1993 m. Lietuva, paskutinė iš Baltijos šalių, tyliai ir spaudžiama panaikino sovietmečiu priimto baudžiamojo kodekso 122 straipsnio I dalį – prieš 30 metų dekriminalizuotas vyrų homoseksualumas (Estijoje šis įstatymas panaikintas 1991 m., o Latvijoje – 1992 m.). Nors spaudoje ar kituose viešuose sklaidos kanaluose apie queer asmenis negatyviai, ribotai ar netiesiogiai, tarp eilučių buvo kalbama ir anksčiau, tačiau tik nuo XX a. 10 dešimtmečio pradėjo gausiau atsirasti viešesnių pačios queer bendruomenės išraiškos būdų ir susibūrimo vietų. 10 dešimtmetis tikrai nebuvo pats saugiausias ir smagiausias laikas žmogaus teisių klausimu, bet tapo tam tikra pradžia, atspirties tašku. O Kauno menininkų namuose 2023 m. gegužę–spalį vykęs projekto „Nepadorūs vakarai. Naglis“ renginių ciklas įvairiais būdais tyrinėjo Lietuvoje ir aplinkiniuose regionuose prieš maždaug 30 metų pradėjusią kurtis queer kultūrą, jos išraiškas, kylančius sunkumus ir iki šiandien išlikusius jau istoriniais tampančius jos simbolius. 

Vienas queer kultūros kūrimo įrankių, patenkančių į šio projekto centrą, – 1993–1997 m. leistas laikraštis gėjams ir jų draugams „Naglis“ atsirado dar keli mėnesiai iki homoseksualumo dekriminalizavimo. Jau pirmosiose pirmojo numerio pastraipose buvo tikimasi 122 straipsnio I dalies panaikinimo. Taip pat kelių puslapių apimties laikraštis kvietė ne kovoti su homofobija, o vienytis ir kurti bendruomenę, ieškoti draugų ir nelikti vieniems, išlaikyti orumą ir savigarbą. Nors dėmesio skirta ir rimtoms temoms (AIDS, savišvieta ir pan.), nevengta šmaikščių komiksų bei piešinių ar pažinčių skilties. Skaitytojų laiškais, verstine literatūra bei kitais straipsniais pildomas ir su kiekvienu numeriu storėjantis laikraštis tapo atsvara įprastoje šalies spaudoje vyraujančiam priešiškumui queer bendruomenei („Naglis“ išliko iki šiandien – jo redaktorius visus numerius nunešė į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką). Tad Kauno menininkų kuratorių Agnės Bagdžiūnaitės ir Edvino Grinkevičiaus projektas „Nepadorūs vakarai. Naglis“, kurio pavadinimas siejasi su leidiniu, taip pat didžiąja renginių dalimi žvelgia ne tiek į homofobijos ir skausmo apraiškas XX a. pabaigos Lietuvoje (tačiau tai ir nėra ignoruojama), o į besikuriančią saugesnę erdvę skleistis tapatybėms, kad ir nelabai drąsiai.

 

G. Jovaišos nuotrauka.

 

Mokslininkės, tyrėjos Rasos Navickaitės paskaita „Laukiniai 1990-ieji: LGBT posovietinės transformacijos centre“

Rasos Navickaitės paskaitoje pristatyta LGBT padėtis XX a. paskutiniojo dešimtmečio spaudoje. Pasakota, jog Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, vyravo ir iki šiol kartais sklaidantis mitas, kad queer tapatybės – importas iš Vakarų ar keistas sutrikimas. Spaudoje daugiausiai kalbėta apie queer vyrus, o moterys buvo matomos ir aprašomos daug rečiau, jų tapatybės erotizuojamos. Queer reprezentacija žiniasklaidoje arba negatyvi, arba neaiški, netiesiogiai išreikšta. Vienas pirmųjų projekto „Nepadorūs vakarai. Naglis“ renginių supažindino su homofobijos tyrimais, kad paskui būtų galima įvertinti, kaip jai buvo priešinamasi, kaip buvo kuriamos alternatyvios (savi)reprezentacijos formos, griaunančios sklandančius mitus ir kuriančios savo balsą.

 

Nepadorūs skaitymai. Severinos Venckutės nuotrauka.

 

„Nepadorūs skaitymai“

Šis renginys pradėtas nuo prisiminimo apie laikraščio „Naglis“ redaktorių Stasį Dimbelį, klausytasi ištraukos iš interviu su juo: vieno pirmųjų queer laikraščių Lietuvoje redaktorius pasakojo apie laikraščio leidybą ir platinimo sunkumus bei apie perkuriamus literatūros vertimus.

Skaityti straipsniai ir jų ištraukos (atrinko skaitymų renginio kuratorė Viktorija Kolbešnikova), skelbtos „Naglyje“ ir kitame panašiu metu leistame laikraštyje „AIDS kronikos“ (1989–1994). Ištraukose nebesusiduriame su pagrindinėje spaudoje esančiais homofobijos ar mistifikacijos prisotintais pasakojimais. „Nepadoriuose skaitymuose“ girdimi tekstai supažindino su šių queer spaudinių skaitytojų dienoraščiais, jų kasdienybe, meilės ir susižavėjimo potyriais, ne visai nusisekusiomis kelionėmis.

Programos vakaro skaitovai (Dovilė Lapinskaitė, Frydrichas Mireckas, Justas Vonžodas) kvietė peržvelgti ir senus queer laikraščių pažinčių skelbimus, skirtus ne tik ieškoti meilės, bet ir perspėti apie apgavikus, atlikti asmenybės testus ir tyrinėti to meto lingvistinį žodžių žaismą. Tekstuose perteiktos to laiko queer patirtys ir kalba bent trumpam nukėlė į tuometinį laikotarpį.

 

Antono Shebetko parodos „Ukrainos queer TV: atviras archyvas“. Dariaus Matonio nuotrauka.

 

Ukrainiečių menininko Antono Shebetko paroda „Ukrainos queer TV: atviras archyvas“

Antono Shebetko parodoje buvo tyrinėjami queer bendruomenės reprezentacijos būdai ir strategijos Ukrainos viešojoje erdvėje, pirmosios kreivumo išraiškos, užuominos ar draudimai. Nors projektą „Naglis“ dominančios chronologinės ribos yra XX ir XXI a. sandūros laikotarpis, o geografinės – Lietuva ir jos regionas, parodoje eksponuojamas archyvas peržengia šias ribas. Dviem formomis pristatoma medžiaga tapo dar nebaigtu pildyti dokumentu, liudijančiu apie queer asmenų egzistenciją istorijoje.

Ant vienos iš parodos erdvės sienų nugule vienuolika amžių apimanti laiko juosta. X a. pradėtos Kyjivo Rusios sąjungos tarp vyrų tradicijos, kalbama apie galimai homoseksualius šventuosius, o nuo XVI a. atsirado bausmės ir ribojimai, jų keitimai skirtinguose režimuose. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais kuriasi pirmosios aktyvistų grupės, queer draugiškos erdvės. Laiko juosta driekiasi ir iki šių dienų – neapykantos ir karo nusikaltimai nenuslopina rezistencijos ir lygybės siekio.

Trijuose ekranuose buvo pristatomas pagrindinis menininko darbas – queer TV archyvas, kurį sudaro kompiliuojami vaizdo įrašai, rodyti ukrainiečių televizijoje ir kalbantys arba netiesiogiai užsimenantys apie queer tapatybes ar kitokius bandymus tyčia, o gal netyčia, nepaklusti nustatytoms, įsisenėjusioms normoms. Pirmame ekrane – homoerotinės ištraukos iš filmų, serialų ar pjesių. Antrame – ištraukos iš realybės šou ar kitų iki XXI a. pradžios televizijoje matytų popkultūros reiškinių; nechronologiškai rodomi vaizdai fiksuoja pramogų pasauliui leidžiamą kreivumą. Trečiame kubo formos televizoriaus ekrane atsiranda žinių reportažai, dokumentuojantys atšauktas ir įvykusias eitynes už lygybę, jų dalyvių pasisakymus. Istoriniu atžvilgiu queer bendruomenė tampa matomesnė, jos balsas labiau girdimas ar drąsiau už jį kovojama.

Tarp eksponatų – ir A. Shebetko išleistas žurnalas „Labai trumpa ir subjektyvi Ukrainos queer istorija“ („A Very Brief and Subjective Queer History of Ukraine“). Jame koncentruojamasi į asmeninius pasakojimus, pradingusias vietas, queer nematomumą istorijoje, dėl Rusijos invazijos nepasirodančius filmus ir kitus meno kūrinius. 

Parodoje aktualus archyvavimas ir dokumentalumas, išryškėja ir queer bendruomenės savilaidos svarba, skirtis tarp mistifikuojančio ar diskriminuojančio žvilgsnio bei pačių kuriamų savireprezentacijų, savo balso paieškų.

 

Videomeno programos peržiūra Šiuolaikinio meno muziejuje. Estija.

 

Videomeno programa

Queer ženklų bei dvasios ieškota ir Baltijos šalių kontekstuose. Kuratorės Maria Helen Kand iš Estijos šiuolaikinio meno muziejaus ir Andra Silapetere ir Latvijos šiuolaikinio meno centro iš trijų šalių vizualiojo meno archyvų parengė videomeno programą, atspindinčią queer kultūrą ar jos interpretacijas XX a. pabaigoje ir XXI a. pirmaisiais metais. Kaip ir dažname „Naglio“ numeryje, renginyje apibrėžtos 10 dešimtmečio ribos yra takios, prasitęsiančios ar kiek vėluojančios: iš programoje rodytų kūrinių vėliausiai sukurtas – 2011 metais.

Šioje programoje estų darbai aiškiausiai iliustruoja ir dokumentuoja LGBT patirtis. Rodyta pora Annos-Stinos Treumund, prieš keletą metų mirusios queer fotografės, videodarbų. Pirmame filme „Motinos“ („Mothers“, 2008) dokumentuojama lesbiečių esčių mamų, auginančių vaikus porose ar po vieną, padėtis. Menininkė interviu formatu fiksuoja teisinius sprendimus, kalbinamų mamų emocijas ar jų artimųjų reakcijas, su kuriomis teko susidurti. O videodarbe „Nevykėlis“ („Loser“, 2011) apmąstomi lyčių vaidmenys ir vyriškumas: persirengusi menininkė ironiškai suvaidina „idealų“ vyrą, kol fone skamba situacijų komedijas primenantis juoko takelis. Ieškoma perdėto vyriškumo sąsajų su ekonomine padėtimi, emigracija, ksenofobija ir neapykanta. O menininkas Markas Raidpere („Shifting focus“, 2005) filmuoja savo pokalbį su motina, abu jie lyg pozuodami sėdi prie virtuvės stalo ir kalbasi, abu žino apie kameros buvimą, nors pirmuosiuose kadruose atrodo, lyg kamera būtų slepiama. Suvaidinamas nuoširdus pokalbis netampa visiškai dirbtinis, tačiau žiūrovams aišku, kad kažkas vis nutylima ir nuslepiama.

Latvių ir lietuvių programos darbai queer kultūrą apmąsto ne visai tiesiogiai, greičiau per feminizmo prizmę. Rodomi menininkių ir tyrėjų Artos Biseniecės, Daces Džerinios, Santos Lingevičiūtės ir Lauros Stasiulytės videodarbai. Iš jų labiausiai įsimena L. Stasiulytės „Iš panelių gyvenimo“ (2001) – rodomi ir skaitomi paauglių žurnalo „Panelė“ skaitytojų laiškai ginekologei Vaivai atskleidžia tuometinį požiūrį į seksualumą, žinių apie jį trūkumą ir tiesiog paauglišką naivumą, to laiko dvasią.

 

Ekskursija po queer Kauną su Viktorija Kolbešnikova ir Augustu Čičeliu. Vytauto Paplausko nuotrauka.

 

„Rendez-vous“. Ekskursija po queer Kauną su Lietuvos queer archyvu „išgirsti“

Po queer Kauną pasivaikščioti kvietė Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova iš Lietuvos queer archyvo „išgirsti“. Lankomos vietos siejosi su XX a. 10 dešimtmečiu ar amžių sandūra, o kai kuriuos sustojimus lydėjo archyvo surinktų interviu ištraukos apie queer asmenų patirtis ir atsiminimus Kaune.

Lankytasi ne tik tiesiogiai su queer patirtimis susijusiose vietose, bet ir ten, kur tos sąsajos simbolinės: bibliotekose ir knygynuose pradeda sklisti leidiniai su homoerotiniais vaizdiniais (susigėdę knygyno lankytojai tokius leidinius baiminasi pirkti, tad tenka tiesiog slapčia pasiimti), paštas ir kioskai tampa spaudos ir pirmųjų queer leidinių plitimo vietomis, o internetinio amžiaus pradžioje KTU Informatikos fakultete sukuriamos pirmosios pažinčių svetainės ir kiti puslapiai internete, skirti Lietuvos LGBTQ+ bendruomenei.

Maršrute apstu realių pažinčių ir susitikimo vietų: Ąžuolyno ir Vytauto parkai, Panemunės pliažas, pirtis šmaikščiu pavadinimu „Undinė“. Viešąsias erdves keitė pusiau privačios – rūsiuose ar privačiuose namuose įsikūrę gėjų barai ar klubai. Velniais apsikarstęs „Mefistofelis“, plačiu ir, atrodo, nesibaigiančiu kokteilių meniu garsėjusi „Kapeika“ ar prie traukinio bėgių Aleksote gyvavusi „Žydroji austrė“ – tik keletas iš ekskursijoje aplankytų ar girdėtų nebeegzistuojančių barų pavadinimų.

Keli taškai maršruto žemėlapyje atsirado ir iš ankstesnių laikotarpių – tai tarpukario fotografės ir menininkės Veronikos Šleivytės balkonas, vis pasirodydavęs jos nuotraukose, bei poetės Janinos Degutytės vaikystės namai. Abi vietos žymi labiau privačias queer moterų erdves, kurių šiame pasivaikščiojime daugiau ir nebuvo, – atsispindi fiksuotos queer moterų istorijos stoka. 

Ekskursijoje ne tik sužinomos sakytinės queer žmonių istorijos, pamatomos jiems svarbios miesto erdvės, bet ir atrandama vieta kartų pokalbiams, naujoms istorijoms rinkti ir tikslinti. O iš pasakojimų, pokalbių ir pasivaikščiojimų gimsta ir realus interaktyvus „išgirsti“ archyvo parengtas žemėlapis su plačiai po Kauną išsibarsčiusiais taškais, kuriuos papildo fotomenininkės Severinos Venckutės dokumentacijos. S. Venckutė fiksuoja išlikusias, pakitusias ar jau dingusias dviejų amžių sandūros queer erdves, iš naujo permąsto miestą, jo socialinę geografiją, klajodama po pažįstamas vietas ir žvelgdama į jas naujai atrandamais būdais.

 

Vienos nakties nuotykis Kauno menininkų namuose, G. Jovaišos nuotrauka.

 

Uždarymo renginys „Vienos nakties nuotykis“

Queer Kauną tyrinėjančiose ekskursijose lankėmės ar bent prisiminėme 10 dešimtmečio LGBTQ+ barus, o „Naglis. Nepadorūs vakarai“ uždarymo renginyje tie barai ir naktiniai klubai, ar bent jų įsivaizduojamas arba prisimenamas įvaizdis, atkurti ir perkelti į Kauno menininkų namus. Prie pat įėjimo atkurta ir loterija iš archyviniais virstančių pasakojimų – gal (ne)laimingas bilietas pateko ir į mano rankas? Loterijas, planuotus pasirodymus ir šokius kelioms valandoms nutraukė melagingas skambutis policijai apie užminuotą pastatą ir nesaugią erdvę, tačiau muzika ir priminimas, kad „Mes esame visur“, skambantis iš „Kaunas pride“ eitynių organizatorių ir renginio lankytojų lūpų nenutilo – raudona ir geltona policijos STOP juosta, uždengusi renginio plakatą, skatino ne skirstytis, o ieškoti naujų sprendimų.

Šokiai ir drag performansų programa neplanuotai persikėlė į socialinį centrą „Emma“, kuris tą vakarą tikrai priminė privačiame name įsikūrusį klubą su besikilnojančiomis nuo šokių ir trypčiojimų grindimis. Ekskursiją po queer Kauną atkartojo ir kelionė atgal į Kauno menininkų namus – iš vieno mažesnio klubo grįžta į kiek erdvesnį, prabangesnį.

Projektas, apmąstantis besikuriančią Lietuvos queer kultūrą, apėmė įvairias raiškos formas: nuo pokalbių ir pasivaikščiojimų iki parodų ir vakarėlių, nukeliančių 30 (o kartais ir mažiau) metų atgal. Keliaujant į praeitį ir bandant ją atkurti, ieškota kuo įvairesnių balsų ir pasakojimų, nors tos paieškos buvo ne visada sėkmingos dėl istorijoje dingstančių naratyvų ir vardų. Bet ir tokie tapatybių atradimai, sėkmingi ar nelabai, žymėjo tyrinėjimų ir matomumo pradžią.

 

Vienos nakties nuotykis Kauno menininkų namuose, G. Jovaišos nuotrauka.

 

Projekto renginiai ar juos lydėjusi vizualinė medžiaga dažnai tiesiogiai ieškojo įkvėpimo pirmuosiuose queer leidiniuose ar vietose – ekskursijos po queer Kauną pavadinime atsiradęs žodis „Rendez-vous“ atkartojo laikraščio „Naglis“ pažinčių skilties antraštę, o uždarymo renginio „Vienos nakties nuotykis“ plakatas atkartojo vieno 10 dešimtmečio queer klubų kokteilių meniu viršelį. Tad gal nepastebimai atsirandantys ar dar nelabai žinomi Lietuvos queer vaizdiniai užtikrino daugiasluoksnę pažintį su queer praeitimi(s).

Nors dalyje renginių supažindinama, primenama apie negatyvius, queer asmenis mistifikuojančius ir nerealistiškai vaizduojančius naratyvus spaudoje ar televizijos ekranuose, visada sugrįžtama ir ilgiau sustojama prie bendruomenės kūrimosi momentų, savilaidos ir bendrumo, kuriamo kultūrinėje ar socialinėje sferose. Queer erdvės ir vaizdiniai kaip simbolinė ir fizinė vieta tampa jau praėjusio projekto „Naglis. Nepadorūs vakarai“ centru. 

 

 

 

Marija Martinaitytė – tekstų autorė, kuratorė, šiuo metu studijuojanti dailėtyrą ir kuratorystę Vilniaus dailės akademijoje.