Vinco Krėvės, kurio 140-ąsias gimimo metines minime spalio 19 d., „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, mano manymu, yra išskirtinis kūrinys visoje lietuvių literatūroje. Jeigu kam nors ir atrodo, kad iki nacionalinio epo jam ko nors trūksta (juk įprasta, kad epai būtų eiliuoti), tai man, prigimtiniam dzūkui ir rašančiam dzūkų tarme poeziją, „Padavimai“ yra neabejotinas mūsų, Dzūkijos (Dainavos), krašto nacionalinis epas. Ir pirmiausia ne dėl atpažįstamų vietovardžių, bet dėl kalbos fonetikos, jos skambumo, o bendrai kalbant dėl dzūkiškumo. Visa tai V. Krėvės „Padavimuose“ eina taip natūraliai ir garsiai, kaip ta čiurlenanti Stangė šalia rašytojo aprašyto Merkinės piliakalnio. Tad iš soviet­mečiu išleistos knygos versdamas padavimą dzūkų tarmėn, mėgavausi kalbos gyvumu, kuris į mane smelkte smelkėsi ir gaivino.

Juozas Žitkauskas

 

Nuotrauka iš „Vikipedijos“

Marei Kindarienei, šitų poringį papakojusiai, atmyc

 

Pasakoja mūs seni tėvuliai, kad terpu placių Lietuvos girelių, terpu aukštų jos šilalių, kur anei senas žmogus nevaikščiojo, anei jaunas bernelis žirgelio nemandravojo, anei mergelεs lelijėlεs giesmukė garsiai neskambėjo, yra lygi lygumėlε; ton lygumėlεn žaliuoja pievelε, vidurin tos pievužėlεs dzidzis dvarelis: aukšči palociai dangų remia, žali vyšnių sodai saułį temdo.

Tan dvarelin, tan dzidziam gyvenanci skaisci mergelε, jauna karalaitė, tokia daili ir liekna, kokia nei giesmi apdainuota, nei sapni susapnuota.

Kap skersnų žyngsnį jauna žengia – kap balta gulbelε plaukia šviesų vakarėlį cykiu ažerėliu; kap vaikščioja po klεtełį – tai, regis, baltas debesukas padangi slanka giedrų dzienełį. Kap žodelį taria – lyg lakštukė laštuoja, lyg srauni upelε grūda, dzurdzena, plukdzydama vilnelas aplink kietus akmenėlius, kalbydama žalios pievelεs kvietkelius, regis, lapeliai skamba, vėjo pasupami cykų kaitrios vasarėlεs vidudzienį.

Gelsvos kaselεs – kap bruktas šukuotas lino pluoštelis, mėlynos akelεs – kap jo žiedužėlis, kap ryto padangių giedros giedrumėlεs.

Kur akełį meta, tį aušrelε teka, kur pėdelį stato, tai tį dzygsta rožės ir lelijėlεs, iš tį vercias tryška šaltas šalcinėlis gryno vandenėlio, kap ašarėlių.

Kap jauna nusjuokia, dzienelε prašvinta, nuog dangaus dumbluoto debesėliai traukias...

O kap, atsikėlus ankstų rytelį, o kap, nusprausus gailiu rasełi, pažiūro per langelį – tai šviesi saulalε, skaisci ir raudona, jų pamatius ir pavydėjus, tai pabųla kap tus lapelis.

Gelsvų kasełį susmastius, aukso vainikėlį nuspynus, an glotnios galvelεs užsidėjus, kap išeina an dvarelio, vario durelas varscydama, per aukso slankscį žengdama, kap aina per kiemelį in vyšnių sodelį – margos, baltos peteliškės kap sniego skuteliai tai lakioja mosuoja aplink jos galvełį...

Iš šalių tolimiausių, tį, kur už girelių, už tų siūbuojancių, už marelių mėlyniausių, per kalnelius kuo aukščiausius, per klonelius ko giliausius, per nemunėlius, per dunojėlius tai lakia, tai skubinas audrus vėjelis, kad padabotų, kad pamacytų jaunų mergełį, sparneliais bemosuodamas, žmonių vargdzienėlių, dzirvos artojėlių veidelius šluoscydamas, petelius gloscydamas šaltu papūcimu, oro pūcimu.

O kap cik pamato tai saulalε motulε, kap skaisci mergelε išraudus iš dzidzios sarmatėlεs, kad yra už jų gražesnė, už jų dailesnė – nulaidus skaiscių aukso galvełį in žemų žemełį, iš padangių klεtelεs už aukštų girelių, už šaltų vandenėlių tai jį kavojas...

Po vyšnių sodelį bevaikščiodama, po žalių beuliodama, užkopa užlipa karalaitė in statų kalnelį, in tokį statų ir aukštų, jog viršūnėlε jo kavojas toli debesėlin. Nuo tos viršūnėlεs macyc užčėravoci pasauliai, toki slaunūs, kad net dzyvas jima, kad apie juos niekas nei sapnan nesapnavo, nei godelεs negodojo.

Tus auksinis kalnas stovi terpu pavėsyngų sodelių, terpu augalotų liepelių, terpu žalių vyšnelių ir stovėdamas šviecia kap mėnulis žverblianciu viršūnėłi. Visi vadzina tų kalnų – svajonių kalnu.

Vai, nelaimyngas tus žmogus vargdzienis, vai, nelaimynga toj adzynėlε, kap jis pamato tų statų kalnų! Jau neturės jis ramumo šitan šviesian svieti. Dzienų naktełį ir godelεs godosis, ir sapneliai sapnuosis apie to aukšto kalno viršūnį, apie spindulyngų...

Ir dzienų, ir nakcį, kol’ trumpo amželio, lips in aukščybes jo neužlipamas, kur amžiam guli užburci turtai be skaičiaus neinkainojami... Kur bovinas vėjai vakariniai, kur druni sapnai vasariniai.

Kops tį, iš kur matomos sapnų šalalεs, saulεtos sapnų karalystės...

O užkopusiam nėra jau nei viešo kelalio, anei siauro takucio atgalʼ žemyn; kas regėjo užbūrtus pasaulius, kas stovėjo an spindzincios to aukšto kalnelio viršūnėlεs – tus jau nemacis, tus nesdziaugs šviesiu saulałi, žaliu girełi šitan skausmų svieti...

Užlipus, užkopus siauru takeliu, vejełi sodzytu, baltais perlais barscytu, an to aukšto kalnelio, an jo žibancios viršūnėlεs, atsisėda jauna karalaitė auksalio krėslalin, ima balton savo kap iš alebastro lipdzytom rankelεm gintarų kanklalius, mielai skambancius, ir cykiai dainuoja ramumo dainų, dainų vakarinį...

Būk tai audryngos užčėravotos marių bangelεs verkia, būk tai užčėravotų girelių medziai ūžia, būk tai milžinupės vercia savo vandenėlius iš aukštų kalnų in gilius klonius – plaukia aidu, skamba gaidų vilnelεmis, sūpaudamos, liūliuodamos mažus paukštelius žaliosa šakelεsa, po placiausiais lapeliais, migdzydamos žvėrelius giliuosa urvuosa, judzydamos jaudzydamos širdełį jaunon krūcinėn, veselydamos nuliūdusius nuvargusius šviesiu veselasnės buitelεs svajonėłi.

Vai, ir nucyla visas svietas kap apmiris, kap numiris; ir žmonės, ir žvėrys, ir paukšteliai gėris besgerėdami, klauso beklausydami vakarinės dainelεs...

O aidas plaukia ir plaukia kap vilnys Nemunėlin, kap bangos Dunojėlin; tai graudziai ūžia kap tamsi audrelε, tai skamba cykiai kap šaltas šalcinėlis, kap skaudus lietulis; ir beūždamos, ir beskambėdamos, pasakėłį pasakoja, poringėłį porina apie tuos pasaulius, kur paci gimė – auksinius, straublεtus, vaivorinėm spalvom pasdabinusius...

Klauso, kų kalba dainelε, visi – ir senas senelis, ir jaunas bernelis, ir skaisci mergužėlε, balta lelijėlε. Klauso cylεdami, klauso minėdami praaitus čėselius, kas dūsaudamas, kas linksmai svajodamas... Daug daug kožnam pasakoja toj užčėravota dainelε...

Vienam jy kalba apie skausmus sopulius, apie sunkios buitelεs kelalį, arškėciais klotų, ašarom nulεtų, apie vargyngų dalalį... Ir skamba tadu dainelε, lyg šimtas verkia, vargelin auganc, lyg šimtas verkia, vargelin gimstanc...

Kitam dainuoja toj dainelε apie saulεtų ateicies takucį, apie rožių žiedelius, lelijėlių kvietkelius, katrom kelalius jam kloja, vainikų pina laimynga buitelε... Ir tep jam skamba toj dainelε, ragis, šimtas lakštukių lakštuoja placion girelεn lyg šimtas mažų vieversėlių liūliuoja žalion dzirvelεn...

Kap gegulε kukuoja, kap raiboji, žaliam beržynėlin tupėdama, gieda daili karalaitė – ir šneka jam gintarų kank­liai, būk tai skūndzias žuvus niekais jo jaunystėlε, būk tai verkia nykstancios jo svajonėlεs, būk tai uliuoja vargelio dainelε visam amželiu vargc, be sylos žūc... Ir sunkus jam dainelεs aidas, kap sunkios aukštų kalnelių uolos, vai, ir šalta jam toj dainelε, kap lygian laukan žieminis vėjelis; vai, spaudzia spaudzia tam liūdnų širdełį, būk tai duria ašt­rūs jiešmų ašmenėliai, būk tai degina plėmo jausmeliai.

Tai vėl’ svajoja apie girias siūbuojancias, apie dzirvas banguojancias, vėjo papuciamas, paukštelių apčiulbamas, apie marias be krašto, apie ardves be ribų, apie kalnus, padanges remiancius, baltu sidabrėliu viršūnes dengiancius – ir šaukia jį tį, kur ardvėn vėjai ulioja, siūbuojanciom girelεm bevaikščiodami, žalias viršūnėlas beskaicydami, jūras marelas beaudrydami... Vai, tai jam porina, vai, tai jam pasakoja apie milžinų ginčus, apie tuos senus čėsus, kadu šviesian svietan gyveno ciej milžinai, katriej cik dainosa dartės apdainuojami, katriej cik pasakon appasakojami, milžinai vyrai, katriej nežinojo, katriej nepažino, kas baimė baimelε, sunki vergija nedalalε; katrų ranka už norus, už troškimus galingesnė, o veikimas, o proca už mislias greitesni; ko godelεn nesugodojo, jau jų rankos padarė; katriej skyrc nemokėjo, kas žygis garsus, kas nuskalcimas piktas...

Galyngi!

Ir jis svajoja, ir jis lakioja su viesulais, su vėjais, laisvas kap jiej, galyngas kap ciej milžinai, su audrom galynėjas ginčinas, mėlynosa padangių ardvėsa rankom žaibus gaudo, perkūno vainikais dabinas.

O jaunam berneliu tai vis dainuoja apie skaiscių mergełį, mergełį lelijėłį, katroj gyvena tolimon šalalεn, aukšton klεtelεn, po langeliu sėdzi, bernužėlį mini beigi jo jauno laukte laukia, ir jo puikaus šaukte šaukia...

Ir daugel’ daugel’ dar pasakoja žmonėm toj dainelε...

Vienų linksmina kyrkina saulεtais sapnais, auksiniais.

Kitų meilεs jausmais, audryngais gyvenimo verpetais.

Traciam kap peiliais varsto krūcinį, kap jiešmais bado šyrdzį.

...............................................................................................................................................................................

Ne viena cik žamelε klausos tos dainos vakarinės; ne vienon cik žmogaus širdzin garsų randa, atsimuša toj dainelε... Ir padangėn skamba jos aidas, ir Dzievulio aniuolai klausos jos negalεdami atsiklausyc, negalεdami atsigėrėc. Kap uždainuoja jauna karalaitė, kap pravirksta jos gintaro kanklaliai, kap sumyrga balci piršteliai, po strūnas bėginėdami, kap baltos gulbelεs skraidzydamos, kap mažos kregždelεs lakiodamos – nuplaukia aidas tolimosna padangėsna, sudaužia mėlynuosna aukšto dangaus vartuosna – atsidaro dangaus langeliai, ir Dzievulio aniuolεliai, aukso plūnksnas rankelεn turėdami dzidziosna knygosna žmonių darbam rašyc – ilgai ilgai, per visų nakcį besėdėdami, an rankelių berymodami, klausos tos dainos vakarinės ir klausydami neatsiklauso...

O dangaus langeliai žiba ir plaška kap kaitrios kibirkštėlεs. Ir vadzina juos žmonės šviesiom žvaigždelεm; o ciej langeliai, po katrais sėdzi, per katruos žiūri in mūs žemełį, in mūs šalałį balci aniuolεliai, griešnų žmonių sergėtojėliai nuog ligų, nuog bėdų, nuog visokių priepuolių; skaito žmonių vargelius, dūsavimus, gerus ir blogus darbelius, kad užrašytų dzidziosna dangaus knygosna...

Ir tep besėdėdami, ir tep bežiūrėdami, klauso karalaitės dainelεs, klauso ir jaucia, kad gimsta jų šventų, jų nekaltų krūcinėlεn neišpasakojami jausmai, neapsakomas ilgesys, būk tai tį jų kažkas žamelεn lauktų, būk tai tį juos kažkas šauktų iš aukšto dangaus in žemų žemełį, kur skamba dainelεs, kur ūžia placios girelεs, kur gyvena geri ir pikci žmonės.

Ir būk tai jiem kažkas kalba, būk tai jiem kažkas šneka, kad nėra tį piktų, nėra tį blogų, kur sunkių pakutėłį visi žmonės pakutavoja...

Klauso, klauso Dzievulio aniuolεliai ir beklausydami daug kų supranta, daug kų sužino. O jau supratį, o jau sužinojį, meta Dzievulio aniuolεliai aukselio plunksnelas, popierėlio knygelas, kur užrašinėjo piktų griekucius, pakutavojusių pakutėlas; aina lakia prieg aukščiausio Dzievulio sostelio, meldzia prašo Dzievulį, kad pikciem visus griekus dovanotų, o nerymstancius nuramytų, verkianciem ašarėlas nušluoscytų.

– Dzievuli aukščiausias, tėvuli brangiausias, daug griekų žmonės padarė, an žemės gyvendami, tavo žodzių neklausydami, tavo valios nepyldzydami, tavo takais nevaikščiodami... Sunkiai tavi užgnievino!.. Ale, Dzievuli, paklausyk, kap skūndzias žmogus, kap ylgis tavį, kap verkia jo dūšia, trokšdama šaukdama tavo karalystės... Paklausyk, Dzievuli, kokis balsas plaukia nuog žemės in aukštų dangų! Kiek ašarų, kiek sopulio, kiek skausmo jan! Kap užgirdom jį, mūs akys ašarom pacvino, rankos drebėjo, anei rašyc, anei macyc žmonių griekų negalim. Dzievuli aukščiausias, tėvuli brangiausias, tep vargsta žmogus!.. Sopa mum širdełį, Dzievuli! Sopa mum šyrdzį dėl’ žemės gyventojų skausmų ilgesių, kad jiej tep kencia be tavo šviesos... Ar mus visus pakorok, ar ir jiem dovanok...

Susraukia Dzievulis, piktai pažiūro, dangus kap apušės lapas dreba, nulaidzia galvelas aniuolεliai, nucyla korai, šlovydami garbydami Dzievulį, dzidziausį svieto valdzytojų; nucyla švenci – cik viena toj žemelεs daina verkia kap mocinėlε, vaikų šarvodama, būk tai skūndzias našlalε, laimį minėdama, būk tai kažkas ylgis, būk tai skūndzias ir meldzias, kad aukso vartus atkeltų ir jį dangun inlaistų... Skūndzias žemelε motulε...

Ir, berymodamas an rankų, Dzievas ilgai klauso – ir kuo toliau, tuo šventas jo veidas šviesyn aina.

Pakėłis galvų, taria Dzievulis aukščiausias:

– Regiu, nepražuvo dar žmogus, dar neužmiršo manį – jir neužmirš, kol’ tokia daina žemėn skambės... Skubykitės, aniuolεliai, tarnai mano mieliausi, pasiunciniai greiciausi, neškit ramumų žemei, neškit acilsį žmonėm – tegul’ žino, kad aš dar neužmiršau, teregi... Va, neškit jiem mano meilεs dovanų – saldziausį sapnų...

– Dzidzis Dzievulis savo gerumi! – sugriaudzia visas dangus, ir aniuolai paskelia, ir, verkdami ir juokdamies, ašarėlas barscydami, nuslaidzia žemelεn, nešdami žmonėm sapnų. Ir ragi juos žmonės, ir dzyvinas, mislydami šnekėdami, kad tai žvaigždelεs ribuoja krinta – o tai lakia Dzievulio pasiųsci aniuolεliai, nešdami ramumų žemelai.

O kap puola jų ašarėlεs in jūras marias mėlyniausias – ilgai šviecia, ilgai žiba kap skaisci ugnelε, kol’ nuslaidzia, kol’ nuskįsta tamsion marių gilumėlεn.

O kap suūžia audra, kap sutraškina perkūnas, kap sudreba savo podmūruose žemelε, kap sustaugia viesulai, keldami marias, drumsdami tamsias gilumėlas, pakyla vilnys ligi padangių. O tos vilnys, in kraštų beslinkdamos, išneša tas aniuolεlių ašaras – an gelsvų pieskelių, lygian kraštelin; žmonės ranka jas tį ir vadzina baltais perlais, o tai yra aniuolεlių ašaros...

Visi klauso tos vakaro dainelεs, katrų dainuoja skaisci mergelε, jauna karalaitė – ir dangus, ir žemė...

Ir giria tadu neūžia, nešlama.

Cik viena lakščingala necyli, gieda ir gieda žalių krūmų tankumynuosa...

O kol’?

In dzūkų tarmį perrašė Juozus Žitkauskas

Vincas Krėvė. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. – V.: „Vaga“, 1970, p. 7–14.