Tekstai gimė tyrinėjant vaikystės prisiminimus, kurie dažnai atrodydavo mistiški. Aprašomi kasdieniai darbai, šventės, įvairūs įvykiai. Tyrinėjant šiuos prisiminimus, man pačiai tapo nebeaišku, ar tai tikrai yra kasdienis rituališkumas su magijos prieskoniu, ar tik bandymas sudominti vaiką kasdieniais darbais. Tokie patyrimai skatino maginį mąstymą matyti kaip vidinio ir išorinio pasaulio simbiozę.

 

Palių gatvė, kurioje gyvenome, – prakeikta. Gatvės dešinėje stovėjo tik keturi namai. Trijuose – netikėtai žuvo žmonės. Pas mus – daugiausia. Seneliams įsikėlus 1986-aisiais po metų mirė prosenelis. 1992 m. – mamos sužadėtinis. 1997 m. – prosenelė. 2002 m. – mano senelis. 2006 m. – močiutė. Galiausiai 2012 m. namas parduotas. 2019 m. nuo širdies smūgio mirė 51-erių naujasis savininkas. 

Į trečio namo valdas pasikarti atėjo šeimininko tėvas. Po trejų metų mirė ir pats šeimininkas. Dar po dešimties – namo šeimininkė. 

Ketvirtame name buvo užmuštas vienas iš sūnų. Sudaužyta galva. Nesutarimai su kaimo banditais. Jis buvo mano tetos vyras.

Gatvė baigiasi laukais, kuriuose, pasak močiutės, gyvena laumės. Ten niekas namų nebestatė.

 

/ / /

Rugpjūčio 17 diena. Ankstus rytas. Man šešeri metai. 

– Kelkis. Eisim spanguoliauti, – prižadina. 

Saulė skverbiasi pro mažus trobos langus. Apsisuku ant kito šono. Pramerkiu akis.  

– Senele, kodėl taip anksti? – išlemenu.

– Kelkis neklausinėjus.

Atsisėdu. Antklodė nukrenta nuo pečių, šaltis persmelkia odą. Kūnas nueina pagaugais. Raumenis vis dar varžo miego sąstingis. Pasirąžau, prasikrapštau akis. Pažiūriu pro langą. Matyti rasa, lėtai einanti višta, gulintis šuva. Ir kelios skrendančios varnos.

– Nagi kelkis. Eisim spanguoliauti. 

– Bet dar tik rugpjūtis. Spanguolių nebus, – sutrinku.

– Mažiau klausinėk. Ir kelkis. 

Atsikeliu. Senelė net nedirsteli į mano pusę, tik įnirtingai vaikšto iš vieno trobos galo į kitą. Galiausiai pamačiusi, kad apsirengiau, kiša į ranką vakarykštį blyną, išsitempia į lauką. Kaimas neprabudęs. Sutinkame tik kelias moteris su pilnomis kanėmis, minančias dviračius. Su mumis nesisveikina. 

Senelė skuba. Einame ilgai, galiausiai prieiname palias. Kojos pradeda klimpti į purvą. Einame tolyn, bet spanguolių nematyti. 

– Senele, juk sakiau, kad dar spanguolių nebus, – susierzinusi šūkteliu.

Ji nieko neatsako. Tik eina pirmyn.

Pagaliau sustoja. Prie kojų raudonuoja trys spanguolės. Nusišypso. Vieną įkiša man į burną. Kitą – sau. Trečią palieka. Tada kiša ranką į dumblą, ištraukia kaulą. Kaukolę. Susuka ją į maršką, įsideda į ridikiulį, pasižiūri į mane.

– Tik niekam nesakyk. 

Grįžtame. Diena praeina įprastai. Vakare senelė išsitraukia iš marškos kaukolę, nuplauna ją bliūde. Pasideda šalia Mergelės Marijos, atsisėda, siuvinėja, užsižiūri. Adata įduria į pirštą, ant medžiagos lieka kraujo dėmė. 

Negalėjau paklausti, kam tas kaulas. Bet žinojau, kad jis svarbus.

 

/ / /

Dideliame name mama dingdavo nuolat. Man bežiūrint filmukus, būnant su tėtuku, supantis ant sūpynių, piešiant, siuvinėjant. 

Taip nutiko ir tąkart 1999-ųjų rugsėjį (dienos nepamenu), maždaug tarp 14 ir 15 valandos. 

Žiūriu televizorių, mama – kambaryje. Baigiasi drakonų kova – mamos nebėra.

– Mama! – šūkteliu. 

Niekas neatsako. Išsigąstu. Tekina nubėgu į sodą – nėra. Nubėgu į daržą. Nėra. Parbėgu namo, dirsteliu į valgomąjį. Nėra. Bėgte nusileidžiu į rūsį, pro mažą durų plyšį pamatau ją virtuvėje.

Ant viryklės svyla puodas. Spintelės nukrautos pluoštais žolių, rankšluosčiais, bliūdais, stiklainiais, ant grindų guli šuo Kirkė.

Mama nusisukusi, pasilenkusi, susimąsčiusi, rankose laiko stiklainį. Jo turinys neaiškus, primena šlapimą. Skysčio srovė atsimuša į stiklo dugną. 

Pildama mama murma sau po nosimi:

– Čiobrelio lapai. Tamsi vieta. Persiko skiltis. Penkios dienos. Medaus šaukštas. 

– Mama!

Neišgirsta. 

Pribėgu. Timpteliu už sijono. 

– Mama?!

– Mhm, – mikteli.

Įkandu į koją. 

Mama suklykia. Stiklainis išslysta iš rankų, trenkiasi į plyteles. Sudūžta. Skystis išsilieja. Duženos pasklinda po virtuvę. 

Išsigandusi pravirkstu. Mama piktai pasižiūri. Nusisuka, pasiėmusi skudurą valo balas. Pradedu kūkčioti. 

– Ko čia kandžiojiesi. Matai ko pridirbai! – aprėkia.

Verkdama išbėgu į lauką.

 

/ / /

Mama nupirko dvidešimt broilerių viščiukų. Maži, pūkuoti, geltoni. Pirmas dienas auginome juos dėžėje, katilinėje. Greta jų palikdavome įjungtą stalinę lempą. Lesinome pašaru. Aš buvau atsakinga už maistą. Lesinti eidavau ryte, perpiet ir vakare. Iš dvidešimties turėjau du mylimiausius. Vieną pakrikštijau Pifu, kitą – Dipsiu. Dipsis turėjo porą išpeštų plunksnų. Pifas – šviesų pūkų kuokštą ant krūtinės. Prie lesalo prišokdavo pirmi. Palesinusi juos paniurkydavau. 

Kai paaugo, mama juos perkėlė į šiltnamį. Atitvėrė lesinimo vietą. Sunerimusi stebėjau, kaip jie auga, bet neskraido. Pagalvojau, mamos neturėjo, nebuvo kas išmokytų. Gal aš galiu būti jų mama?

Išleidau iš mažojo aptvaro. Pagavau Pifą, paėmiau už kojų. Pradėjau suktis aplink save. Šis pradėjo klegėti, išskleidė sparnus – buvo pasiruošęs skrydžiui. Paleidau. Paskrido tris metrus. Atėjo metas Dipsiui. Jam sekėsi dar prasčiau – vos metras. 

Tuomet atbėgo mama ir skraidymo pamokas nutraukė. 

 

/ / /

Gruodžio 24 diena. Pirmosios Kūčios, kurias atsimenu. Temstant pradėjo rinktis tetos, nešinos daiktais. Ramunė – puokštėmis, Raselė – vaisiais, Jurgita – kiaulės koja. 

Mama gamino. Bėgiojo iš vieno aukšto į kitą. Tėtukas puošė eglutę. Tetos dengė stalą. Vaikų į didįjį kambarį neleido. 

– Eikite pažaisti, – paliepė. 

Bėgiojome laiptais aukštyn žemyn. Šokinėjome nuo trečio, nuo ketvirto laiptelio. Galiausiai visi susirinkę penktą valandą sėdome prie stalo. Tamsu. Blyksėjo tik žvakių šviesa. Stalas buvo minkštas. Pakėliau staltiesės kampą – šienas. Nesupratusi, kam jis čia yra, atsisukau į vyresnį pusbrolį. 

– Tai burtai. Ištrauksi ilgą – gyvensi ilgai. Trumpą – trumpai. 

Širdis pradėjo kalatotis, galva apsvaigo. Išsigandau. Negi šiaudo ilgis nuspręs mano gyvenimo truk­mę? O kas, jeigu ištrauksiu trumpą? O kas bus, jeigu tėtukas ištrauks trumpą? Kas, jeigu mama!? 

Virgutis pabaksnojo alkūne man ranką. 

– Trauk!

Ilgas. 

– Mama, kokį tu?

– Netraukiau. Bijau – išsipildys. Juk aš – ragana. 

Norėjau dar daug ko mamos paklausti, bet bijojau. O kas, jeigu ir aš ragana?

 

/ / /

Noriu turėti tėtį, noriu turėti tėtį, noriu turėti tėtį. Noras išsipildo. Tėtį gaunu po 10 mėnesių, pavasarį. Vardu Jurgis. Plikas, liesas, aukštas. Vairuoja ,,Audi“. Važiuojame į išvykas. Į Palangą, po pilis, į gamtą. 

Su juo gaunu ir du naujus pusbrolius. Liną ir Tomą. Kartu praleidžiame visą vasarą. Supamės ant sūpynių, maudomės ežere, žaidžiame slėpynes, samurajus. 

Rudens vakarą turiu važiuoti jų aplankyti. Ne­kant­rauju. Ilgai jų nemačiau. 

Tačiau atėjus metui išvažiuoti, negaliu atsistoti nuo kėdės. Sustingau. Atsisuku į mamą. Ji pažvelgia klausiamu žvilgsniu. 

– Nevažiuosiu. 

– Kodėl? 

– Nenoriu, – atsakau, nors noriu. 

Kitą rytą prabudusi pamatau, kaip mama vaikšto iš vieno kampo į kitą. Garsiai kalbasi su Ramune. Einu pas jas. Mama priklaupia, apsikabina, pradeda verkti. 

– Kas atsitiko? 

– Jurgis važiuodamas apsivertė. Liko gyvas.  

Daugiau jo nemačiau. Iš nuogirdų žinau, kad naujasis tėtis tąkart buvo girtas. 

 

/ / /

Į mišką važiuojam dažnai: rudenį, žiemą, pavasarį, vasarą. 

Ruošiantis mama elgiasi keistai. Šis kartas – ne išimtis. Man 5 metai. Prižadina anksti. Liepia keltis, rengtis. Pati eina į virtuvę. Ant stalo beria druską. Dėlioja akmenis, žoleles, cinamono lazdeles. Kažką murma sau po nosimi. Nesako, ką daro, neleidžia ateiti pažiūrėti, neleidžia virtuvėje valgyt pusryčių.  

Paliepia:

– Apsiauk. Važiuosim į mišką. 

Miškas baltas, apsnigtas, neįžengiamas, žvarbus, grėsmingas. Klimpstu į sniegą. Braunuosi pro medžius. Lūžta šakos, mama tolsta. Bandau vytis, smarkiai plaka širdis, darosi sunku kvėpuoti. Mama atsisuka, pažvelgia į mane. 

Išlemenu:

– Bijau. 

– Nebijok, miško beržuose gyvena tik gerosios dvasios, – bando nuraminti. Vis dar baisu, bet labai noriu pamatyti gerąsias dvasias.

Ji tęsia:

– Kai beržai numiršta, ant jų pradeda augti kerpės. Jose yra po mažą dalelę gerųjų miško dvasių. Jos saugos tave nuo blogų sapnų žiemą...  

– Tikrai? 

– Taip sakoma. Bet kad išsipildytų, ar žinai ką turėsi daryti? 

– Žinau!

– Ką?

– Rinkdama turėsiu galvoti, kad sapnuosiu tik gerus sapnus. 

Randam tinkamą beržą, mama nuo jo nubraukia sniegą, kirviu nukapoja kerpes. Sudedame į maišą ir išvažiuojame namo. Miško dvasių nemačiau. Tačiau nuo to karto blogų sapnų nesapnavau.

 

/ / /

Mama sugrįžta nešina viščiuku. Aš vis dar glostau begalvio Pifo kūną. 

– Palik – juk neprikelsi. Eik pažaisti. 

Atsistoju, kruvina ranka nubraukiu ašaras. Atsisuku į mamą. Dešinėje rankoje – kirvis, kairėje – viščiukas. 

– Eik greičiau. 

Pradedu eiti namų link, bet pamatau avietyną. Nieko nelaukusi įlendu į jį. Skverbiuosi vis artyn. Ir artyn. Kol išvystu mamą. Ji prirėmusi viščiuką ant kulbės. Kaire ranka prilaiko, dešine užsimoja kirviu. Paukščio kūnas išsprūsta, lekioja, trykšta kraujas, galiausiai susmunka. 

Mama surenka paukščius, išneša juos, sugrįžta, apsidairo. Prie kulpės – vištų galvos. Sudeda į jas į „Maximos“ maišą.

Po keturių valandų mama sugrįžta namo. 

Pašoku nuo sofos, atsiduriu prie lauko virtuvės, atlapoju duris. Išvystu kruviną, kaulinę adatą, kraujo balą, gumulą vištų galvų. Paliečiu. Rankos, kojos nusidažo krauju. Parbėgu. 

– O Dieve! Kas atsitiko? – mama išsigąsta pamačiusi mano sutrikusį žvilgsnį. 

– Kodėl susiuvai galvas? 

– Neklausinėk. Tai ne vaikams. – Mama nusisuka. 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka. 

 

 

/ / /

Vasara, birželis. Močiutė merdi jau tris savaites. Jos kambarį stengiuosi aplenkti visais būdais. Tačiau birželio 12 dieną atsibundu ir mamos kambaryje nerandu. Apžiūriu valgomąjį, virtuvę, sodą, daržą. Nėra. Galbūt ji pas močiutę.  

Nuo minties kūnas pašiurpsta. Užlipu laiptais, praveriu duris. Akies krašteliu apžiūriu kambarį. 

Lovoje guli sudžiūvęs kūnas, tik oda ir kaulai. Prieinu artyn. Šonuose žaizdos. Stebiu lėtai besikilnojančią močiutės krūtinę, iš lūpų sklinda duslus alsavimas. Atsisėdu. Ji netikėtai atsimerkia. 

– Susiūk mano kaulus. Adata – veidrodžio spintelėje, po spanguolėmis.  

Nusliūkinu prie spintelės, atidarau pirmą stalčių: spanguolės, adata. Ta pati, su kuria mama siuvo viščiukų galvas. Pačiumpu ir išbėgu.

 

 

Karolina Ūla Valentaitė (g. 1996) – tarpdisciplininė menininkė. Kūryboje nagrinėja kasdienines ritualines apeigas, žmogaus santykį su augalais.