Monikos Požerskytės nuotrauka

 

„...mano nuomonėje kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdy garbę“, – taip laiške Povilui Višinskiui Žemaitė rašė 1897 m., jau įžengusį į šeštą dešimtį.

Prisipažinsiu, dar paauglystėje, kai itin menkai suvokdama pirmąkart skaičiau kantus ir heses, jaučiausi didžiai protinga ir kiekvieno rašytojo į dangų nekėliau. Tikrai nemanau, jog tada senoviška, atgyvenusi Žemaitė man būtų padarius didesnį įspūdį. Pasiklydusi jaunatviškame maksimalizme, į panteoną kėliau žinomus vardus, painias filosofines ištarmes, tad tarsi vulgaroki, kasdienybėje įšalę Žemaitės apsakymai proto nepalietė. O širdis – tai, kuo išties skaitomos knygos, – dar snūduriavo.

Matyt, taip buvo lemta, kad pirmąkart jau gyvenimo nubrūžinta širdimi ir ilgų studijų aptramdytu protu Žemaitę vėl atsiverčiau karštomis 2012-ųjų vasaros dienomis. Skaičiau tuos gelsvus, nuo ilgo gulėjimo lentynose papilkėjusius tomelius ir verkiau: nedailiose, grubokose Žemaitės frazėse, pastraipose, vaizdiniuose, anapus jos taip kruopščiai moteriškai išvardintų įvairiausių padargų ir visokių rykų, piktų žodžių ir triukšmo išgąsdintų vištų trepsėjimo pradėjo vertis meilė. Kas yra meilė, jei ne beatodairiška atjauta net smurtaujančiam.

 

Vienatvė motinystėje

Brangiausias man Žemaitės skaitinys – apie gyvenimo iškankintos motinos kančią prie mirštančio sūnelio lovos. Rašytoja bemaž tobulai suvaldo ir suderina dvi stichijas: agresyvią, įniršusio vyro ekspresiją ir rezignuojančios moters sustingusio kūno ir sušalusios sielos tylą.

„Ant lovos krašto sėdėjo moteriškė, apsivilkusi multaniniu sijonu, trumpais aplopytais kailiniukais, galvą skepetu apskritai susirišusi, iš po katro kybojo kasos ant nugaros paleistos, drūktos kaip dvi virvės supintos (...).“

Kol trys dukrelės žaidė kasomis, moteris supo lopšį, kuriame paskutines gyvenimo minutes skaičiavo sūnelis. Vaikų prašoma mama bando kurti krosnį, nudaužiusi ledus neša kibirą vandens, bet pravirksta vaikutis, pasirodo iš medžioklės grįžęs vyras. Šurmulyje išsilieja ne tik vanduo. Moters širdį verte veria vyro keiksmai, apmaudas, apkalbos.

„– Biesų ištiža! Apsikrovusi indais riogsos kaip lerva!.. Gėdos neturi nė neapvalyti trobos! Prismirdusi, prirūgusi, šalta, negali tverties parėjus!“ Ir vėl: „Tinginė bjaurybė!..  (...) Kitas būtų seniai jau užmušęs: kitas tokį velnią... Aš nenoriu tik rankų tepti...“ Moteris bando aiškinti, kad nuo mirštančio sūnelio nesitrauks, nespėja visko ir vėl girdi: „Duosiu kumet į snukį, tai nusprogsi ant vietos! Velnias musėt tave ir užsvadino man ant sprando!“

Keiksmai ir vyro pyktis atima paskutines jėgas, bet moteris lyg ir bando teisintis: „Aš nuo ryto kruopo burnoj neturėjau, atsitraukti negaliu, vaikas merdėja, man širdis plyšta...“ Vyras apmaudavo, keikė toliau. Sūneliui mirštant sudavė žmonai paskutinį smūgį: „– Per tave tai vaikas miršta! (...) Maželelis tas mano neturėjo geros motynos!“

„Pati nieko nebegirdėjo nė juto (...), tik užsikvempusi bučiavo čyst jau šalstantį kūdikį. Karštoms ašaroms laistė, tarytum savo dūsavimu troško jo gyvybę užtūrėti“.

Šis trumpas, vos kelių puslapių vaizdelis yra tiek natūralus, tiek tikras, kad užima kvapą. Žmogaus pastanga buityje užgriebti prasmės, būties (Dievo) užuomazgą, neviltis, kurią patiriame susidūrę su neišrišama tikrovės įtampa ir neteisybe, šiame tekste nugludinta iki tobulumo. Pakeri ir keliais stambiais potėpiais perteiktas nevilties vaizdas, ir aiškiai parodyta motinystės kaina, kurią moka daugybė moterų.

Knygose ir apskritai mene nemėgstu labai tiesių ir tiesmukų nuorodų. Vis dėlto sunku būtų patikėti, jog Žemaitė – švietėja ir visuomenės veikėja – rašė vien savo meninės prigimties šaukiama. Jos kūriniuose šalia asmeninės dramos veriasi ir socialinis tikrovės, užsimerkiančios prieš žmogaus neišmatuojamą skausmą ir taip pasmerkiančios jį vienatvei, vaizdas.

Nebepamenu, ar mokykloje skaitant Žemaitę buvo sustota prie šio kūrinio. Visas „Laimės nutekėjimo“ ciklas įprastai atmintyje nusėda tik Driežo Katrės raudomis bei įprastomis mokyklinėmis klišėmis. Nori nenori išmoksi kaip poterius, kad rašo Žemaitė apie sunkią moters dalią carinėje Rusijoje. Kitaip sakant, vargas jau kadais atvargtas.

Kokius Žemaitės kūrinius vaikai mokykloje skaito dabar? Jautri ir protinga mokytoja man tepasakė, kad vaikus sudomina labiau Žemaitės asmenybe nei kūriniais. Ir apibendrino: „Tolimas pasaulis.“

Ar tikrai tolimas tas pasaulis, jei trečdalis moterų Lietuvoje patiria smurtą artimoje aplinkoje? Jei kasmet jos žudomos pačių artimiausių žmonių? Tik didelis naivuolis patikėtų, kad iš pažiūros labai gražiose šeimose vaikai nemato ir kančios, ir nevilties, ir pasimetimo. Tų vaikų širdyse dar didesnį skausmą gimdo visuomenės nenoras matyti ir girdėti jų motinų ašarų.

Kita vertus, kaip konkrečiai galima sudominti Žemaitės asmenybe, neparodžius to, kas buvo jos gyvenimo rezultatas ir esmė. Neaptarus jos kalbos. Neišjautus jos skausmo. Neskaičius bent 2–3 jos kūrinių.

 

Kelionė dievop

Absoliučiai blaiviai Žemaitė svarsto ir kitą dabar aktualų – tikėjimo – klausimą. Nors daugybei moterų tikėjimas ir maldos per amžius buvo bene vienintelė priebėga nuo gyvenimo vargų, Žemaitė ir čia eina savo keliu.

Dievo klausimas jai svarbus nuo mažumės – labiau kaip nematomos, bet realios ir gražios tikrovės vaizdinys, kurio prasmę užčiuopti lyg ir trukdo nuoskauda dėl neteisybės. Abi šias priešingas tendencijas ji lipdo persvarstydama klausimus savo pragmatiškoje galvoje.

Į galvą jai įsirėžė jau pirmoji išpažintis. „Pasilenkiau į krūtinę muštis, ir pamačiau po kunigo krėslu – tokia graži, apskrita duobelė, kaip tik riešutui įdėjus permušti...“ Papasakojus apie duobelę namuose ir mamos pabarta, jog taip nerimtai spaviedavodamasi į peklą nueisianti, ji tik nusistebėjo.

Jau gyvenimo pabaigoje „Autobiografijoje“ Žemaitė rašo: „Man tankiai ateidavo į galvą klausimas: – Kokia tam Dievui nauda, kad žmonės nevalgo mėsos nei pieno? Arba – kas nauda Dievui, kad žmonės liežuviais plaka – „Sveika, Marija“, „Tėve mūsų“ ir kitokias maldas? Gali Dievui nusibosti vis tą patį iš tiek svieto bažnyčioje girdėti – negali suspėti nė visų prašymų išpildyti.“

Nors šie klausimai iškyla, kaip pati rašytoja sako, prasiveržus „pirmajai bedievystės sėklai“, tačiau girdima, kaip jau vaikystėje jos kibus protas ieško gijų, kurios susietų ri­tualus ir jų prasmę, skirtų būties šventumą nuo prietaringos lanksčios sąmonės. Ritualinės sąmonės tuštybė ypač gražiai užčiuopta pasakojime apie Šv. Jurgio atlaidus.

„– Juozuk, mačiau, ir tu metei pinigus šv. Jurgiui ant apieros; kokia intencija tu metei? – Kad visi meta, – tarė Juozukas: – ditką turėjau, tą pačią įmečiau... Ar aš žinau tą intenciją, mečiau kaip kiti į padėklą ant krotų, ir gana!“

Nepabijo rašytoja ir aiškiai sudėlioti tuščiame tikėjime gimstančios paniekos kitam ir kitokiam. „Kelionėje į Šidlavą“ įsirėžia pastraipa apie klerikalų ujamus žydus: „Visas nelaimes, visus griekus suverčia ant žydų. Nors rašo nemušti žydų, bet perskaitęs tą knygutę, tik pulk ir mušk visus žydus nuo krašto! Ir tai kunigų darbas sėti tokią neapykantą žmonių tarpe?.. – Juk čia apie žydus, ne žmones rašo, – įsikišo senis. – Argi žydas ne žmogus – šokosi maskoliukas. – Ne to paties pono Dievo sutvertas, argi ne artimas mūsų?“

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė rašė, jog „visas jos [Žemaitės] talentas yra reginčios akys ir mokančios kalbėti lūpos“. Pridurčiau, ir drąsa skelbti tiesą, kurią matai.

 

Jūs mano didvyrė, Julija

Julijos Beniuševičiūtės ir mano atsiradimą pasaulyje – tą pačią birželio 4-ąją – skiria lygiai 113 metų. Gimusios jau prasiveržusios žalumos myluojamą dieną gyvenome panašius gyvenimus.

Gal skambės arogantiškai, o kai kas net galės kaltinti, kad neišlaikoma privaloma distancija su aptariamu objektu, o ypač prakalbus apie vieną didžių Lietuvos klasikių, bet taisyklėms nusižengsiu. Žemaitė yra ta, kurią skaitydama regiu save.

Mus sieja vaikystės namuose sustiprintas įgimtas smalsumas, imlus protas ir aistra anapus kasdienybės išvysti prasirėžusius prasmės takelius. Nėra man Žemaitė rašytoja, į kurią žvelgčiau iš apačios į viršų, kaip į aną katalikystės anuolą. Ir nėra ji man ta, į kurią žvelgčiau iš aukšto sugriebdama tik šiurkštų jos pasakojimo apsiaustą.

Žemaitė man – ta, kurios senamadiška skarelė gaubia labai modernias smegenis, karštligiškai bandančias užčiuopti moteriškos būties esmę. Ir ši intelektualinė paskata jos kūryboje pasirodo kaip itin realus kasdienybės lukštenimas. Nes kas gi yra ta moteriška lemtis, jei ne kasdienybės gludinimas iki aukso žvilgesio?

Žemaitė artima ir drąsa kalbėti tiesiai tada, kai geras tonas liepia rinktis aptakų eufemizmų srautą. Ji nesutinka skandintis įprastų tradicijų liūne ir karštligiškai bando išplaukti ieškodama žodžių, apnuoginančių ritualų tuštybę bei jų nulemtą sielos mirtį. Žemaitė – didi kasdienybės filosofė, šlifuojanti pasaulį moteriško atkaklumo rėžtuku. Jos veide netrūksta šypsenos bei elegantiškos autoironijos, prasiveržiančios ir prisiminimuose, kaip ravėdama prisėda ant ežės ir šnekasi su Šekspyru.

Beje, Žemaitė yra ir bemaž tobulas pavyzdys, kaip moteris turėtų pakelti viešumos naštą.