Jūratės Visockaitės nuotrauka

 

Teatrinį sezoną atsidariau nesėkmingai – rugsėjo 2 d. 11 val. Vilniaus „Lėlėje“ pusantros valandos žiūrėjau Ainio Storpirščio sukurptą „Karlsoną“. Mano kaimynė ir draugė 7-metė Ula muistėsi, pagaliau išsitraukė iš rankinuko rubiko kubiuką, jau kilom išeiti iš eilės vidurio, hm, betgi paskui turėsiu kažką pasakyti, o gal dar kažkas pasirodys?.. Pasirodė Freken Bok, atsisėdo ant guminės pagalvės, kuri pagadino orą – ir tai buvo vienintelis kartas, kai publika klyktelėjo.

Reikia sugebėti Astridos Lindgren Karlsoną ir Mažylį paversti tokiomis bevardėmis figūromis! Taip, kritikai vis kaltinami, kad žudo kuriančius kūrėjus – kaipgi nežudysi, jei tas kūrėjas be savivokos ir gėdos jausmo tave mulkina? Jei tolerantiška aplinka nusitoleravo ir visus kviečia daryti meną?

Šio spektaklio vinis – perukai, vaidinantys plaukus, charakterius, uždengiantys pusę aktoriaus veido ir akcentuojantys, kad atėjai ne į žmonių, o į lėlių teatrą (dailininkė Neringa Keršulytė). Neblogas sumanymas, tačiau kadangi nėra režisieriaus Mėlynbarzdžio, tai tas silikonas dar labiau viską niveliuoja, tėvelių neatskiri nuo vaikelių, Mažylis krenkščia kaip senis ir jam tuoj užaugs barzda, o belytis, nestoras, neįžūlus, nekitoks Karlsonas makaluojasi it šuns penkta koja, apie jo skraidymus nėra nei kalbos, nei vaizdo. 

Nors teksto liejasi begalybė, suabejoji – negi Astrida toookį galėjo parašyti? Ak, tikrai NEIKITE Į TEATRĄ!

 

///

 

Tos pačios dienos vakare nuėjau LNDT – Klaipėdos jaunimo teatras rodė Francio Poulenco ir Jeano Cocteau monooperą „Žmogaus balsas“. Čionai vinis buvo Vilija Matačiūnaitė, kadaise atstovavusi Lietuvai Eurovizijoje, o nūnai atstovaujanti Valentino Masalskio aktorystės mokyklai. 

Moterį, kuri telefonu kalbasi su ją palikusiu vyriškiu, Jadvygos Janulevičiūtės muzikiniame filme „Žmogaus balsas“ („Telefilmas“, 1979) vaidino Giedrė Kaukaitė. Tais metais ir filmas, ir vaidmuo buvo įvykiu – telefono ragelis tapo ginklu, kuriuo, deja, nebebuvo galima nei prisikviesti mylimojo, nei apsiginti nuo užplūdusių jausmų, o dainininkės balsas tiesiog pjaustė buduaro orą.

V. Matačiūnaitė Nijolės Sinkevičiūtės aranžuotą operą atlieka prancūzų kalba, kuri, kaip žinome, pati yra muzika. Puiku, suprantame, koks sunkus tai buvo darbas. Tačiau „Žmogaus balsas“ yra monodrama, padalinta į miniatiūras, kurių viduriukuose glūdi po kartų tekstinį riešutėlį – svarbu jį prakąsti ir sekundei suvirpėti. Reikia paralelinės vertimo eilutės, nuorodos, kad ir kokia banali ji būtų, o jos nėra! Drama slopsta, virsta koncertu. 

Ačiū Dievui, nepavirsta, nes šone prie klavesino pasodinta aktorė ir muzikantė Adolfina Kunčinaitė lygina keblią situaciją. Tiesą sakant, mano akys nuolat krypo į ją – klausiausi jos ir instrumento kuriamos dramos. Be to, dainuojančiai Moteriai, mano galva, pritrūko mokytojo V. Masalskio režisūros – scenos apyvokos daiktai tik paviršutiniškai prisukti prie veiksmo, neįsceninti.

 

 ///

 

Po LNDT „Ruletės“ (rugsėjo 6 d.) yra labai nusivylusių ir labai patenkintų. Vieni išeina iš spektaklio tarsi kažką išlošę, kiti pralošę. Vis dėlto rekomenduočiau nueiti, nes įgyji bent laikiną pusiausvyrą, kurios buvai netekęs besivartaliodamas lietuviškame mene kaip inkstas taukuose. 

Žinoma, tai ne subtiliosios „Durys“, ankstesnis Auksiniais kryžiais apipilto režisieriaus Jo Strømgreno spektaklis mūsų Nacionaliniame. Tačiau ir pats norvegas repetuodamas sakė: o, tai spektaklis paaugliams ir vyresnio amžiaus žmonėms; jeigu, kaip aš, atsisakai žodžių, tai reikia kažkaip, net ir kvailiojant perteikti veiksmą. 

Unikalusis J. Strømgrenas (g. 1970), buvęs baleto artistas, sugeba vienas pats, be dramaturgo, scenografo, choreografo, muzikos parinkėjo, užmegzti ir su artistais tiesiog iš oro sukurti judantį vaizdą. Hm, gal galima teigti, jog tai savotiškas nebylus kinas teatre? Scenoje bylojama kalba be prasmės, pačių aktorių sukurta čia ir dabar staigiai įsijungus suvaikėjimo stadijai. Bet jų meistriškumas turi reikštis čapliniškai – tai spaudžia ir prakaitą, ir talentą. O spektakliui suteikia reto žavesio, nors drauge atsiranda persižaidimo, tuštumos grėsmė – jeigu autorius neprivers šitos ruletės galų gale išsukti mums vertingos prasmės.

Spektaklyje apie narkotikus kalbama lengvabūdiškai! Narkomanas čia juokingas. Valio. Juk mes apie šias dramas kalbame tik su siaubu veide. Kadangi afišoje parašyta N-14, siūlyčiau tiesiu taikymu į „Ruletę“ varyti savuosius prie mokyklos rūkančiuosius. Vėl galima prisiminti gudrią ir jau papildytą LNDT reklamą: NEIK Į TEATRĄ. PRIPRASI...

Autorius ir teatras nuo galimų konservatyvios visuomenės priekaištų apsidraudė kalbomis apie „atsargiuosius, kurie patiria nuobodulį, ir drąsiuosius, kurie nepaiso jokių ribų“. Savotiška indulgencija tampa ir J. Strømgreno scenografija, nukreipianti mus į tolimą 8 dešimtmetį, primenanti suomio Akio Kaurismakio filmus su nevykėliais svajotojais (tik gerokai lėtesniais).

Aktorius Rytis Saladžius pluša išties čaplinišku lygiu. O jaunoji žvaigždė Aistė Zabotkaitė sukelia baimę, kad varoma per daugybę spektaklių, įsisuko į pavojingą ruletę.

 

///

 

Vilniaus „Skalvijoje“ 4 dienas vyko ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, vadinamas „Scanoramos“ pagalbiniu teminiu renginiu, tačiau sinefilams tapęs netgi svarbesniu metų įvykiu. Nebylūs pirmųjų dviejų kino dešimtmečių filmai, demonstruojami su gyva muzika, mūsų pojūčių bangas užneša aukščiau nei technologiniai stebuklai, užgriozdinę ekranus po šimto metų. Rodos, prieš 10 metų nebylaus kino idėją į Lietuvą atvežęs archyvaras Aleksas Gilaitis nūnai jau neatrodo keistuolis svajotojas. 

„Mažutė“ (rugsėjo 7 d.), 1922 m. sukurta Italijoje režisierės Elviros Notari (1875–1946), pritrenkė melodramos ir švelniai dokumentalizuotų Neapolio scenų deriniu. Va, kaip toli siekia toji stebuklingoji neorealizmo šaknis, išstypusi į šviesą po dviejų dešimtmečių! Be to, įdomu išvysti žmones, statistus ir aktorius, kurie po Pirmojo pasaulinio karo iš nusigyvenusios Italijos masiškai emigruos į JAV, organizuos ten savo klanus ir mafijas...

„Mažutei“ žavingai akompanavo Eglė ir į Lietuvą emigravę italai Mario bei Vincenzo. Jeigu ekranas dramos teatre gyvybę apmarina, tai taperis kino teatre ją reanimuoja. 

 

///

 

Vilniaus „Skalvijoje“ naują pilnametražį dokumentinį filmą „Yesterday“ (rugsėjo 12 d.) žiūrėjo gal 10 žmonių... 

Kaip perdėdamos teigia anotacijos, „legendinių“, „kultinių“ 7 ir 8 dešimtmečio roko grupių dalyviai, senstelėję tik išoriškai ir laimingi, kad gali pasakoti apie savo muzikinę jaunystę, entuziastingai susigrąžina lietuviškos “vakardienos“ istorijas. Vyrų ir moterų veidai šviečia – mes užsikrečiame ir net pavydime, ot, koks kaifas buvo! 

Režisierius Audrius Juzėnas atstato laiką ir faktą nuo pačių pradžių, nuo instrumento detalių medžiojimo ir klijavimo, kas nūdieniam turtuoliui darželinukui skamba lyg pasaka apie uždraustą saldų vaisių. Pabaigia motyvuotu Vytauto Kernagio įvedimu į istoriją. Du trečdalius filmo klausausi taip pat suinteresuotai, kaip ir yra pasakojama. Kalbančios galvos tamsios sienos fone ir paslaugūs infoužrašai drauge su kronika sumontuoti taip, kad anemiškas televiziškumas dingsta – ne, čia ne TV, o kinas, čia apšviesta, pamatuota ir atseikėta (man kiek per daug kadrų su trypiančiu vakarėliuose jaunimu). 

Tačiau režisieriui įterpus visur, kur tik galima, įterpiamą Romo Kalantos istorijos epizodą, kaip dabar pridera papolitizavus apie bitlomanus ir hipius, ausis pagauna netikrą natą... Viena iš atviraujančių „galvų“ netgi nusistebi, kad o kas jis toks buvo, mes jo nepažinojom, jis nepriklausė jokiai grupei. Nesu tikra, kiek „dainuojančių revoliucijų“ mitai pagrįsti, bet suprantu, kad mums patinka manipuliuoti, apipaišyti faktus ryškiais flomasteriais: ak, rokas sugriovė santvarką, ak, Lietuva sugriovė sovietų imperiją ir t. t. Tuo labiau kad labai daug medžiagos, kaip A. Juzėnas sako, liko už filmo borto.

Kulminacija tampa Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ slaptos statybos Dailės institute 1971 metais. Tačiau toji kulminacija – tik eskizas, nes beveik nieko neišliko. K. Antanėlio (1951–2020) figūra, talentinga ir tragikomiška, perėjusi per dvi epochas, tiesiog prašosi į kokį nors meninį opusą.

Įdomu, kad mieli 70-mečiai „Yesterday“ bitlomanai ir bitlomanės nepagarbiai atsiliepia apie savo konkurentus – ano laiko estradininkus. O nūnai mes reanimuojame būtent juos, jų muziką! Tegyvuoja buržuazija!?

 

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.