× Eglė Mikulskaitė

Vaidas Petrulis – moderniosios architektūros istorijos ir paveldo tyrinėtojas, KTU dėstytojas, Architektūros istorijos ir paveldo tyrimo centro vadovas.

Vytenis Jakas – Kauno menininkas, kuriantis socialiai aktyvų gatvės meną, „Kiemo galerijos“ įkūrėjas.

Kalbamės apie Kauno miestą ir jo bendruomenę – suskaldytą ir vieningą, nuolat kuriamą ir perkuriamą, apie skubėjimą ir būtinybę vaikščioti pėsčiomis.

 

Vaidas Petrulis: „Šiuolaikinis pasaulis – anksčiau vykusių procesų patvirtinimas“

Kiek istoriką domina miesto dabartis?

Kaip ir kiekvieną miesto gyventoją, pilietį. Turi gyventi šiandiena, nėra laiko mašinos, leidžiančios nusikelti į tyrinėjamą laiką. Kiekvienu laikotarpiu mieste vyksta tam tikros idėjų kovos, diskusijos ar svarstymai apie galimą ateitį ir, žvelgdamas į visa tai iš istorinės perspektyvos, matai, jog procesai atsikartoja. Jei, pavyzdžiui, atrodo, kad šiandien mieste tvyro ypatinga įtampa, kad visuomenė tik dabar yra susiskaldžiusi, tai žvelgdamas istoriko akimis matai: nieko panašaus, viskas, kaip buvo tada, yra ir dabar. Šiuolaikinis pasaulis – savotiškas anksčiau vykusių procesų patvirtinimas.

Pastaruoju metu Kaune – daug pertvarkų, antai ženklas „Kaunas tvarkosi“ jau tapo savotišku miesto simboliu, neretai ir ironizuojamu. Kurios pertvarkos tave džiugina – kaip miestietį, pėstįjį, o nuo kurių norisi nusisukti?

Nesu į juos įsigilinęs, bet vienas iš man patinkančių pavyzdžių – kaip gatvės miesto centre siaurėja ir atsiranda labai aiškiai sutvarkytos stovėjimo juostos. Transportas lėtėja, atsiranda daugiau erdvės pėstiesiems – tai pozityvus pokytis. Kita vertus, tokie nauji projektai, kaip daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė kelia abejonių. Nesu susipažinęs su schemomis – projektas galbūt ir motyvuotas, tačiau pasigendu komunikacijos, viešo pristatymo, kaip toks sprendimas paveiks miesto centrinės dalies gyvybingumą, pėsčiųjų kiekį. Labai svarbu, kad miestas taptų patrauklus pėsčiajam – tada iškart atsiranda mažo mastelio įstaigų: kavinių, mažų knygynų, nedidelių parduotuvių. Kaip miestiečiui, man labai imponuoja smulkaus mastelio komerciniai projektai, leidžiantys atsiskleisti individualumui, intymesniam žmonių santykiui. Šiuolaikinis miestas neturėtų būti skirtas automobiliams ir dideliems prekybos centrams. Todėl mane domina, kaip Kaunas priima XXI a. iššūkį, įgyvendinamą ir kitose Europos valstybėse, – mažinti transporto ir didinti pėsčiųjų kiekį.

Ąžuolyno, didžiausio Kauno parko, dalyje buvo planuojama įrengti tūkstantinę automobilių stovėjimo aikštelę. Tuomet komentavai, jog Kauno išskirtinumas – gamtos ir architektūros sąveika. Kalbant apie žaliąją Kauno autentiką – Nemuno sala tuoj pavirs „Mokslo sala“, kurioje – ir mokslo muziejus, vandens pramogų parkas, sporto aikštynai, o kitame Nemuno krante išdygs prestižinių namų rajonas, naujas biurų pastatas. Stikliniai pastatai jau „puošia“ ir centrą, ypač palei Nemuną. Susidaro įspūdis – kol visa Europa kalba apie žaliąjį kursą, Kauno miesto savivaldybei rūpi kiek pragmatiškesni dalykai?

Turėti žalią miestą – galima sakyti, pragmatiškas požiūris, nes tai patrauklios, konkurencingos, šiuolaikiškos urbanistinės erdvės simbolis. Užtenka pažiūrėti į populiariausių pasaulio architektūrinių projektų vizualizacijas. Be žaliųjų erdvių – nė žingsnio. Iš dalies tai mada, savotiškas „greenwashing“. Tačiau, kita vertus, tokio mastelio ir tankio miestui kaip Kaunas žaliosios erdvės turėtų tapti neabejotina stiprybe. Tokiame kontekste kabėti apie Ąžuolyno parką kaip apie potencialią automobilių stovėjimo aikštelę yra absoliuti klaida. Ąžuolynas vis dėlto yra seniausia žalioji erdvė mieste, ir net nesvarbu, kas ten saugoma, o kas ne. Strateginis tikslas privalo būti toks: atkurti šią erdvę ir ją puoselėti. Jei kalbame apie miesto centrą – nebūtina į jį žvelgti kaip į neliečiamą zoną, kad jis būtų gyvybingas, – čia geriau vadovautis kompleksiniu požiūriu. Tarkim, jei vykstant statyboms Nemuno saloje tuo pat metu būtų panaikinamas Karaliaus Mindaugo prospektas, kuris, mano galva, – miesto centrą žalojanti trasa, – tuomet iš tiesų kalbėtume apie XXI a. išbandymus atliepiantį planavimą. Bet jei dėl šių naujų įstaigų saloje ir aplink ją miestas taps automobilių spūstimi ir dusime nuo išmetamųjų dujų – vargu, ar tai gerai. Ar „Mokslo sala“ turi atsidurti Nemuno saloje – galima diskutuoti. Žvelgiant istoriškai, saloje visad ruseno šiokia tokia gyvybė, tad nesu tikras, ar ši vieta turėtų likti vien gamtinė. Regėčiau ją kaip viešąją, pėsčiajam skirtą erdvę. Bet mano didžiausias nerimas – kad padidėjus automobilių srautui Kaunas nepavirstų metalo mėsmale.

 

Dariaus Petkevičiaus karikatūra

 

Kauno miesto savivaldybės šūkis galėtų būti „visuomenei – duonos ir žaidimų“?

Turiu pripažinti, esu atitrūkęs nuo šių dalykų, vykdomų projektų, menkai jais domiuosi. Iš pirmo žvilgsnio didieji biurai šioje vietoje neatrodo patrauklūs, kuria administracinio, tik darbo valandomis gyvo centro įspūdį. Ar būtent čia turėtų kurtis korporacinė architektūra – nesu tikras. Tokio tipo centrą mieliau matyčiau Savanorių prospekte. Na, o pati „Mokslo sala“ – gal ir neblogas sprendimas, nes generuos daugiau žmonių, o žmonės yra svarbiausia gyvybingo miesto prielaida.

Kauno miesto savivaldybė nuolat vartoja žodį „patogumas“. Ar tai iš tiesų vienintelis miesto gyventojo prio­ritetas? Anot Aristotelio, „miestas turi būti statomas taip, kad žmogus būtų laimingas ir jaustųsi saugus“.

Galime žvelgti įvairiai. Man, kaip istorikui, dabar į galvą ateina modernizmo doktrina, kurios urbanistika ir architektūra grįsta efektyvumu. Bėgant laikui, ši efektyvumo doktrina tapo vis labiau kritikuojama. Jei patogumą suvokiame kaip funkcionalumą, nereikia pamiršti, kad idėja „forma seka funkciją“, daugelio kritikų manymu, yra iliuzinė. Visuomenė veikia daug kompleksiškiau, yra nemažai psichologinio pobūdžio poreikių. Tas pats socialinio saugumo jausmas, nors skamba efemeriškai, bet psichologai juk šitai tyrinėja. Be abejo, Kaune į visa tai žiūrima ne taip giliai, bent jau viešojoje erdvėje tokio pasakojimo – kad miestui svarbi individo psichologinė gerovė – nėra. Žodis „patogumas“ ar „efektyvumas“ pats savaime, kad ir kaip įvardysim, nereiškia nei blogo, nei gero – svarbiausia, kas už jo slypi. Pavyzdžiui, ar nuo to geriau siaurai, ar platesnei visuomenės grupei?

 

Eglės Mikulskaitės nuotraukos

 

Urbanistinė akupunktūra siekia miestą gydyti pasitelkdama bendruomenę: kuo mažesniais resursais sukurti glaudesnį urbanistikos ir natūralios aplinkos ryšį. Kaune dabar vyksta atvirkštiniai procesai – stambūs projektai, didžiulės sumos, vienašališki sprendimai...

Karaliaus Mindaugo prospektas, „Pergalės“ gyvenamasis kompleksas, Eiguliai, Šilainiai – erdvės, kurios nesusijusios su jaukiais masteliais ir čia reikėtų kažką keisti. Šiokį tokį nerimą kelia besaikis plėtimasis aplink miestus. Susidaro įspūdis, kad kartojam Vakarų visuomenių (ypač JAV) klaidas, kai visi stengiasi turėti privatų žemės lopinėlį, iki kurio keliaujama automobiliu. Ir dažniausiai ne vienu. Miestas išsiplečia, praranda tankį, dėl didėjančių atstumų tampa nebepatrauklus pėsčiajam. Todėl nebeturime tiršto miesto, o tirštumas mieste – juk nėra blogis.

Kiek Kaune pastebi naujų ir išties kūrybiškų sprendimų?

Gal esu kiek pesimistas, bet niekas neatrodo išties įspūdingai. Galima kalbėti apie paskiras smulkias kultūrines iniciatyvas, įvairias simpatiškas kavines, tačiau jokiame rajone nėra to jausmo „oho, kaip pasikeitė“. Vienybės aikštėje, taip teigiamai priimtoje žmonių, ypatingos kūrybiškumo manifestacijos taip pat nematau. Tiesiog mano lūkestis susijęs ne su mažomis iniciatyvomis, o su jų spiečiumi. Deja, dabar tokia erdvė neateina į galvą.

Prieš porą metų pasirodė tavo monografija, kurios pavadinimo pradžia skamba: „Paveldas kaip konfliktas…“

Taip. Mano išeities taškas paveldosaugos klausimu: paveldosauga pati savaime visuomenėje užprogramuoja konfliktą, tai natūralu. Niekada nesutarsime dėl to, kas yra vertė – kiekviena karta atsineša savo vertės supratimą. Ar sovietinis paveldas yra vertingas, ar ne – sutarimo dėl to būti negali. Ir netgi jei kartą jau sutarėme, kad vertės esama, vis tiek panirsime į diskusiją – ko reikia, kad tą vertę išsaugotume? Pavyzdžiui, sutarėme, jog Kauno tarpukario architektūra – vertybė, puiku. Bet ko reikia jai išsaugoti? Ar pakanka tai žinoti, ar reikia, kad ši architektūra tarsi sustingtų laike ir būtų atkuriama preciziškai – tokia, kokia buvo? Mano galva, ne visada. Paveldosauga turėtų kalbėti apie kultūrines nuorodas, idėjas, charakteristikas. Konkretus pavyzdys – Žaliakalnis. Nuo tada, kai susiformavo, jis buvo mišrus: tiek prabangūs, tiek socialiniai būstai (mediniai daugiabučiai). Šiai erdvei būdingas tam tikras mastelis ir tam tikra socialinė įvairovė. Tad ar tuos medinius daugiabučius dabar griausime ir statysime prabangius, mažai kam įperkamus objektus, ar paliksime (ne vien dėl architektūrinės, bet ir dėl socialinės vertės)? Kitas aspektas – žaluma. Tarpukariu, kai buvo kuriamas Kauno, kaip miesto-sodo, įvaizdis, žaluma buvo vienas svarbesnių prioritetų. Toliau ir plėtokime šią idėją – taip atliepsime to meto kultūrinį kodą. Tradicinė vertės samprata grindžiama fiziniais elementais. Vadinamosiomis vertingosiomis savybėmis. Aš vertę suvokiu kitaip. Puikiai suprantu, kad šis požiūris – rizikingas, bet esu įsitikinęs: turime jausti miesto pulsą ir puoselėti dvasią, o ne vien artefaktus. Kultūrinės nuorodos įpareigoja reikalauti architektūros kokybės, o dabar daugiau dėmesio skiriama ne architektūros kokybei, o pelnui. Tarkime, Maironio ir Donelaičio gatvių sankryžoje atsiradęs stiklinis pastatas – stiklinė dėžutė, ir tiek, kokybiškos architektūros ten nėra. Tad jeigu Naujamiesčio reprezentatyvumą suvoksime kaip kultūrinę nuorodą, toks stiklinis beveidis objektas ją visiškai ignoruoja.

 

Eglės Mikulskaitės nuotraukos

 

Ar Kaunas tebepriklauso žmonėms? Ar jie girdimi?

Man susidaro įspūdis, kad Kaunas yra kupinas mažų, ganėtinai uždarų grupelių, kultūrinių, aktyvizmo inicia­tyvų. Tokios iniciatyvos savaime praturtina miestą, rodo savotišką pavyzdį, kad miesto ir jame gyvenančių žmonių sąveikia gali įgyti įvairių formų. Tačiau turbūt neturime platesnes socialines grupes apimančių miesto identiteto formų. Greičiau egzistuoja segmentuoti, nebūtinai tarpusavyje susiję reiškiniai. Architektūros teoretiko Iaino Bordeno nuomone, vienas iš šiuolaikinio miesto kriterijų – miestietis turi galimybę pasinerti į skirtingus identitetus. Todėl didžioji dalis miesto kultūrinių iniciatyvų turėtų būti atviros, kviečiančios, neturėti griežtų ribų. Šiuolaikiniame Kaune identitetų įvairovė egzistuoja, tačiau vis dar nėra kritinės masės. Gyvame mieste knibžda įvairiausio pobūdžio gyvybė. Kaune to dar nematau. Manyčiau, svečiui Kaunas veikiau atsiskleistų kaip vieno kultūrinio kodo miestas. Dabar Kaunas – kultūros sostinė, miestas bus persmelktas kultūros, tai gera proga pokyčiams. Tačiau išlieka klausimas, koks miestas nubus 2023-iaisiais?

 

Vytenis Jakas: „Vieta – ne tik taškas, kuriame esi, bet ir požiūris“

Kas tau yra vieta?

Magistrantūroje rinkausi įvietinto meno studijas. Vieta mane itin domina. Ji pati įgalina kurti. Įvietintas menas man labai svarbus. Vieta susijusi su gyvenimu, ji – ir pats žmogus, jo gyvenama aplinka. Jau 10 metų kuriu projektą „Kiemo galerija“. Jis paremtas įvietinto meno principu ir yra ne tik mano gyvenamoji vieta, bet ir šalia gyvenantys žmonės. Projektas apima kelis etapus: mūsų kiemo istorija tarpukariu, sovietmetis, dabartis. Taip ir klaidžioju po šiuos sluoksnius bandydamas šį tą sukurti.

O socialiai aktyvus menas? Padiktuotas vietos?

Vieta – ne tik taškas, kuriame esi, bet ir požiūris, kitų žmonių požiūris. Joje pasireiškia įvairios socialinės terpės, o gyvendamas atrandu įvairių dalykų, kurie prašosi būti komentuojami. Mane galima vadinti socialiai angažuotu menininku, nes į vietą žvelgiu labai plačiai.

 

Eglės Mikulskaitės nuotraukos

 

„Kiemo galerija“ dabar įtraukta ir į „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programą. Galerijoje pirmiausia į akis krenta įvairovė – pradedant spalvingu katinu ir baigiant kiemo gyventojų portretais, nuotraukomis ant sienų… Panašu, kad ji dar pildoma. Ko sieki?

Esu tapytojas. Klausimas, kokia turėtų būti mano studija, ilgai nedavė ramybės, neradau sau tinkamos vietos. Galiausiai, sėdėdamas balkone ir žiūrėdamas į kiemą, radau atsakymą – tai kiemas, kuriame gyvenu. Ilgainiui supratau, kad tai nėra vien mano gyvenamoji vieta, čia gyvena ir kiti, todėl kilo klausimas: kaip į šį procesą įtraukti ir juos, kad kartu keistume situaciją? Tai paskatino atsigręžti į socialinį aspektą. Kai turistai manęs klausia, kas ta „Kiemo galerija“, atsakau, jog tai lėto žmogaus pamąstymai apie tai, kas yra bendra būtis.

Bendruomeniškumo idėjos matyti ne tik „Kiemo galerijoje“. Pamenu Kiemų šventę – atmosfera buvo puiki: nepažįstami žmonės, Laisvės alėjoje susėdę prie ilgo bendro stalo, bendrauja, juokiasi, vieni kitiems groja, skaito. Rodos, šios šventės idėja atliepia ir tavo namų praplėtimo idėją – kaimynais prie bendro stalo tapo visiškai nepažįstami žmonės.

Taip, „Kiemo galerijos“ projektas išsiplėtė net iki Laisvės alėjos – tai įkvėpė siekti, kad įsitrauktų ir daugiau gyventojų. Ji tarsi sukurta būti didele švente. Į Laisvės alėją kasdien ateina daug skirtingų „kiemų“.

Ar bendruomenę vienytis kvieti todėl, kad ji tau atrodo susiskaldžiusi? Kokias aštriausias problemas pastebi?

Kai įpranti prie tam tikros aplinkos, imi nebepastebėti net visuomenės susvetimėjimo, jis ima atrodyti natūralus. Gal todėl taip aštriai jį pajutau grįžęs iš užsienio. Pavyzdžiui, Belgijoje, Antverpene, mačiau, kaip uždaroma didžiulė gatvė ir žmonės išsineša stalus, kėdes, vaišių, prasideda šventė... Kodėl pas mus taip nėra? Kas trukdo mums taip švęsti? Grįžus į Lietuvą šis vaizdas nepaliko ramybėje – norėjau ir čia šį tą pakeisti.

Gal šį tą nauja įrodė ir pavykusi Kiemų šventė? Kad nesame tokie uždari, tik trūko iniciatyvos?

Iš tiesų visi norime bendrauti. Šis pavyzdys įrodė, kad tai nėra svetima mums visiems. Tiesiog nepatyrėm to anksčiau. Prie žmonių susvetimėjimo nemenkai prisideda vartotojiškas požiūris. Ir, žinoma, technologijos, pakeičiančios tiesioginį bendravimą.

Kas tau yra gatvės menas?

Buvau labai nustebęs dėl tokios gatvės meno gausybės ir įvairovės Berlyne. Grįžęs Lietuvą vis galvojau, kad ir čia jo reikia kuo daugiau ir kuo įvairesnio. Mano pozicija: reikia visokio meno, netgi tokio, kurį kiti vadina tiesiog terlionėmis. Netgi užrašai gatvėse – jie irgi neša tam tikrą idėją. Gatvės menas turi kalbėtis su vieta, vieta – padiktuoja idėją. Kaune prie Kamerinio teat­ro yra mano kūrinys „Déjà vu“, jame nutapiau žmogų, įkvėptą flaneur praktikos – jis uosto gėles, augančias iš akmenų. Šalia parašyta: „Aš tikrai žinau, kad niekada nesilankiau šiame mieste, bet jaučiu... jau čia buvau.“ Aštrus, tiesioginis sąlytis su aplinka man būtinas, kad galėčiau kurti. 2013 m. Nemuno saloje atlikau meninę akciją. Po senvagės valymo darbų liko daug apleistų, pamestų objektų, jie liko tarsi nepastebėti. Kad žmonės juos išvystų, teko paspalvinti. Po dviejų mėnesių atvyko tarnybos ir išsivežė mano meną, bet kartu sutvarkė ir parką. Tokios įvietintos akcijos žmones išjudina iš rutininių scenarijų, paskatina kurti savo aplinką.

 

Eglės Mikulskaitės nuotraukos

 

Daugeliui Nemuno sala buvo labai svarbi. Naujasis „Mokslo salos“ projektas šią vietą greitai pavers civilizacijos sala su pastatais, šaligatviais, sporto aikštelėmis. Esi dalyvavęs akcijose prieš centre kertamus medžius, net buvai suimtas. Ką manai apie salos urbanizavimą?

Labai mėgau Nemuno salą, nuolat ten vedžiodavau šunį. Gamtos oazė, mažiausiai urbanizuota vieta Kauno centre. Aleksandra Fomina knygoje „Mes vakar buvom saloje“ rašė, jog ten net prezidento A. Smetonos karvės ganydavosi. Dabar sunku net įsivaizduoti. Tačiau atėjęs į salą jausdavai, kad pabėgai iš miesto, tarsi būtum draustinyje. Liūdna žiūrėti į tai, kas ten vyksta. Žmonės net nesuvokia, jog ši teritorija buvo iš jų pavogta – ar atsimenat, kokias nors diskusijas apie tai? Kad bus pakeistas parko statusas? Vieną rytą jo tiesiog nebeliko, sala tapo zona, turinčia verslo paskirtį. Kam priklauso miestas? Tikrai ne žmonėms.

Žmonės nebandė jos ginti, kaip tų medžių?

Manau, žmonės nežinojo. Kadaise Nemuno saloje ant informacinės lentos atsirado A4 formato skelbimas, skelbiantis, jog žmonės kviečiami į susirinkimą dėl salos ateities. Į susirinkimą padiskutuoti atėjo 7 žmonės. Salos likimas buvo sprendžiamas tokiu kvietimu. Žiniasklaidoje tokių skelbimų neaptikau. Apklausinėjau visus salos šunininkus – viskas įvyko tyliai.

Susidaro įspūdis, jog Kauno bendruomenė savivaldybės pertvarkų klausimu yra pasidalinusi – vieni kalba apie investicijas gyventojų sąskaita ir miesto skolas, o kita pusė džiaugiasi, kad miestas pagaliau tvarkosi.

Visuomenė visada susiskaldžiusi. Jaučiu, jog Kaune visuomenė neturi balso, o valdininkai, net jį išgirdę, daro savaip. Tikrieji miesto šeimininkai yra saujelė žmonių, turinti pinigų, o visuomenės balsas naudojamas savireklamai, teigiant, kad viskas su jais buvo derinta ir aptarta.

Kauno meras yra sakęs, jog statybiniai kranai Kaune jį džiugina...

Visuomenės psichologinė sveikata sparčiai blogėja, mes nejautrūs vieni kitiems... Tik meras iš savo kabineto aiškiai viską mato, ne mes, žmonės.