× Toma Gudelytė

 

Ivanas „Grozny“ Compasso – italų žurnalistas, rašytojas, dokumentinio kino kūrėjas. Rašo „La Repubblica“, „Il Manifesto“ dienraščiams, „Left“ ir kt. leidiniams, yra parengęs daugybę reportažų iš Vidurinių Rytų (Sirijos, Turkijos, Irako) ir Pietų Amerikos (Brazilijos, Meksikos, Argentinos). 2014 m. išleido knygą „Sporto vagys“ („Ladri di sport“) apie išnaudojimą ir rasizmą futbolo versle bei didžiuosius sporto įvykius lydinčias lažybų machinacijas. Su Ivanu kalbėjomės, ką reiškia fotografuoti ir aprašyti karo zonas bei ten įklimpusių žmonių istorijas.  

„Esu ne karo, esu gyvenimo reporteris. Karas yra smurtas, o karui besipriešinantis gyvenimas – kažkas nuostabaus, galingo, apie tai verta pasakoti“, – yra prasitaręs Ivanas.

 

Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos Ivan „Grozny“ Compasso. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

2016 m. pasirodė tavo dokumentinis filmas „Puzlestanas“ („Puzzlestan“) ir knyga „Kobanė iš vidaus“ („Kobane dentro“), pasakojantys apie kurdų pasipriešinimą Kurdistane, Rožavoje, kurios tarptautinė bendruomenė vis dar nepripažįsta. Kodėl tau buvo svarbu atsidurti būtent ten ir tada? Kokią tikrovę radai atvykęs?

Kai pirmą kartą į Kobanę patekau 2014-ųjų lapkritį, miestas tebebuvo apgultas. Visos Vakarus pasiekiančios žinios tilpo į santrumpą – Kobanė netrukus kris, laimės „Islamo valstybė“. Apgultis tęsėsi nuo rugpjūčio iki 2015-ųjų sausio. Atrodė nepaprastai svarbu ten būti, papasakoti, kodėl civiliai, paprasti žmonės – miestiečiai – nusprendė organizuotis ir burtis, kad atremtų tą siaubingą juos užgriuvusią smurto bangą. Tiesa, dalis vietinių prieš apgultį pabėgo, tačiau net 6000 gyventojų liko savo valia, su jais ir keli šimtai vaikų... Tai, ką pamačiau Kobanėje, Rožavos regione, mane paženk­lino kaip žurnalistą, kaip žmogų. Drauge įdavė reikiamus įrankius, kaip interpretuoti, kaip apskritai suvokti dalykus, su kuriais susidūriau vėliau kitose kelionėse.

 

Pasaulis šiandien pamiršo kurdus, kaip netrukus pamirš ir afganistaniečius?

Na, pasaulis – labai jau abstrakti, miglota sąvoka, nors, žinoma, kalbėdami apie panašius konfliktus suprantame, jog visada veikia globalūs interesai. Tiesa ta, kad anksčiau ar vėliau vienos istorijos ir temos išeina iš mados, užleidžia vietą kitoms. Italų kalba šioje profesijoje labai riboja, akivaizdu: jei rašyčiau, tarkim, ispaniškai, galėčiau pasiekti gerokai platesnę auditoriją, pažiūrėkime į „El País“. Italijos žurnalistika, be to, turi kitą rimtą bėdą – užkietėjusį provincializmą. Čia kalbame tik apie tai, kas mus paliečia iš arti, vis dar nesuvokiame, kad pasaulyje šiandien viskas susiję. Nebegyvename laikais, kai egzistavo milžiniški atstu­mai. Atstumų nebėra. Kai viename pasaulio krašte nutinka kažkas svarbaus, įvykio pasekmės lyg banga atsirita iki mūsų. Taip, apie kurdus šiandien beveik nebekalbame, nes nuo jų nusukome savo dėmesio prožektorius, dėmesys sumažėjo, ypač kalbant apie Šiaurės Siriją, vos tik nustojo liejęsis kraujas – neįdomu pasakoti, kur nevyksta nieko dramatiško, kruvino. Kitas dalykas: situacija Rožavoje nepaprastai sudėtinga, sunku sekti visą su kurdais susijusią galių ir interesų dinamiką, dažnai žurnalistai tiesiog nežino, apie ką kalbėti, ir renkasi paprastesnes temas. Masinės medijos reikalauja greito pasakojimų vartojimo ir tokių naujienų, kurios darytų įspūdį, o kurdų tema reikalauja nerti gilyn.

 

2018 m. vykai į Mosulą, irakiečių miestą, atkariautą iš „Islamo valstybės“ siaubingos destrukcijos ir kančių kaina. Kaip atrodo išlaisvinta zona po kelerių karo metų? Ar karas išvis kada realiai baigiasi?

Mosulas nebuvo pirmasis išlaisvintas miestas, į kurį patekau. Pirmiau pasiekiau Hasekę praėjus trims dienoms po „Islamo valstybės“ pasitraukimo. Mosulą išvydau lygiai po mėnesio nuo bombardavimų pabaigos. Koks tas išlaisvintas miestas? Sunaikintas, išgriautas, išniekintas... „Islamo valstybė“ po savęs nepalieka nieko, atsitraukdama sunaikina absoliučiai viską: susprogdina ligonines, užminuoja mokyklas, gyvenamuosius pastatus ir gatves. Ir ši problema yra milžiniška: nors okupantai ir pasitraukė – namo sugrįžti tu negali. Nekart apie tai pasakojau: tiek Kobanėje, tiek kituose išlaisvintuose miestuose žuvo daugybė žmonių, tiesiog bandžiusių sugrįžti namo, išlėkusių į orą. Islamistai po savęs paliko įvairių sprog­menų, skirtų būtent sugrįžtantiems, civiliams. Karo pasekmės neišmatuojamos... Reikia stoti akistaton ne tik su tuo, kas įvyko, bet ir su nauja kasdienybe, su aplinkiniais žmonėmis, kurie galbūt vakar skundė tave kareiviams, bandė susidoroti, o šiandien vėl gyvena tavo kaimynystėje. Karo žaizdos. Ir kalbu ne apie fizines žaizdas, kurias vienaip ar kitaip įmanoma apgydyti, o apie dvasines žaizdas – su jomis visad gerokai sudėtingiau. Realias karo pasekmes pamatome tik po kurio laiko. Noriu akcentuoti vieną momentą: daugelis „Islamo valstybės“ kovotojų, kariavusių Sirijoje ir Irake, atvyko iš Europos didmiesčių periferijų. Akivaizdu, egzistuoja ryšys, kažkur suklydome ir mes.

 

Kobanės pakraštys – frontas. Sirija, 2014-ųjų gruodis

 

Turkų šarvuočiai Silvano (kurdų vadinamo Farkinu) centre. Turkija, 2015 m. lapkričio 2 d.

 

Dokumentiniame filme „Puzlestanas“ bandoma sudėlioti sudėtingo karinio konflikto dalis į bendrą vaizdą, taip pat ir konflikto pasekmes: pabėgėlių stovyklos, migracijos bangos. Jei karą vieningai pasmerkiame ir atmetame turbūt visi, pasienyje realus migrantas susiduria su vis didesniu mūsų – tiek instituciniu, tiek visuomenės – priešiškumu. Kaip aiškintum šį paradoksą?

Filmo mintis – papasakoti apie byrantį į šipulius pasaulį ir iš naujo perbraižomas sienas. Pavyzdžiui, Šiaurės Irakas prieš tai neegzistavo, Irakas buvo viena šalis, o dabar jis skyla į Šiaurės ir Pietų Iraką. Irako kurdai nėra tas pats, kas Sirijos kurdai. Sirijos kurdai siekia sukurti demokratinę konfederaciją, taigi renkasi savo kelią. Man atrodė svarbu greta kitų filme užkabinamų temų papasakoti būtent šį momentą. Prisipažinsiu: mane visada giliai stebina – ypač po to, kai savo akimis regėjau migrantų padėtį Balkanuose (vadinamąjį Balkanų kelią), – nuoširdus žiūrovų gailestis po filmo peržiūros. Tačiau kai reikia konkrečiai pagelbėti, bent kiek sušvelninti siaubingą migrantų padėtį, žmonės nenori vargintis, lieka abejingi ar net priešiški. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Iš dalies man norisi besti pirštu į medijas ir jų apie karą ir migraciją kuriamą dominuojantį naratyvą, grįstą sensacijų medžiokle, bet ne atsakingu pažinimu.

 

ES galiausiai neatvers humanitarinių koridorių afganistaniečiams, nors visi sutaria, kad Talibano valdomame Afganistane gresia reali humanitarinė krizė. Ar prasminga toliau kalbėti apie pabėgėlio statusą, kai taip drastiškai ribojama priėmimo politika ir teisė prašyti prieglobsčio (kaip tai nutiko Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje) ir kai vis sunkiau įrodyti, kad esi tikras pabėgėlis, ne apsišaukėlis?

Pabėgėliai – siaubingai sudėtinga tema dar ir todėl, kad tam tikrose šalyse oficialiai nekariaujama, bet rea­liai karas ten vyksta. Kaip karo reporteris galiu pasakyti, kad pačius skaudžiausius dalykus regėjau ten, kur jokio karo nėra. Tai turėtų skatinti mus pamąstyti. Pavyzdžiui, Turkijoje oficialiai vyrauja taika, tačiau jei Vakarų medijos pasidomėtų, kas vyksta Turkijos ir Sirijos pasienyje judant link Libano, link išėjimo prie jūros Afrino regione, išvystų patį tikriausią karą. Ar iš ten atvykę žmonės yra pabėgėliai? Žodžiu, sudėtinga. Vis dėlto, mano supratimu, ES turi peržiūrėti nemažai nuostatų, šiuo klausimu įtvirtinti bendrą politiką, nors nežinau, kiek tai realiai pagerintų situaciją, o gal net priešingai, viską dar labiau pablogintų... Tačiau palikti šalims narėms pačioms savaip tvarkytis prie ES išorinės sienos nėra gera mintis. Ir tai mums patvirtina ribiniai Lenkijos, Baltarusijos, Serbijos ar Vengrijos pasienių atvejai.

 

Pamenu per knygos „Puzlestanas“ pristatymą Genujoje tavo rodytas nuotraukas iš pabėgėlių stovyklų, ypač vaikų, jos tiesiog įsirėžė į sąmonę. Gal klystu, bent man šios nuotraukos pasirodė šis tas daugiau už sugautą tik­rovės fragmentą – savotiškas žmogiškumo paieškos manifestas. Ką tau reiškia pats fotografavimo gestas?

Fotografija yra kalba, mane domina visos medijų kalbos: vaizdo įrašai, žodinis pasakojimas, rašymas, vaizdai. Šiandien būtina mokėti visas šias kalbas, o fotografija yra nuostabus komunikavimo būdas tiek žiūrinčiam ir ją interpretuojančiam, tiek per ją pasakojančiam. Savotiškos sąmoningumo pratybos. Vaizdas visada yra kažin kas galingo, būtino, tačiau reikia būti atsargiems: niekada nepamiršti konteksto. Kontekstas yra esmė, jis suteikia galią fotografijai. Nesu ypatingas, nuoseklus fotografas, labiausiai mane veikia žmogiškosios patirtys ir, akivaizdu, vaikai – tai visad nepaprastai stipru. Esu didžiulis futbolo aistruolis ir futbolas dažnai man leido suartėti su vaikais įvairiuose kontekstuose, taip pat ir keliaujant po Pietų Ameriką. Gal kvailoka, bet tikrai mažai kas taip sujaudina iki gelmių, kaip žaidžiantys vaikai. Teko matyti vaikus spardant kamuolį visiškai ribinėse situacijose, pabėgėlių stovyklose, apleistose vietose. Turkijoje, Džizrėje stebėjau futbolo varžybas per miesto apgultį, kai aplink vyko susišaudymai. Taip, vaikai mums daug ką pasako apie gyvenimą. Šia prasme fotografija padeda – užfiksuoja tas akimirkas, kurių antraip nesuturėtume, neišgyventume iki galo, leidžia į tas akimirkas sugrįžti. Šia prasme fotografija yra šis tas magiška.

 

Vaikai eina žaisti futbolo. Džizrė, Turkija, 2015 m. lapkričio 11 d.

 

Chankės pabėgėlių stovykla. Irakas, 2015 m. liepos 25 d.

 

Migrantai šildosi prie laužo. Belgrado pakraštys, Balkanų kelias, Serbija, 2017 m. sausio 26 d.

 

Kurdų pešmergas, šaudo sena rusiška artilerija, vadinamąja duška (širdele). Kurdistano pasienis, 2014 m. gruodžio 7 d.

 

Kaip tampama karo reporteriu? O gal tiksliau būtų tave vadinti paribių reporteriu, nes daugiausia judi pasienių trajektorijomis?

Kai mane vadina karo reporteriu, norisi šyptelėti ir paprieštarauti, kad esu gyvenimo reporteris, nes myliu gyvenimą, net kare. Nekenčiu karo, jis kelia šleikštulį. Karas yra smurtas. O karui besipriešinantis gyvenimas – kažkas nuostabaus, galingo, apie jį verta ir būtina pasakoti. Nesu tikras karo korespondentas ir ta prasme, kad pragyvenimui turiu užsiimti ir papildomais dalykais. Daugmaž stabiliai dirbu vieno dienraščio redakcijoje ir į konfliktų zonas vykstu laisvu nuo darbo metu ar per atostogas. Dabar irgi rengiuosi į naują kelionę. Stengiuosi tęsti tai, kuo giliai tikiu. Ši profesija neužtikrina stabilumo, ne tik ekonominio... Bet, mano supratimu, ji nuostabiausia pasaulyje. Žinoma, viskas priklauso ir nuo to, kaip dirbi, kokia tavo etika. Rengdamas dokumentinį filmą „Entre la espada Y la pared“ apie Meksiką per tuos šalyje praleistus mėnesius išmokau be galo daug ir galiausiai žiūrovui siūlau, kaip kalbėti apie pasienį meksikietiškame kontekste, kad jį sudaro ne vien migrantai, narkotikų karteliai, ginkluotos grupuotės ar kareiviai, bet esama ir šviesios pusės. Žinoma, toji šviesa gyvena labai sudėtingomis sąlygomis ir jai sunku išnirti. Pasakoti apie tai mūsų pareiga, bent jau bandyti.

 

Ką manai apie tai, kaip medijos pastaruoju metu nušviečia karinių konfliktų naujienas?

Tam tikra prasme nuo medijų nusišalinau, paskelbiau savotiškas paliaubas, ir mano naujas projektas, kuriam įgyvendinti išnaudosiu 3 atostogų mėnesius, su medijomis neturi nieko bendra: nesiruošiu niekam siūlyti savo fotografijų, reportažų ar straipsnių. Noriu parengti dokumentinį filmą tema, prie kurios dirbu jau daug metų, kuri įsiėdusi į galvą. Radau tikinčių šiuo projektu ir jie padeda man pasirengti kelionei. Tai bene pirmas kartas, kai turiu tikrą rėmėją, kuris tiki mano darbu ir investuoja, o tai nepaprastai svarbu: galiu susitelkti ties projektu ir nemąstyti, kam ir kaip vėliau įpiršinėti reportažus, nuotraukas ir pan. Didieji dienraščiai ar žurnalai reporterių, tokių kaip aš, darbu susidomi tada, kai nutinka kažkas nepaprastai įspūdinga. Man visad sunku suprasti, kaip jie atrenka, kas išties įspūdinga ir verta vietos jų erdvėje. Matau, kad tema, nepatekusi į pirmuosius dienraščių puslapius, tikrai domina žmones, jie nori gilintis. O medijos remiasi klaidinga prielaida, kad viskas visiems greit atsibosta ir norint išlaikyti auditoriją būtina vaikytis sensacijų.

 

Ne vienerius metus dirbi savarankiškai. Tai tavo pasirinkimas ar veikiau darbo rinkos pasekmė? Kaip keičiasi reporterio profesija?

Savarankiškai dirbau visą gyvenimą, tik pastaruosius 4 metus pagaliau dirbu etatinį darbą Paduvos dienraščio redakcijoje, ir man ši patirtis visiškai nauja. Dabar savarankiškai dirbančiojo veikla apima visus tuos papildomus darbus, kurių imuosi laisvu nuo normalaus darbo metu (juokiasi), tačiau jie ir yra pati mano buvimo žurnalistu esmė. Frilancinimas yra elegantiškas būdas pasakyti, kad tau nemokama arba mokama per mažai, ir šią temą, deja, išmanau neblogai. Kai pasensiu, apie tai galbūt parašysiu knygą ir į ją sudėsiu visus tuos nuostabius atsakymus iš didžiųjų redakcijų, kurios ieškojo manęs ir gyrė mano darbą, bet siūlė apgailėtinas sąlygas. Skaudi tema, ir man nuoširdžiai gaila jaunų gabių kolegų, kurie turi parako veikti, keliauti į karštus taškus, bet yra iškart nusodinami. Dirbti savarankiškai – didelė rizika: niekas už tave negarantuoja, niekas nepadengia išlaidų, niekas nenori žinoti apie tavo egzistavimą iki tol, kol nesugrįžti su gera medžiaga. Nekart iš redaktorių esu girdėjęs: man neįdomu, kur ir kaip keliauji, bet grįžęs būtinai pranešk apie save, ir bus matyt. Ir vėl pasikartosiu: ši profesija nuostabiausia pasaulyje. Nes mokaisi, išbandai savo žinojimo ribas ir kartais jas peržengi. Keliauti, klausytis istorijų, rinkti pasakojimus... nėra nieko nuostabiau. Mane tai užpildo. Taip, šis amatas keičiasi, į jį skverbiasi naujos technologijos. Svajoju apie gabių savarankiškai dirbančių reporterių platformą, kur sugultų mūsų darbai, ir alternatyvų finansavimo būdą. Visad reikia turėti galvoje prioritetus, kas svarbiau – aš, pasakojantis tam tikrą istoriją, ar vis dėlto pati istorija? Pastebiu šią riziką, neretai pasakotojai iškyla kaip pagrindiniai veikėjai. Bet mes nesame pagrindiniai veikėjai, mes – privilegijuoti stebėtojai, turintys progą papasakoti.

 

Trumpa pertraukėlė fronte. Kurdų YPG (Yekîneyên Parastina Gel – Liaudies savigynos būriai) karys. Kobanė, Sirija, 2014 m. gruodžio 8 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos.