Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Gamtą dažniausiai suvokiame kaip materialią kūnišką tikrovę. Gyvūnai, kaip gamtos esminė dalis, taip pat yra suvokiami lyg tokia biomasė, kurią žmogus gali naudoti savo poreikiams. Tačiau šiandien pripažįstama, kad klimato kaita ir ekologinė krizė yra žmogaus vartotojiško požiūrio į gamtą rezultatas. Ekologinę aplinkos krizę galime išspręsti tik sugrąžindami etinį santykį su gamta ir su gyvūnais. Kitaip sakant, turime pripažinti gamtos ir gyvūnų subjektiškumą.

Vakaruose moderniais laikais įsigalėjo požiūris, kad gyvūnai yra žemesnieji padarai ir kad jiems nebūdingas sąmoningumas, kuriuo pasižymi žmogus. Gyvūnas – tiesiog bedvasis kūnas, jis negali būti laikomas subjektu. Todėl gyvūnais galima naudotis kaip žmogaus poreikius tenkinančiomis priemonėmis. Gyvūnų supaprastinimas yra gamtos ir sąmonės supaprastinimo rezultatas. Naujausiais laikais gamtos mokslai laikėsi prielaidos, kad gamtoje sąmonės nėra. Gamta turi būti suprantama kaip mechaniškai veikiančių kūnų sistema, kurioje nėra jokių tikslų ir intencijų. Tokią gamtos desubjektyvaciją užtikrina René Descartes’o dviejų esminių substancijų perskyra ir Galilei’aus gamtos matematizavimo projektas. Mokslinis požiūris griežtai paneigė bet kokį gamtos sužmoginimą ir sudvasinimą. R. Descartes’o teigimu, pasaulis sudarytas iš mąstančios ir tįsiosios substancijų, vadinasi, sąmonės reiškiniai ir fiziniai kūnai gali būti radikaliai atskirti. Sąmonė esą prasideda ten, kur baigiasi kūnas, o kūnas prasideda ten, kur baigiasi sąmonė. Gamta yra išoriniais priežastiniais ryšiais susaistyta fizinių kūnų sistema, kurioje nebelieka jokių dvasinių reiškinių, todėl ji gali būti redukuojama į kiekybiškai išmatuojamus parametrus. Pašalinant subjektyvumą iš gamtos, taip pat natūralizuojama ir biologija, nes ji gyvybės procesus turi aiškinti remdamasi chemijos ir fizikos dėsningumais. Paradoksalu, kad biologija gyvąją gamtą turi paaiškinti remdamasi negyvos gamtos dėsniais. Laikantis tokio požiūrio gamta aiškinama kaip objektyvių dėsnių determinuota sistema, kurioje ne tik fizikiniai kūnai, bet ir biologinės rūšys veikia pagal algoritmines taisykles. Pavyzdžiui, Danielis Dennettas knygoje „Pavojinga Darwino idėja. Evoliucija ir gyvybės prasmė“ teigė, kad Charleso Darwino evoliucijos teorija yra puikiausias gyvos gamtos paaiškinimas atsisakant sąmonės ir gamtoje egzistuojančių tikslų. D. Dennetto teigimu, Ch. Darwinas gyvos gamtos genezę paaiškino panašiai, kaip Galilei’us paaiškino fizinę gamtą. Jis iš gyvos gamtos pašalino bet kokias subjektyvumo apraiškas.

Būtų galima teigti, kad toks gyvos gamtos supaprastinimas būdingas tik praeities mokslams. Tačiau šiandien susiduriame su naujais natūralizmo išbandymais. Dominuojant neurocentrizmui, sąmonė ir dvasia yra redukuojama į smegenų veiklą. Teigiama, kad tai, kas yra žmogus, nulemia jo smegenys, kad be smegenų nėra ir sąmonės. Jei žmogaus veiksmus lemia ne sąmoningi sprendimai, o neurocheminės reakcijos smegenyse, tuomet paneigiamas žmogaus, kaip subjekto, atsakingumas. Kai žmogus suprantamas kaip mąstanti mašina, tada ir gyvūnas yra tik mechanizmas, reaguojantis į aplinkos dirgiklius. Tačiau žmogus yra ne mašina ir net ne informaciją apdorojantis kompiuteris, o gyvūnas, kuriam būdingas subjektiškumas. Žmogaus sąmonės natūralizavimas yra analogiškas gyvūno subjektiškumo paneigimui.

Kitas plačiai paplitęs natūralizmo pateisinimo šaltinis yra antropocentrizmo kritika. Dabar vėl išpopuliarėjo teorijos, raginančios atmesti antropocentrizmą kaip pagrindinį ekologinės krizės kaltininką. Tačiau kartu su antropocentrizmu siūloma atsisakyti ir bet kokios gyvūnų subjektiškumo sampratos. Antropocentrizmo atsisakymas virsta nauju bandymu įtvirtinti natūralizmą. Reikėtų neužmiršti, kad antropocentrizmas atsirado kaip atsvara teocentrizmui. Humanizmas skatino žmogų suprasti kaip laisvą ir save formuojantį subjektą. Humanizmas ir humanistinė psichologija kvietė žmogų suprasti ne kaip natūralų daiktą, ne kaip į dirgiklius reaguojantį objektą, bet kaip asmenybę. Tad problema galbūt yra ne tik žmogaus iškėlimas virš gyvūno, bet ir nenorėjimas pripažinti, jog žmogus taip pat yra gyvūnas. Gyvūno klausimas yra platesnio gamtos desub­jektyvizavimo proceso dalis. Jei gamta suvokiama materialistiškai kaip bedvasė materija, tada ir gyvūnas yra tik intelekto ir kalbos neturintis organizmas, veikiantis pagal determinuojančius gamtos dėsnius. Norėdami suprasti gyvūnus turime ne tik lyginti juos su žmogumi, tarsi jau žinotume, kas yra žmogus, ir tarsi remdamiesi gyvūnų panašumu į žmogų galėtume suprasti, kas jie tokie yra. Taip pat neturėtume gyvūnų aiškinti remdamiesi gamtos mokslų primesta perspektyva. Esą visa nežmogiška gyvybė yra dalis objektyvios gamtos, kurioje nėra jokio subjektyvumo ir jokių tikslų. Gyvūnus turėtume suprasti vengdami tiek perdėto antropomorfizavimo, tiek perdėto natūralizavimo. Tik restauruodami gyvūnų subjektyvumą ir sub­jektiškumą galime sugrįžti prie etinio santykio su jais. Suprasti gyvūnus kaip sub­jektus turime ne remdamiesi išoriniu objektyvuotu jų tyrinėjimu, bet gilindamiesi į tai, kaip juos išgyvename ir patiriame. Gyvojo pasaulio teorijos turi būti susietos su gyvenamo pasaulio patirtimi.

Tačiau grįžkime prie gyvūnų. Kas yra gyvas subjektas? Pirmiausia, tai save per savo įkūnytumą išgyvenantis ir santykiais su pasaulio aplinka ir kitais įprasminantis subjektas. Norėdami suprasti gyvūną turime gilintis, kaip išgyvenamas gyvas kūnas. Jei kūnas suprantamas ne kaip fizinis kūnas, ne kaip erdviškai apribotas daiktas, tada jis yra neatskiriamas nuo sielos ir psichikos. Gyvybės sąmoningumas prasideda ten, kur gyviai konstituoja save ir aplinkinį pasaulį per gyvenamo kūno ir su juo susijusio jusliškumo patirtį. Kūniškos sąmonės juslinė medžiaga transformuojama į suvokimus. Kita vertus, gyvūnai per savo kūną ne tik suvokia aplinką, bet ir patys tampa suvokiami. Gyvūnų subjektyvumas, kaip ir žmonių, nėra duotas tiesiogiai, jis yra duotas aprezentacijos būdu, per kūniškas nuorodas ir išraiškas. Gyvi daiktai yra duoti sau ir ši duotis sau yra pirminė savęs, kaip gyvojo kūniškumo, patirtis. Jei kūnas ne šiaip turimas, bet patiriamas kaip savas, tada jis atskiriamas nuo kitų ir išgyvenamas reaguojant į kitų kūnų prisilietimus ir net žvilgsnius. Per savo kūną patiriami kiti ir aplinka. Liesdamas ir matydamas kitus kūnus pajaučiu jų gyvumą, nes jaučiu, kaip jie liečia ar mato mane. Pavyzdžiui, katė. Ji ne tik prašosi glostoma, bet ir atsisako būti glostoma. Kai mėgaujasi glamonėmis, ji išsiriečia taip, kad mano ranka tinkamiausiu būdu ją liestų, o kai nenori būti liečiama, grasina man įkasti arba tiesiog pabėga. Ji gaudo mano žvilgsnį ir tuomet, kai mato, kad į ją žiūriu, atitinkamai reaguoja ir sprendžia, ar verta prisiartinti. Jaučiu, kaip ji jaučia mano būsenas ir jas įvertina.

Žmogaus kūnas, kaip gyvas kūnas, anatomiškai ir funkciškai yra panašus į gyvūno kūną. Jis turi kojas, rankas, galvą, pilvą, akis. Tačiau jis dažnai yra ir labai skirtingas. (Daugelis gyvūnų turi uodegas, kurios žmonės neturi. Ir uodega, tarkim, beždžionei gali atstoti ranką, kai karstosi medžiais.) Nepaisant skirtumų, visiems bend­ra turi turėti kūną, kitaip sakant, gyvūnai, kaip ir žmonės, įkūnyti. Jie savo kūną išgyvena kaip nulinį atskaitos tašką, kaip patiriantį ir patiriamą. Gyvūno sąmonė, kaip ir žmogaus sąmonė, pasižymi egoistine struktūra. Tai nereiškia, kad gyvūnai yra asmenys. Gyvūnų egoiškumas reiškia, kad jie patiria pasaulį iš savojo „aš“ įkūnytos perspektyvos, patiria pasaulį jusliškai ir jausmiškai. Jie orientuojasi aplinkoje vertindami ją, išgyvendami laikiškai, prisimindami ir planuodami būsimas patirtis, formuodami įgūdžius, įpročius ir net individualų charakterį.

Gyvūno temos neįmanoma nagrinėti neaptariant intersubjektyvaus pasaulio problemos. Bet kuris sub­jektas gali būti suprantamas tik per jo intencionalią koreliaciją su pasauliu ir su kitais. Mano ir kito subjekto pasaulis yra bendras ar skirtingas? O jei skirtingas, kokiuose patirties sluoksniuose jie susiliečia ir sutampa, o kokiuose išsiskiria? Akivaizdu, gyvūnas neturi tokio kultūros pasaulio kaip žmogus, tačiau gyvūniška patirtis taip pat atveria reikšmingą pasaulį, kuris kūnišku praktiniu lygiu sutampa su kitų gyvūnų ir žmonių pasauliu. Dažnai teigiama, kad gyvūnai pasaulį suvokia visiškai skirtingai ir todėl gyvena kitokiame pasaulyje nei žmogus. Biologas Jakobas von Uexküllis pabrėžė, kad gyvūnų suvokiama aplinka priklauso nuo jų fiziologinių suvokimo gebėjimų. Pavyzdžiui, šuo gyvena kvapų pasaulyje, kuris žmogui tiesiog yra neprieinamas. Ar tai reiškia, kad šuns ir žmogaus pasauliai visiškai skirtingi? Jei taip, tai joks šuns ir žmogaus bendradarbiavimas būtų neįmanomas. O mes žinome, kaip šuo gali pagelbėti žmogui medžioklėje, neįgaliesiems, gelbėjimo operacijose, pasienio apsaugos srityje, policijos darbe. Edmundas Husserlis teigia, kad pasaulis yra humanizuotas ir sugyvulintas. Vyksta abipusiai procesai: žmonių sugyvulinimas ir gyvūnų sužmoginimas. Prisijaukindami gyvūnus žmonės iš jų perima tam tikras savybes ir gebėjimus – kaip ir gyvūnai iš žmonių. Jie įgyja bendrus įpročius, derina gyvenimo ritmą, išmoksta kartu atlikti veiklas ar žaisti. Gyvūnai supranta tam tikras žmogiškas normas, kas leidžiama, o kas – ne. Taip pat ir gyvūnai nustato tam tikras normas žmogui. Tarkim, katė parodo, kada jos geriau neliesti. Gyvūnų sužmoginimas nereiškia, kad jiems priskiriamos žmogiškos savybės. Gyvūnai perima žmogiškus gebėjimus, kurių neįgytų gyvendami atskirai nuo žmonių. Šuniui, katei, žirgui, elniui tampa artimas žmogaus pasaulis ir jo reikšmės. Žmogus, nuolatos bendraujantis ar net gyvenantis kartu su gyvūnais, pradeda suprasti šuniško, katiniško, žirgiško, elniško pasaulio reikšmes. Pradedu suprasti katės išraiškas, kai ji alkana, kai ruošiasi medžioti, kai ji seksualiai susijaudinusi. Netgi jos žvilgsnis yra daug pasakantis, jis abejingas, susidomėjęs, piktas, džiaugsmingas. Reikia pripažinti: gyvūno santykis su aplinka ir kitais yra emocinis. Šis gyvūnų pasaulis niekada žmogui negali atsiskleisti tiesiogiai, nes suprantamas tik per šio pasaulio ryšį su jį išgyvenančiu gyvūnu. Pavyzdžiui, pamatau, kaip katė kažką seka žvilgsniu, ir tik geriau įsižiūrėjęs pamatau jos stebimą musę ar kandį. Pasaulis gali būti prasmingai atveriamas tiktai komunikuojant ir sąveikaujant su kitais. Annabelle Dufourcq teigia, kad žmogiškumas ir gyvūniškumas taip koreliuoja tarpusavyje, jog be gyvūnų gyvenamas pasaulis neįmanomas. Visiškai neįmanoma, kad subjektas pats vienas ir izoliuotai nuo kitų, be orientacijos bendroje erdvėje ir intersubjektyviame laike pasaulį galėtų suprasti ir nustatyti jo prasmę. Taigi žmogiškumas ir gyvūniškumas papildo vienas kitą. Gyvūnai savo patirtimi praplečia žmonių patirties horizontus, o žmonės – gyvūnų. Toks papildymas paplitęs ir tarp kitų gyvūnų ar net augalų kaip simbiotinės sąveikos formos. Todėl, nepaisant skirtingų patirties perspektyvų, žmogų ir gyvūną sieja bendras gyvybės pasaulis.

Nereikėtų nuvertinti ir gyvūnams bei žmonėms būdingų instinktų. Gyvūnų kūniškumas suteikia galimybę jusliškai patirti savo aplinką ir kitus, o kūnišką ryšį su aplinka reguliuoja instinktai. Fenomenologiniu požiūriu, suprasdami instinktus suprantame pirminius sąmonės sluoksnius, suprantame gyvūnų ir net žmogaus, kaip gyvūno, elgesio motyvaciją. Visiems gyviams būdingo instinkto pavyzdys – siekis išsaugoti savo kūniškąjį egzistavimą. Šis instinktas būdingas net tokiai gyvybės formai kaip virusai, kurie, siekdami išlikti, keičia save, transformuojasi ir užpuola silpniausius. Instinktyvi motyvacija nereiškia, kad gyvūnai yra asocialūs. Pirminiame juslinio ryšio su aplinka lygmenyje jau pasireiškia atvirumas kitam. Socialiniai instinktai yra būdingi daugeliui gyvūnų, o vienas pavyzdžių galėtų būti gyvūniškas vaiko ir motinos ryšys.

Net ir pripažįstant, kad kai kurie labiau išsivystę gyvūnai yra subjektai, kyla klausimas apie kitus gyvūnus, kuriems subjektiškumas ir sąmonė esą nebūdingi. Kitaip sakant, net jei beždžionė, žirgas, elnias, šuo ar katė gali būti laikomi subjektais, tai ar tą patį galime pasakyti ir apie žuvis, vabzdžius ar moliuskus? Reikalas tas, kad subjekto sampratą norime suprasti kaip totaliai vienodą visiems gyviams. Filosofai operavo grynojo subjekto samprata ir atsisakė atsižvelgti į įvairius empirinius skirtumus, kaip subjektas pasireiškia skirtingose kultūrose. Tuo labiau šis gryno subjekto supratimas neatitiko gyvūnų įvairovės. Reikia eiti priešingu keliu. Ne bandyti atrasti gyvūnų grynojo subjekto ar grynos sąmonės bruožus, o varijuojant skirtingus subjekto pasireiškimus gyvoje gamtoje siekti geriau suprasti ir paties žmogaus subjektyvumą. Vadinasi, subjektas, kaip ir sąmonė, nėra visur vienodi. Gali būti skirtingų lyg­menų sąmonės ir skirtingų lygmenų subjektai. Galima teigti, egzistuoja skirtingi sąmonės arba subjektiškumo lygmenys. Žmogiškas patyrimas akivaizdžiai rodo, kad mūsų sąmoningumas yra skirtingas būdraujant ir miegant. Vienoks sąmoningumas pasireiškia per teorines nuostatas, kitoks – per praktinius kūno veiksmus. Todėl fenomenologai pažymi, jog gyvūno siela yra skirtinga ir labiau pasižymi praktiniu kūniškumu, o ne teoriniu mąstymu. Taigi subjektiškumas taip pat gali būti skirtingas, ir mes nežmogišką gyvybę suvokiam kaip tokią, kuriai trūksta tam tikrų lygmenų. Šiandien filosofai pripažįsta: net ir medūza turi aplinką patiriančią sąmonę. Ši aplinka yra specifinis povandeninis pasaulis, kuriam būdinga tipinė raiška, normalumas, nenormalumas ir daugiau ar mažiau numanomi pasikeitimai. Ši aplinka ir yra medūzos namai. Medūza gali būti geras minimalios sąmonės pavyzdys. Ji pasižymi grynai pasyviu, instinktyviu intencionalumu, nukreiptu į aplinkinį pasaulį taip, kad save išsaugotų. Ji subjektyviai patiria savo kūną ir formuoja kinestezinę propriocepcijos sistemą. Tokios patirtys būtinos, kad ji, kaip subjektas, galėtų atrasti deramą poziciją kintančioje aplinkoje. Gyvybiniai instinktai suteikia gebėjimą orientuotis ieškant maisto, seksualinių partnerių ar išvengiant pavojų. Ji instinktyviai juda pozityvių stimulų link ir vengia negatyvių. Tad net minimalus gyvūniškas ego steigia save, kaip įkūnytą būtybę, patiriančią savo kūniškus judesius ir save pačią. Tik taip gyvūnai gali santykiauti su aplinka ir kitais.

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Šiaurės vasara“, 2022 08 20.

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas-egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.