Naktinis autobusas į Varšuvą. Motoro burzgimas, šimtai tamsoje švytinčių pakelės „restauracjų", mergina, susirietusi į kamuoliuką, per miegus krutina nykščius kojinėse. Dar dešimt valandų, dar pora valandų, dar vienas sustojimas Vroclave dūmeliui ore sutirpdyti.
Turbūt niekad nesuprasiu keliautojų po Vakarus. Nesibaigiantis vingiavimas po mažučių, vakarais išmirusių miestelių keliukus, kava be kavos degalinėje, naktis su viešbučio muiliuku ant pagalvės, važiavimas metro be bilietėlio, tada važiavimas atgal ta pačia kryptimi dėl mažyčio tikslo, kokios nors dešimt kartų atstatytos bažnyčios, kur gali paklausyti vargonų už 40 eurų, ar muziejaus, kuris turi kokius du Klimto eskizus ir vieną skiautelę nuškicuoto Dürerio triušio. Bet greičiausiai jis bus uždarytas dėl muziejaus restauracijos.
Kelionės – tai daug pamirštų vaizdų, kurie vis tiek įsikimba kažkur giliai pasąmonėj, nors galbūt taip ir netampa prisiminimais. O atmintin išlenda tik keistas atsitiktinumų derinys, tik pasiruošimo akimirkos ir buvimo pakeliui jaudulys. Pavyzdžiui, populiari daina skriejant pašėlusiu autobahnu, greičiui švilpiant pro atdarą liuką, nusišypsojimas vietoj grąžos skurdesniuose Balkanuose, taip išsiilgti vietiniai gyventojai, kurie, pasirodo, patys šneka tik angliškai ir, kaip ir kiekvienoje šalyje, vaikšto su ausinėmis, lakuotais batais ir odiniais diplomatais, mistinis gyvūnas kebabas, kurio mėsa prekiaujama kiekviename pasaulio krašte, ar tas atpažinimo džiaugsmas, atpažinimo tų pačių parduotuvių, kad jaustumeisi saugesnis nepažįstamam žemės lopinėly.
Tai vis nepatogiai išradingai apsirengusios moterys, arba apsimuturiavusios visą veidą, arba šaldančios krūtinę, vos besilaikančios ant kulniukų ar šluojančios sijonais žemę. Per sekundę gali tapti arabe, inde, madinga europiete ar moterimi iš devynioliktojo amžiaus, užtenka nueiti į sendaikčių turgus ar mažyčius kioskelius su tūkstančio vaikų iš Bangladešo pagamintomis prekėmis neonu švytinčiose vitrinose.
Krabai vietiniuose turguose bando lėtai nuropoti nuo prekystalių, o „Gucci" rankines, tvarkingai išdėliotas ant polietileno paklodės, juodaodžiai prekijai atiduos kelias už pusę kainos. Senamiesčiuose gali pamatyti pačius mieliausius pasaulyje šunis, uždirbančius kasdien beveik po 50 eurų, kol jų šeimininkai guli šalia su ištiesta kepuraite rankoje, žmones, užsidirbančius pinigus iš visko: pasivažinėjimo triračiais, arkliais, pastovėjimo bažnyčioje, kvietimo užeiti į restoraną, nusifotografavimo su mimu, kuris visą dieną stovi sustingęs su auksine ar sidabrine koše ant veido. Sekso mašinų muziejus, kankinimų muziejus, socializmo muziejus, vaškinių maiklų džeksonų muziejus pridėti svarbos tam pasivaikščiojimui už kelių tūkstančių kilometrų nuo namų.
Kelionės po Vakarus kai kam sutelpa į mažyčius marmelado mėginukus, kurių ekskursantai dažnai prisikiša pilnas kišenes per lengvus pusryčius viešbutyje. Viešbutis – tai tokia prabanga, kai jauti rūpinimąsi tavo patogumu, kai gali išsidrėbti profesionaliai išsterilizuotuose beveidžiuose kambariuose, kurių kiekvienam imigrantė kambarinė paskyrė po 15 minučių nugaros skausmo, arba kompaktiškai įsisprausti tarp trisdešimties kitų lovų hostelyje, kur šnopuoja visi žemynai, visos rasės ir tautybės, trokštančios atgauti jėgas po sausakimšų šaligatvių šturmo.
Kelionių akimirkos – tai dažnai nežinia, nesusigaudymas, nerimas. Kažką svarbaus, bet nesuprantamo pranešantis balsas tramvajuje per mikrofoną, iš tamsių grafičiais išmargintų užkampių vis išnyrantys juodaodžiai su gobtuvais, siūlantys marihuaną, fleita, saksofonas, gitaros ir sumišę metalofono garsai metro stotelėse. Tai uždarbiaujantys muzikantai, praeinantys su ištiesta kepure tarp autobuso sėdynių, čigonai su akordeonais ir į viršų užriestais ūsais, nuskurdę senukai smuikininkai, pro akinių stiklus žvairuojantys, kai jų instrumentų dėklai sužvanga nuo atsainiai numestų monetų.
Kelionė visada prisimenama kaip buvimas tarp kažkur, beveik niekad tikrai toje vietoje, kurion sudėtos visos „pažinimo" viltys. Kai greitai kemši maistą pakelės užkandinėj, bet vis tiek spėji sugrūsti tik pusę porcijos, nes autobusas jau įjungė variklį, ir kitos smulkmenos, kurios nejučia išstumia net ir brangiausiai kainavusių galerijų įspūdį. Prisimenama liūdna moteris, sėdinti prie mokamų tualetų ir visą dieną stebinti pravažiuojančias mašinas greitkelyje, limpančios rankos, nuo kratymosi kelyje susitaršę plaukai, naktinio vėjo nuo upės pusės išsidraikyti rūbai, vieta, kurioje jau kažkada esi buvęs ir nejučia pasijunti saugesnis, praeiviai, kalbantys lietuviškai, kuriuos kažkodėl taip norisi užkalbinti, ar kavos puodelis už trečdalį stipendijos, leidžiantis vėl pasijusti visaverčiu žmogum jaukioje skandinaviškoje kavinėje.
Didysis kelionių nuotykis – tai aplankyti muziejai nacionaliniams genijams, kurie išnyko, užleisdami vietą savo viską ryjantiems vardams, pasklidusiems ant rašiklių, trintukų, raktų pakabučių ir vienkartinių nosinaičių. Reikia išsiųsti visiems po atviruką su užrašu, kad tu ten buvai, tarsi pats tuo netikėtum ir lauktum patvirtinimo iš namuose likusių artimųjų. Viltingi tūkstančiai kilometrų į skirtingas puses, tokios neįtikėtinos vietos, kurias dabar liudija tik tie skirtukai ir raktų pakabučiai, ilgai išliekanti medija, tik tavo veidas karalių rūmų fone, tik kas nors apčiuopiamo, nes vaizduotė po gausybės vaizdų nebepajėgi aiškiai pasakyti „taip" arba „ne". (O gal čia buvo tik koks matytas filmas?) Reikia neleisti dienoms nueiti į praeitį, reikia pasiimti iš tos šalies ką nors apčiuopiamo, lyg ir duoklę, daiktinę kompensaciją, kad buvai ten taip trumpai ir mažai ką pats sugebėjai atrasti.
Keliaudamas matai gatves, kurios pritaikytos tokiems kaip tu, specialiai tavo atvykimui paruoštą ir lyg paslėptą nuo autentikos miestą. Tai nuolaidos su daug šauktukų vitrinose, kurios, pasirodo, galioja tik su kliento kortele, kas antra kavinė su išraitytu Wi-Fi ženklu, kad nesijaustum vienišas, svetimas įsibrovėlis, galėtum nusimesti įspūdžio naštą sukeldamas savo smegenų diską į visiems matomą socialinį tinklą. Kad žinotum, kaip dar pažinti gigantišką šalį per pusantros dienos ar dvi valandas laisvo laiko, kurias skiria beširdis gidas, nes keliautojų grupę kaip kokius gyvūnėlius palakstyti reiks tuoj paleisti jau kitame mieste.
Šimtai šalių, siūlančių linksmintis, mėtyti butelius istoriniuose senamiesčiuose, paskleisti ant šaligatvių servetėlių su greitojo maisto tiekėjų emblemomis, kurios pagal Vakarų papročius siūlo „turėti gerą laiką" bet kokia kaina, kiekvieną minutę praleisti jaunystės ir desperatiškai išsipuošusių merginų apsuptyje, lyg tai būtų jų paskutinė naktis, paskutinis šansas pajusti kažką ypatinga.
Išėjus atostogų, taip gera užsidėti kuprinę ir keliauti pasitikti kitokios sistemos: kaip išleisti tai, ką uždirbai per trigubai ilgesnį laiką, ir nesijausti kaltam. Juk keliaudamas manei, kad šiek tiek daugiau pažįsti tas šalis, kuriose vaikščiojai ratais ieškodamas to, ką perskaitei paskubom atsiverstam kelionių tinklalapyje.
Motoras išsijungia, sunki lyg lavonas kuprinė užšoka ant pečių ir keleivių minia išsisklaido po didžiulę naujų pastatų prigrūstą Varšuvą. Nusiperku kažką panašaus į picą, ant kurios gausiai prikrauta kepintų svogūnų. Netoliese vis sustoja keleiviniai autobusai, lyg estafetėje greitai išmeta turistus palakstyti, tada lyg dulkių siurblys visus įtraukia atgal, nes tuoj toje pačioje vietoje sustos kitas keleivinis autobusas. Esi, op, ir vėl tavęs nėra. Teks suskaičiuoti dar šimtus galvų su fotoaparatais, kol manasis transportas pakvies keliauti namo. Ilgesnės trukmės nuotraukai.