikai“, kuris tapo neatsiejama styginių kvartetų chrestomatija. Čia Salomėjos istorija – tik alegorija, o ne tiesioginis jos atpasakojimas muzikinėmis iliustracijomis. Kvarteto „Chordos“ siekis atlikti šį techniškai itin sudėtingą opusą pateisino lūkesčius, nors vietomis ir buvo justi pastangos pažaboti intonaciškai itin nepaslankią medžiagą. Galbūt tam įtakos turėjo ir ne pati geriausia sporto salės akustika. Tačiau, nepaisant šių antraeilių detalių, atlikimas buvo vientisas ir suvaldytas, ypač pagirtina violončelininko Arno Kmieliausko frazuotė bei kvarteto ansamblinio muzikavimo pojūtis.

Šokėjo D. Kolomyckio choreografinė interpretacija muzikai suteikė papildomą matmenį ir nė kiek nekliudė klausytis, priešingai, plastika pakylėjo eklektišką, įvairių muzikinių kultūrų paženklintą T. Riley’o muzikinį žodyną į universalią gestų bei dinamikos plotmę. Šokėjo aukštakulniai skambėjo ne mažiau virtuoziškai nei kvartetas.

Kristupas Bubnelis – kompozitorius pagal profesiją, avantiūristas pagal natūrą.