„Kalba yra būties namai.“ Šią vokiečių filosofo Martino Heideggerio frazę aptiksi ne vieno filosofo svarstymuose, patinka ji ir filosofiškai nusiteikusiems „buitiniams vartotojams“, kurie gal net nėra skaitę šio autoriaus veikalų. Turiu pripažinti, ir aš pats ne sykį esu pasitelkęs šį perliuką savo tekstų inkrustacijoms. Kadaise atrodė, kad net suprantu, ką tai reiškia. Net rasdavau namus poezijoje, o ne Dzeržinskio ar Žaibo gatvėje, kur gyveno mano kūnas. Dabar atrodo, kad nesuprantu ne tik Heideggerio išminties. Nesuprantu, net kas yra būtis. Nesuprantu, kas kur gyvena. Kur aš gyvenu.

Nes migruoju. Pasaulyje migruoja ne tik antilopės gnu. Taip, beje, mane pravardžiavo paauglystėje vienas bend­raklasis, iki šiol nežinau kodėl, bet tikrai ne dėl to, kad iš paskutinio suolo persikėliau į priekinį. Į pažadėtąją žemę, pavyzdžiui, į Heideggerio Vokietiją, traukia ne tik milijonai pabėgėlių, likusių be namų. Daugelis pasiturinčiųjų migruoja į internetą. Ir aš apie pasaulį sužinau iš įvairiausių portalų, kartais ten praleidžiu nemenką dienos dalį. Tarsi gyvenu ten. Štai šiandien skaitau: „...turime vengti minos, artimų kontaktų ir uždarų patalpų su bloga ventiliacija.“

Skaitant atmintyje iškart iššoka kitokie vaizdai: minų vengiau, kai keliavau po atokias Kambodžos šventyklas, kurias vis dar supo neišminuotos teritorijos, važiuojant automobiliu per Bosniją apie pavojų įspėdavo pakelės ženklai „Atsargiai, minos“. Na taip, čia tik korektūros klaida, pasakytų „buitinis vartotojas“, turėjo būti „minios“. Bet tai tik menkas pavyzdys, nuo tokių „korektūros klaidų“, ir ne tik korektūros, springsta kone visi portalai, jie tampa vis neįgalesni. Vėlgi primena man Kambodžos gatvės muzikantus, mažus orkestrėlius, kur vienas be kojos, kitas be rankos, trečias aklas. Jie neišvengė minų. „Who cares“, – sako paauglys, rašinėdamas žinutes be kablelių, nosinių ir be galūnių. Ar be šaknų.

Nejaukiai jaučiuosi tuose namuose, tarsi valgyčiau rud­mėses, o tarp dantų girgždėtų žemės. Buitiškai šiukšlini būties namai. Todėl vis daugiau laiko leidžiu kituose. Kaime, sodyboje. Čia daug švariau. Siurbiu, plaunu grindis, valau dulkes nuo stalų ir spintų, blizginu veidrodžius, šienauju pievą, raviu akmenis, graibau lapus, karpau šakeles, sodinu krūmus ir gėles, dėlioju daiktus iš vienos vietos į kitą tikėdamasis rasti tobuliausią sprendimą, atlieku daugybę matomų ir dažniausiai nematomų judesių. Kiek primena rašymą ar vertimą, tik negaliu tikėtis honoraro. O gal pasąmonėje ir tikiuosi. Kokio nors dangiškojo. Šiaip ar taip, esu šeimininkas. Namų šeimininkas. Didelę dalį laiko skiriantis tam, kad pateisinčiau šį vardą.

Bet ir čia neišvengiu haidegeriškų kliedesių. O jeigu būčiau moteris, vadinčiau save namų šeimininke? Argi tuomet mano būtis nevirstų buitimi? Nepažįstu nė vienos moters, kuri didžiuotųsi esanti namų šeimininkė, išskyrus Mardžę Simpson, bet ir ji kartais pratrūksta. Neabejoju, anksčiau ar vėliau politinio korektiškumo volas pervažiuos per „namų šeimininkę“, palikdamas kokią nors „operatorę“ ar „namų vadybininkę“. Tas volas važiuoja per daugelį gyvenimo sričių ir deformuoja būties namus. Aš nebegaliu būti senas, nebegaliu senti, niekada nebūsiu pagarbiai vadinamas senjoru, nes esu amžėjantis. Beje, redagavimo programa šį žodį man ką tik pabraukė raudonai įspėdama, kad tokio žodžio žodyne nėra. Žodžio nėra, bet aš esu.

Nėra ir tokio žodžio skreitinukas. Turėčiau taisyti jį į nešiojamąjį kompiuterį, bet taip vadinti tą mažą, taip dažnai naudojamą daiktą neapsiverčia liežuvis. Sykį besišnekant vienas puikus vertėjas, turintis absoliučią kalbinę klausą, prasitarė, kad yra linkęs vartoti svetimžodį laptopas. Bet aš renkuosi skreitinuką, nes man su šiuo žodžiu būties namai atrodo gražesni.

Šiandien po namų ruošos darbų prisėdęs prie skreitinuko galvoju apie tai, ką norėčiau pasakyti pamišėliams verygoms, uždraudusiems knygose žodį vynas. Galvoje vien keiksmažodžiai. Galvoju apie tai, kaip jaučiasi leidykla, atsidūrusi tarp Scilės ir Charibdės, iš mano vertimo braukianti dešimtis kartų pasikartojantį žodį vynas, griaudama garsios autorės knygos architektoniką, deformuodama Europos kultūros pamatus. Kol kas nerandu tam tinkamų žodžių, matyt, jie dar turi subręsti kaip vynas, atsiprašau, kaip vynuogių gėrimas. Kalba yra būties namai ar karceris?

Taigi toks rembrantiškas rudeninis autoportretas: amžėjantis namų šeimininkas su skreitinuku ant kelių ir taure – nesakysiu ko – rankoje.