Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Nesu važiavęs amerikietiškais kalneliais, nors prieš daugelį metų turėjau tokią galimybę. Buvau išgėręs bokalą ar du alaus, drąsos tarsi užteko, bet žinojau, kad pakeliui didesnę dalį suaugusiųjų gėrimo atpilsiu kaip kūdikis. Nuo paaug­lystės nemėgstu visokio raugo sūpynių, kelionėse laivais skrandis neleidžia grožėtis įstabiais vaizdais, nežinia kiek jų pražiūrėjau indonezijose ir tanzanijose. O kur dar garsiosios vaikystės kelionės zaporožiečiu į Obelius, kai pusiaukelėje tėvas klausdavo: „Molėtai. Ar jau vemsi?“ Nieko nepadarysi, kaip sakė vienas klasikas, matyt, manyje įdiegtas prastos kokybės, gal net kiniškas, vestibulinis aparatas.

Kai pagalvoju, – o tai darau rečiau, nei norėčiau, – tos sūpynės atsirūgsta ne man vienam. Kad ir šios žiemos nesiliaujantis šokčiojimas iš pliuso į minusą. Nemuno delta vis labiau primena Gangos deltą Bangladeše, potvynis po potvynio, vienas kitas vietos gyventojas vis dažniau pasvarsto, ar nevertėtų dyzelinio golfo keisti ne į elektrinę teslą, bet į irklinę valtį. Švedų mergaitė Greta tam tikrai pritartų. Beje, rodos, Jakilaitis per „Nacionalinę ekspediciją“ prasitarė, kad upėmis ir kanalais iš Lietuvos galima pasiekti net Juodąją jūrą, o iš ten, žinia, ir Australija nebetoli. Šiaip ar taip, Lietuvoje turime stiprią irkluotojų mokyklą, gal net ne prastesnę negu krepšinio. Iš tiesų veriasi plačios ekologiško ir tvaraus gyvenimo perspektyvos. Taigi pliusas.

Kita vertus, po žiemos amerikietiškų kalnelių veriasi ir duobės keliuose. Prieš savaitę pavargę nuo Vilniaus postmodernizmo (ko vertos vien instaliacijos ant mano gimtojo Žaliojo tilto) sumanėme aplankyti kultūros sostinę Kauną ir prisiliesti prie seno gero modernizmo. Miestas pasitiko mus šlapdriba ir duobėmis. Vairavau kaip išgėręs daugiau negu vieną ar du bokalus alaus. Sukinėdamas vairą prisiminiau – dar ikimatijošaitiniais laikais Kaunas garsėjo duobėmis. Žiema pakišo koją kultūrai, gal ne koją, greičiau duobių ižą. Taigi minusas.

Ši žiema išsiskiria ne tik temperatūriniais svyravimais. Visas pasaulis sėdi ant sūpynių „bus karas – karo nebus“. Bidenas sako – bus, Zelenskis – nebus, nes jau yra. Supuosi ant sūpynių ir aš, gaudau kiekvieną žinią, dėlioju pliusus bei minusus, kaip ir dauguma lietuvių, bandau tapti neetatiniu sofos politologu. Visai neblogai sekasi, kai pagalvoji, juk tiek daug rašytojų literatūros nesimokė, o kai kurie net Nacionalines premijas įsigudrina pelnyti. Vis dėlto žiauriai užsupa net ant sofos, jaučiu, kaip stemple kyla per visą gyvenimą išgertas alus. Ir nuo sūpynių nulipti negaliu. Man Putino Rusija yra ne įsuktas vilkelis, kuris dar kiek pasvyravęs sustos, ji labiau primena ruletę – rusišką, aišku. Kai jau visai subloguoju, pagalvoju, kad gal geriau tas revolveris iššautų. Žinau, ne visai normalu šitaip galvoti, bet neatsiprašinėsiu. Už savo mintis ne visada atsakau, tegu psichoanalitikai aiškinasi mano vaikystės traumas. Gal esu latentinis piromanas ar nevykusi Nerono inkarnacija.

Tiesą sakant, šią žiemą pakankamai banguotas ir Lietuvos politinis ežeras, nedrįstu sakyti – bala. Užuot užšalęs, kaip Balžio ar Tapelių ežeras, jis vis šiaušiasi, o čia dar atsiranda norinčiųjų išsiūbuoti lietuviškąją Nojaus arką. Nedaug mūsų joje, pernai Lietuvoje gimė mažiausiai vaikų per visus 60 metų, darbdaviai ieško darbuotojų su žiburiu, kaip kadaise Diogenas su žibintu ieškodavo žmogaus, kiekvienas mūsų jau beveik aukso kainos, net Celofanas jaučiasi paauksuotas. Nedaug mūsų, tad kartais pakanka gerai užbaubti, kad arka imtų linguoti. Ką jau kalbėti apie „užsienio agentus“, trolius ar Lukašenkos bandymus nusverti bortą atsivežtiniais apkvailintais geresnio gyvenimo ieškotojais. Prezidentas trypčioja kojele, graibsto už vairo, valstiečiai mėto inkarus net iki Kinijos, opozicija šaukiasi Paskutinio, t. y. konstitucinio, teismo, filosofė nekalta, todėl meta akmenį į šturmano kajutę, Paleckis kaltas, bet vis tiek meta, jei ne akmenį, tai butelį su meilės laišku batkai, šeimos maršai trypčioja palei bortus. Ir plaukia laivas. „Girtas laivas“, – sakytų Rimbaud. Bet labiau primena „Durnių laivą“, tą, kurį aprašė Petkevičius. Visiems iki visos laimės kažko trūksta. Ir visi užsupti iki vėmimo.

Vartydamas Kafkos dienoraščius aptikau tokius žodžius: „Aš rašau tau ir pradedu nuo skundo vien todėl, kad iškart mane pažintum.“ Taip, iš skundų mes vienas kitą ir atpažįstame. Negi iš užuojautos, įsiklausymo ar tylos? Sūpuojamės, vemiame ir skundžiamės.

Bet žiema eina į pabaigą. Jau vėl pusryčiauju su stirnomis sodyboje. Visos sūpynės liko kažkur toli, tiesa, retsykiais kažkas sudunda, gal kokie manevrai, tačiau žinau – pavasaris ne už kalnų.