× Lina Laura Švedaitė

 

Borisas Gibé – egzistencializmo filosofijos įkvėptas prancūzų akrobatas. Mūsų pokalbis vyko virtualiojoje erdvėje: jis aprodė vieno savo pasirodymo palapinę, niekaip negalėjo nustoti judėjęs, vaikščiojo po lauką, įėjo į kažkokį namą, pakilo laiptais iki palėpės, netyčia numetė savo telefoną ant grindų. O aš vis bandžiau nepamesti minties.

Rugpjūtį Borisas su trimis savo pasirodymais atvyksta į Kauną – tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“.

 

Jérôme’o Vila nuotrauka

 

Gal gimei cirko artistų šeimoje?

Ne visai, mano tėvai dirbo su gyvuliais, juos ganė. Kraustėmės iš vietos į vietą. Į cirko mokyklą pradėjau eiti 10-ies. Vėliau, būdamas 14-os, su tėvais įkūriau cirko trupę – vasarą gatvėje rodydavome visokius triukus.

O šiandien?

Esu šiuolaikinio cirko artistas, akrobatas. Mano kūryba ateina iš ten. Šiuolaikinis cirkas yra didelio masto kultūra, būdas suvokti sceną ir pasirodymą. Kiekvienas čia turi savo tapatybę, archetipą – individualistai žonglieriai, dramatiški trapecijos meistrai, teatrališki klounai, itin kūniški ekvilibristai ir kiti, besislepiantys po daugybe blizgučių, manipuliuojantys įvairiais objektais...

Mane šiame pasaulyje labiausiai traukia oras ir materija. Kaskart kurdamas naują spektaklį atsispiriu nuo šių elementų. Tarkime, pasirenku virvę, ji tampa pagrindine pasirodymo dramaturgine linija, kontekstu, ji mane apriboja, ir žiūriu, kur šios ribos veda, tyrinėju. Cirkas yra ribos, tarp jų susikuriu laisvę.

Esi įkūręs trupę „Les Choses de Rien“. Vadinasi, nesi akrobatas individualistas?

Ne, turiu puikią, įsiklausančią komandą. Labai daug laiko skiriu idėjos plėtotei, todėl visada labai tiksliai žinau, ko noriu, ir į kompromisus nesileidžiu. Jiems tenka leistis į kelionę kartu su manimi...

 

Jérôme’o Vila nuotrauka

 

Kuo cirko scena ypatinga?

Cirko scenoje turime spindėti 360 laipsnių. Nugara yra tiek pat svarbi, kiek ir galva ar veidas. Čia neveikia ketvirtos sienos taisyklė. Išlaikyti visų žiūrovų dėmesį – skausmingas ir bekraštis fizinis darbas. Viename spektaklių „Anatomie du desir“ („Geismo anatomija“) tyrinėju šį ypatumą.

Švietimo amžiuje bažnyčia leido ir prapjauti lavono odą, žvilgtelėti, kas po ja, ir tyrinėti žvaigždes, kosmosą. Atsivėrė vidus ir išorė, atradome mikrokosmą ir makrokosmą. Šis laikas mane labai jaudina. Anuomet medicinos amfiteatrai buvo apvalūs su centre stovinčiu skrodimo stalu – šitaip sėdėdami studentai pamatydavo kiekvieną smulkiausią dalykėlį – veną, sausgyslę. Labai intymu, kaip ir cirko scenoje.

Šiame spektaklyje noriu žiūrovui parodyti gyvybės vidurius pamažu ją nurengdamas, tarsi lupčiau svogūną. Ieškau rakto į kūrinijos, vadinasi, ir cirko, paslaptį.

Kas dar tave jaudina?

Manęs nedomina tobulai įvaldytos žongliravimo ar kitos technikos, jos atveda iki obsesyvumo – juk turi būti neurotiška asmenybė, kad kartotum tą patį veiksmą šimtus kartų tol, kol pavyksta tobulai.

Labiau domina ryšys. Dažnai į sceną lipame norėdami pristatyti atrastą santykį su tam tikru objektu, slepiamės už jo, suteikiame jam prasmę, o jis juk negyvas, net nežino ir nejaučia, kad yra scenoje, stebimas daugybės akių. Visiška magija, kai tai, kas negyva, atgyja. Scenoje svarbiausia – ne artistas.

O kas įkvepia?

Istorija. Ji parodo, kaip viskas reliatyvu.

Šiuolaikinis cirkas, regis, labai arti šiuolaikinio šokio. Koks tavo santykis su šokiu?

Šokis mane traukia. Judesys, priverčiantis kūną patirti neįmanoma, įgyti keistą formą. Didelę įtaką mano kūrybai padarė belgų šiuolaikinis šokis, choreografai „Peeping Tom“, Alainas Platelis... Šokdamas jaučiu nematomas jėgas, vienu metu jaučiu trauką ir stūmimą. Esame atomai, paklūstantys fizikos dėsniams, tačiau esame ir nesibaigiantys metafiziniai objektai. Kitaip tariant, amalgama. Šokis man padeda šito nepamiršti.

Kaip keičiasi šiuolaikinio cirko pasaulis?

Pastebiu, kad vis dažniau renkamės pramogą. Nebėra to rizikavimo, kuris buvo, kai atsidarė pirmosios šiuolaikinio cirko mokyklos, žmonės turėjo stiprius charakterius ir idėjas, jie nekentė pelėsio kvapo. Dėl to ir darė cirką – nepriėmė realybės.

Šiandien daug cirko artistų norėtų, kad jų profesija būtų pripažinta, kaip ir kitos, kad į juos būtų žiūrima kaip į normalius. O aš užsiimu cirku, nes nenoriu gyventi kaip kiti. Mane domina marginalumas. Visgi pamažu tampame dar viena institucija ir turime su tuo susitaikyti. Kitaip nebegalėtume praktikuoti savo meno, prarastume publiką. Reikia keisti receptą. Šiais metais buvo 145 pasirodymai. Labai daug. Tačiau taip išlaikome komandą, neišsenkame. Kita vertus, mano širdis priklauso rokenrolui su alternatyviais projektais ir eksperimentais.

Cirkas, nors ir tampa institucija, greičiausiai yra gimęs likti paribiuose. Ar tau svarbu palikti pėdsaką?

Šiandien jaučiuosi pripažintas, gatvės cirko laikai jau užmaršty, turiu už ką pavalgyti, į mane nebežiūri kaip į plaukiančią prieš srovę laukinę antį. O svarbiausia – turiu prabangą kurti tai, ką noriu. O tau ar svarbu?

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.