Evgenios Levin nuotrauka

 

Per pačią vasaros popietės kaitrą Vilniaus centre, kairiajame Neries krante, įsitaisiusi paauglė skaito knygą. Nematau – kokią, pavadinimas užrašytas smulkesniu šriftu, užtat autoriaus pavardė matosi iš tolo – Dostojevskis. Jai virš galvos, dešiniajame upės krante, transparantas ant savivaldybės pastato įsakmiai praneša, kad Rusijos prezidento laukia Hagos tribunolas. Interpretacinis kontekstas susidėlioja žaibiškai. Ar turėčiau prieiti jos paprotinti, sugėdinti, papasakoti apie tai, ką privalomajame mokyklos kurse Tolstojevskio prisiskaitę galvažudžiai išdarinėja Ukrainoje? Mintis pasirodo keistoka. Iš kitos net šypteliu: Rive Gauche1 ir turi skaityti Dostojevskį, o kaip kitaip? Argi ne tai mus taip erzina vadinamojoje senojoje Europoje?

Kadaise esu pagalvojęs, kad Neris dalina Vilnių gal kiek panašiai, kaip Sena – Paryžių. Kairiajame krante Senamiestis ir universitetas. Lotynų kvartalo, žinoma, neturim, bet iš bėdos gelbsti Užupio bohemėlės likučiai, net jei jos mohikanai vargiai begeba baruose varinėti intelektualias kalbas. O štai dešiniajame krante dunkso visi prekybcentriai – „Panorama“, „Europa“, „Akropolis“. Kad ir kaip stengtųsi, jie, žinoma, neprilygsta Rue de la Paix ar Rue de Rivoli, nors užuominų į pastarąsias esama.

Užplūdusioje vidurvasario kaitroje visa tai nebesvarbu. Ir apskritai vasarai įsibėgėjant viskas tarsi ima tolti. Nutolsta karas, maras (na gerai, pandemija), klimato krizė. Gulint ant paplūdimio smėlio, klausant, kaip kieme vaikai žaidžia kamuoliu, ar jaučiant gatvėje svilinantį feną gyvenimas susitraukia iki būtiniausių poreikių. Kažkas išvažiuoja atostogų, kažkas grįžta iš nerimo zonų gyventi taip, kaip gyveno iki jų. Kaitroje beveik pradedu tikėti aiškiai apibrėžta žmogaus prigimtimi, tariuosi beveik matantis, kokie žmonės išties yra. Jie vangūs ir nepaslankūs, norintys, kad niekas jiems nekvaršintų galvos, tarsi visi nuolat drybsotų saulėkaitoje.

Štai jau kelintą kartą vasaros kaitroje atslūgsta pandemija. Na, bent jau taip atrodo, nors apstu kasandrų, grūmojančių, kad rudenį ir vėl bus, oi, bus. Pamenate, pandemijos pradžioje svarstyta, kaip nuo šiol viskas bus kitaip – ramiau, saikingiau, tvariau. Kad sustosime ir susivoksime, kad nebeskubėsime ir nebevartosime. Kad būsime gerokai dėmesingesni savo gyvenimams, planetai, klimatui. Kad tiesiog susimąstysime apie prasmę. Kaip žinia, nė viena iš šių vilčių neišsipildė. Pandemijos (ar bent jos bangų) pabaigos laukėme tarsi eilėje prie tualeto ir vos tik galėjome, puolėme atgal į gyvenimą, kurį prisiminėme iš anksčiau. Pasipylėme į barus ir restoranus, į artimuosius ir tolimuosius kraštus, kur saulė ir jūra šviesesnės ir šiltesnės. Į teatrus publika, sako, dar ne visai grįžo, užtat lėktuvai pilni. Ką jau kalbėti apie prekybos centrus ar smulkesnes parduotuves.

Tas pats, ko blogo, nutiks ir karui. Kuo labiau akivaizdu, kad Rusijos imperija turi Potiomkino armiją, tuo ramiau. Ir kraujas, besiliejantis Ukrainos stepėse, vis labiau atrodo svetimas. Taip karas tolsta. Artėja nebent pabėgėliai, pasitinkantys parduotuvėse prie kasų ir valantys laiptines. Bet ir jie dažnam kažkaip atsisieja nuo karo. Juk verslas jau kelerius metus virkavo, kad be migrantų bus labai blogai. Ir visi tarsi žinojo, kad migrantas migrantui nelygu – iš Ukrainos juk geriau nei iš Afrikos. Skamba ciniškai? Ir man. Bet ką daryti? Iš žmonių reikalauti nuolatinio sąmoningumo ar didvyriškumo? Galima. Tik kaitroje abu jie neatrodo esantys natūrali žmogaus būsena. Pamenate Theodoro W. Adorno frazę, kad po Aušvico rašyti eiles yra barbariška? Bet kaip rašė, taip teberašo. Gal net daugiau.

Kai užplūsta vasaros karščiai, kažkodėl visada prisimenu biblinį patriarchą Abraomą, kuriam, pačioje dienos kaitroje sėdinčiam prie palapinės angos, pasirodė Dievas. „Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus“ (Pr 18, 3). Abraomas pašoko, pasikvietė juos į namus ir pavaišino. Andrejus Rubliovas pagal šią istoriją nutapė Trejybės ikoną. Po šio apsilankymo Abraomo gyvenimas pasikeitė. Jam gimė sūnus, su kuriuo jis vėliau patyrė nuotykių, įkvėpusių ne tik religinį mąstymą ar meną. O aš galvoju apie haliucinacijas – vidudienio kaitroje ne tik trys vyrai, einantys pro šalį, gali pasirodyti haliucinacija, bet ir bet kas kitas. Karas, maras, badas...

Ir gal tik tų, kurie kaip Abraomas, nepaisydami kaitros pašoks iš saulėkaitos, priims ateinančiuosius, pakvies juos į namus ir bus su jais kaip su reikšmingais gyvenimo įvykiais ar asmenimis, gyvenimas išties pasikeis.

* Pranc. kairysis krantas.

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.