Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kaskart vaikštant po Romą ar Paryžių, pribloškia ne tik šių miestų didybė, bet ir supratimas, kad visa tai skirta pirmiausia vietiniams, o ne turistams. Plačius bulvarus tiesė sau, įspūdingus rūmus statėsi sau, fontanai irgi įrengti saviems miestiečiams gaivintis. Net ir ne tokia paradinė miesto pusė kaip gatvėse stūksantys kalnai šiukšlių ir vešantys žiurkių lizdai pirmiausia yra vietinių rūpesčiai, ne užsieniečių.

Pas mus dažnai vyrauja priešingas mąstymas – ką pagalvos turistai, atvykėliai, kiti. Orientuojamės į mistinius užsieniečius, o patys kaip nors pakentėsim. Mieste pirmiausia tvarkomas centras ir gatvės nuo oro uosto. Restoranai vadinasi angliškai, labiau galvojant apie turistus, ne apie vietinius. Užsienio pripažinimas toks svarbus, kad bet koks lietuviško vardo paminėjimas tarptautinėje žiniasklaidoje sulaukia pasidalinimų bangos socialiniuose tinkluose: mes svarbūs, mus pastebėjo!

Kultūros lauke užsienio korta irgi kartais pamojuojama. Toks atvejis nutiko šį spalį. Baigiamas statyti Stasio Eidrigevičiaus menų centras Panevėžyje tapo „Stasys Museum“. Sprendžiant iš viešojoje erdvėje paskleistos informacijos, šis virsmas – aisbergo viršūnė, rodanti muziejaus strategijos ir komunikacijos formuojamų lūkesčių neatitikimus.

Suklusau, kodėl penkto pagal dydį miesto muziejus nusprendė vadintis angliškai? Paprastai angliškai pasivadinus viena iš auditorijos dalių yra užsieniečiai. Tai „Stasys Museum“ deklaruoja ir pranešime spaudai, lydėjusiame naujo pavadinimo ir vizualinio identiteto pristatymą. „Stasys Museum“ – tai reiškinys. Mūsų ambicija – tapti tarptautine meno kryptimi Baltijos šalių regione bei plakančia Panevėžio miesto kultūros širdimi. Tarptautinis žodis „museum“ pasirinktas siekiant aiškiai pozicionuoti šį tarptautinės kultūrinės traukos centrą vietinių bei užsienio lankytojų sąmonėje“, – pranešime spaudai teigė muziejaus vadovė Vaida Andrijauskaitė. 

Grandioziniams planams – veikti tarptautinėje rinkoje – muziejaus pavadinimo pokytis atrodo tinkamas. Visgi ar tie planai realūs? Kiek tikėtina, kad geresnes sąlygas rengti parodas, aktualias ne tik savo miestui, šaliai, bet ir užsieniui, turės naujas muziejus šalies pakraštyje nei nacionaliniai muziejai sostinėje? Net kai parodos bus nuostabios, iš kur užsieniečiai paplūs į Panevėžį? Skris į Vilnių ar Rygą ir tada dardės dvi valandas autobusu. Iš Latvijos atvairuos patys. Nuoširdžiai tikiuosi, kad šį vilniocentriškai skambantį skepticizmą paneigs kitais metais atsidarysiantis muziejus, nes kokybiškos kultūros ir jos operatorių už dviejų didžiųjų Lietuvos miestų ribų vis dar per mažai.

Lūkesčiai dar labiau bliuško išklausius muziejaus prekės ženklo pristatymą meno mugėje „ArtVilnius“. Kitais metais muziejus atsidarys su S. Eidrigevičiaus darbų paroda, o kas toliau? Juk parodos – ypač tarptautinės, ypač su skambiais vardais – planuojamos toli į priekį ir kainuoja labai brangiai. Renginio vedėjo paklausta, muziejaus kuratorė Lina Albrikienė dalijosi: „Esame numatę vieno labai garsaus menininko parodą. Negaliu išduoti, kadangi Lietuvoj situacija su muziejais yra tokia, kad mes, muziejai, dėl finansavimo turime kreiptis į Kultūros tarybą, laukti mėnesius ir tada gaunam atsakymą, ar finansavimas skiriamas. Tuomet galim pasakyt, ar paroda bus. Tiesiog tokia situacija. Jei gautume finansavimą tai parodai, būtų labai stipru. Galiu tik pasakyti, kad dalyvautų vienas garsiausių menininkų iš Austrijos. (...) Situacija Lietuvoje su muziejais ir biudžetu sudėtinga. Sudėtinga sudėlioti [parodas], jeigu nežinai, ar gausi tam finansavimą.“

Panašu, kad tokie prieštaravimai dar muziejui neatsidarius kyla iš lietuviškai pasirinktų prioritetų. Vietoj užsienio vaikymosi ir sunkiai įgyvendinamo pažado tapti svarbiu žaidėju tarptautinėje muziejų rinkoje, galima išsikelti tikslą tiesiog būti geru muziejumi Panevėžyje. Taip paprastai – gulbės baltumo pastatas, pripažinto menininko padovanotų darbų nuolatinė ekspozicija, sumaniai kuruojamos besikeičiančios parodos. Viskas padaryta kokybiškai. Kai bus kokybė, lankysis panevėžiečiai, važiuos vilniečiai, kauniečiai ir latviai. Atvyks tada ir turistų, bet ne jie čia svarbiausi, o plakanti Panevėžio miesto kultūros širdis.

 

 

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.