Apie tai, kaip kartais giedama

Mano liežuvis kartais angelo,
jis sliuogia dangaus kūnų apvalumais
deginančiais
kaip liepsnojantis mozė marso plynėse,
apleisti zikuratai pasidengia rasa,
         ir mano vienatinis žvilgsnis
        skyla
        į tūkstantį dūžtančių žvilgsnių
        nelyg bazilisko klyksmas
        aidinčioj veidrodžių begalybėj;
tada mano liežuvis sužmogėja
jis trinas į dantis,
kurie kadais buvo iltys,
sudraskę pirmuosius dievus
         jis kranksi varnomis iš II PK laikų
         arba krebžda vabalo baime
         po kriaukle
         sovietinėj virtuvėj,
         virsdamas vorų sąmokslo
         tyla
         drėgname pusrūsy;
tada mano liežuvį išmontuoja
begalė pačių mažiausių žvirblių,
ir keliauja eterin
         pirmykščio alkio čirpesiu
         jauniklių gerklose;

Kol galiausiai mano liežuvis virsta
sena moteriške,
vilkinčia pižama ir atsirėmusia
į vaikštukus,
iš balkono šaukiančia savo vyrą,

gatvė tuščia,
ir jos vyro ten nėra;

Senė serga demencija.

 

Diriant odą

I

Kita odos pusė
yra freskos,
tuštumos
nutapiusios save
prieš pirmąjį kvėpavimą

kai skutuosi tamsoj
stovėdamas
kitapus veidrodžio
esu embrionas
nardąs beribės nakties inde –
jos meniskai
išdabinti ciferblatais
nerodančiais laiko
neduodančiais atsako
neturinčiais reikšmės

II

Fosforinis jėzus kabo
virš močiutės miegamojo
durų
mačiau jį
beriant žiurknuodžius
į mūsų taures
mačiau jį
sudraskant mūsų
miego arterijas
mačiau jį
kraterio dauboj raunantį
nendres
saugojusias ugnį

todėl dabar žarijas slepiu
po savo nagais
iš kurių
dūlančio miesto rūkuose
aš suręsiu laivą –
jis plukdys mūsų žiburius
baltaakių kalvių
raukšlėmis
tenai,
kur tuštumos žiebiasi
ir nutapo save
prieš pirmąjį kvėpavimą

 

Sekmadieniais pabundu aklas

*
Sekmadieniais pabundu aklas,
ir mano balsas būna baltas vėjas,
kuriuo baigiasi visos padangės

*
Peiliu badau ostijas,
nes esu vampyras,
trokštantis kraujo iš anapus

*
Aš ieškau amuletų medžių drevėse,
žaloju driežus ir voveres,
nes mane domina
jų dieviškumas,

nutraukau
vorams kojeles
ir stebiu,
kaip miršta tie,
kurie
suėda mirtį.

 

Apie dievų bereikšmiškumą ir buvimą visur

Jeigu tai yra niekis,
nyksmas yra neįmanomas;

Jeigu tai yra niekis,
kiekviena kapavietė tėra nuoroda
į dar vieno dievo mirtį,
bevardę
kaip nematoma Sibiro tundra
arba dykra,
kurioje stūkso laivai,
surūdiję kaip amžinasis variklis;

Didžiulės nakties gijos
kartais susiveja
į būtybę,
kurios žingsniai drebina
grindlentes;

Didžiulės nakties gyslos
yra juodos srovės
po blyškiu tinko sluoksniu,
ir jose nėra atsakymo nei klausimo;

Griaustinis yra leidimas suvokti,
kad esam žaibas giedram danguje,
riaumojimas
priešistorinių vario burnų,
kurias išgirstam netekę klausos,
arba inercija
beakių heladės karių,
trypiančių prarajos dugne;

Todėl akivaizdu,
kad
kiekvienas apgamas yra dievas,
begarsis žemės drebėjimas, užspaustas linoleumo,
kaip uždraustas sapnas,
keliantis vėją.

 

Spintrija¹, pamesta Pompėjoj

Didesnis miegas
driekiasi virš to, kas paliko,
ir jūs, sugulę katakombose,
nulaižyti deivių karščiuojančiais liežuviais,
kuriais jūsų klyksmo pragarmės vilnijo,
tesat irstančios siūlės inferių²
snaudulio klostėse;

Kai paskutinįsyk
buvau Pompėjoj,
konsulo žmona
malonino mane priklaupus ant kelių,
kai lavos pliūpsniai mus pavertė akmeniu.
Tikiuosi, niekas
mudviejų neužklups.

^¹ Spintrija – romėniškas žetonas, vaizduojantis lytinius organus arba sekso aktus, galimai naudotas viešnamiuose.
^² Inferės – piktosios mirusiųjų artimųjų dvasios, keliaujančios tarp šio ir kito pasaulio.

 

Šv. Valentinas, arba W

Tau skaičiuojant žvaigždes
mano mintys tampa šarvojimo salėm
nes išvydęs tave aš prisimenu holokaustą
nes dievo pirštas tąnakt
nelytėjo pasaulio ašies
jis tepė vyrius
aprasojusiuos Aušvico vartuos
pro juos įvažiuodamas
aš sprogstu kontroliniais šūviais
lakdamas kraują
užtvindžiusį visus griovius
kai

Tavo dantys suplėšo
mano kaklą kaip popierių
ir mano anglėjantys kaulai nužaibuoja
į drėkstančias prapultis
prievartos pievas
į riksmą
nuslopintą tavo rankų
juodo sniego