Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Sausra, potvynis, sausra – taip galėtų atrodyti naujoji Italijos realybės kreivė. Klimatologai perspėja: šalis, suspausta tarp sparčiai kaistančių jūrų, pamažu virsta tropikais, o gal net dykra, kurią artimoje ateityje skalaus musoninės liūtys, smėlio audros ir persigėrusių kalvų nuošliaužos. Ir jei šiandien tai tėra sporadiški trapesnių vietovių reiškiniai, anomalijos, tikėtina, netrukus taps konstanta.  

Vis dėlto kalbėti apie klimatą, pripažinkim, nuobodu: na, kam įdomios visokios statistikos, analizių lentelės ir faktų sankratos? Dargi palydimos naivių parypavimų dėl artėjančios pasaulio pabaigos, o šitai itin mėgsta tam tikras jaunimėlis, nusitaikęs pomidorų sriuba į Vincento van Gogho saulėgrąžas ar juodais dažais į Trevi fontaną Romoje. Aplink vyksta tokios tragedijos, o jie, matai, niokoja kultūrinį paveldą, ir dar nustėrusių turistų akyse, nesuspėjusių pasidaryti asmenukės su Italijos grožybėmis, už kurias sąžiningai susimokėjo. Angažuoti ikonoklastai, Gretos įkvėpti fanatikai, ne kitaip.  

Ne veltui Italijos vyriausybė, o ir Vatikanas stoja į kovą su ekoaktyvistais. Šventasis Sostas, pats raginantis saugoti gamtą (garsioji popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato sì“), imasi griežtų teisinių veiksmų prieš tris prie Laokoonto skulptūros prisiklijavusius jaunuolius iš „Ultima generazione“ („Paskutinioji karta“, taip pat nuplaunamais dažais apmėčiusi Florencijos „Palazzo Vecchio“ ir Milano „La Scala“). Ech, jei tik gyvuotų šventoji inkvizicija, virkauja viešoji nuomonė, pamokytų tuos klimato teroristus, grąžintų į doros kelią. Protestuoti reikia mandagiai, neišsišokant, prašyti švaresnės aplinkos nuolankiai kaip išmaldos, o ne akiplėšiškai it kokios prigimtinės teisės.  

Vergilijaus „Eneidoje“ žynys Laokoontas yra tas, kuris perspėja trojėnus apie artėjančią katastrofą ir bergždžiai ragina netikėti klastingąja achajų dovana. Vatikano muziejuose saugomos graikų skulptūros išniekinimas prabyla metaforų kalba, kaip ir netikra nafta aplietas Gustavo Klimto paveikslas „Gyvenimas ir mirtis“: iškastinis kuras yra mūsų laikų Trojos arklys, pražudysiantis ir polį, ir jo bend­ruomenę. Iškastiniu kuru prekiaujančios įmonės pernai fiksavo rekordinį pelną, nes kaip tik ten, o ne į atsinaujinančius išteklius ir toliau plaukia didžioji investicijų dalis.   

O kur plaukiame mes? Italijos socialinių tinklų erd­vė tebetvinsta nuo dramatiškų vaizdų iš gegužės 17-osios potvynio Emilijoje-Romanijoje: užlieti laukai ir vaismedynai, kilometrinės šiukšlių sankaupos, ežerais virtusios lygumų vietovės su kyšančiais namų stogais, jau antra savaitė pūvančios stovinčiame vandenyje. Regionas tartum grįžta į savo preant­ropinį būvį – pelkyną. Vietos bendruomenės masiškai skiepijamos nuo stabligės, apsemtose gatvėse darbuojasi savanoriai iš visos šalies, daugiausia jaunimas – gerieji purvo angelai, kuriuos žiniasklaida suskubo pakrikštyti dykūnų ekoaktyvistų antagonistais, toliau stiprindama priešiškumą pastariesiems. 

Emiliją-Romaniją aplankiusi premjerė Giorgia Meloni, kurios partija Europos Parlamente sistemingai balsuoja prieš visus žaliojo kurso paketus, kalba apie blogą orą, ne apie klimato krizę, ir skelbia ambicingą atstatymo planą: žmonės išsekę, praradę verslus ir būstą, jiems dabar ne klimatas galvoje. Premjerei antrina nukentėjusių miestų merai, ypač kurortinėje Adrijos jūros pakrantėje, ragindami turistus neišsigąsti ir kuo skubiau rezervuoti išskirtinę patirtį pliaže ar meno miestuose. Nesvarbu, kad turizmo industrija, tokia, kokia yra šiandien, neša milžinišką atsakomybę už ekologinį disbalansą ir paklaikusį klimatą, vadinasi, ir už potvynius. Paradoksaliai turizmas naikina tai, ką skelbiasi taip mylįs.  

O ekoaktyvistai siautėja toliau: dvi apsinuoginusios merginos priešais Senatą apsipila purvu, tai kaip atsakas į nuolatinį „Italijos brolių“ tyčiojimąsi iš jaunimo, protestuojančio dėl klimato. Performansą lydi konkretūs reikalavimai: „Paskutinioji karta“ drauge su kitomis aplinkosaugos organizacijomis atkreipia dėmesį, kad skęstantysis regionas šalyje pirmauja pagal statybas ant užliejamų teritorijų ir cemento kiekį. Betonas laidoja upes ir derlingus laukus, kuria karščio salos efektą miestuose, ryja tiek geriamo, tiek drėkinimui naudojamo vandens išteklius. Parlamentas raginamas mažinti statybų aikšteles ir įgyvendinti po Iskijos tragedijos 2022-ųjų lapkritį G. Meloni vyriausybės pažadėtą, bet vis dar strigdomą nacionalinį prisitaikymo prie klimato kaitos planą.

Emilijos-Romanijos tragedija tik atkartoja begalę praeities scenarijų: po uraganų „Katrina“ Naujajame Orleane ir „Harvis“ Hjustone kilusius potvynius, pernykščius vaizdus iš Vokietijos ir Pakistano, kur dėl rekordinių karščio bangų ir atskilusių ledynų vanduo nusinešė 1700 gyvybių, šių metų pavasarines liūtis Somalyje, pavertusias 245 tūkst. gyventojų klimato pabėgėliais. Valdantieji apgailestauja, bet ir toliau neigia tiek klimato krizės mastus, tiek pabėgėlių teisę į prieglobstį. Solidarumas trunka vos mirksnį. Lyg užburtame rate po trejus metus trukusios sausros Tigro upės vagoje išnyra senovės Zakiku miesto griuvėsiai, menantys Mitanijos imperijos laikus. Vanduo vedžioja mus laiko tiese po gamtinių ir politinių sukrėtimų archeologiją. Kažin, ką mąstys ateities žmonės, žvelgdami į paskandintos Venecijos griuvėsius?

Italų rašytojas Paolo Giordano naujausiame romane „Tasmanija“ (netrukus pasirodysiančiame lietuvių kalba) bando vesti paraleles tarp klimato krizės ir terorizmo momento. Kol romano personažai žiovaudami seka Paryžiaus klimato kaitos konferencijos dienotvarkę, šalyje nusidriekia mirtinų išpuolių virtinė, vainikuojama „Bataclan“ žudynių. Mokslas pateikė apokaliptines suvestines, ateitis persmelkta solastalgijos ir nerimo, jų fone su ledynais skeldėja ir žmonių tarpusavio santykiai. Romano protagonistas – jaunas fizikas, rašantis knygą apie didžiausią teroristinį išpuolį žmonijos istorijoje – ato­minę bombą, vis giliau klimpsta į ekologinę ir egzistencinę bejėgystę dėl nekontroliuojamų aplinkos pokyčių. Ar beverta priešintis, kai viskas prarasta? Drauge tai ir išjuokiamos, tąsomos po teismus jaunosios maišto kartos portretas, slepiantis retorinį klausimą skaitytojui: kas yra tikrieji teroristai gamtinės, politinės ir jausmų griūties fone?

 

Toma Gudelytė – vertėja, publicistė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Gyvena Italijoje.